Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Išsitraukiu telefoną ketindama parašyti žinutę Lindsei, bet prisimenu, kad mudvi susipykome. Lindsės žinutės, kurioje ji klausia, ar noriu eiti pas Kentą į vakarėlį, šiandien negavau.

Tikriausiai ji vis dar pyksta ant manęs. Galbūt susipykau ir su Elode. Prisiminusi, ko prikalbėjau automobilyje, pasijuntu siaubingai. Galėčiau parašyti žinutę Elei (bent jau ji neturėtų būti užpykusi ant manęs). Ilgai galvoju rinkdama tinkamus žodžius. Keistoka būtų rašyti: Bučiavausi su mokytoju Deimleriu , bet jeigu parašysiu su Evanu , ji nesupras, apie ką kalbu. Ir su Evanu Deimleriu skamba kažin kaip ne taip, be to, mes ne tik bučiavomės. Jis buvo atsigulęs ant manęs.

Galiausiai nutariu nerašyti nieko ir įmetu telefoną atgal į rankinę. Palauksiu, kol susitaikysiu su Lindsė ir Elode, tada joms viską ir papasakosiu. Taip bus paprasčiau, o ir papasakoti galima daug gražiau, nei buvo iš tikrųjų. Be to, matysiu jų veidus. Lindsė tuoj ims pavydėti — ir puiku, taigi tikrai verta palaukti. Pasitepu smakrą koreguojančia pudra, kad paslėpčiau raudonas dėmes, atsiradusias po mokytojo Deimlerio man atliktos (visai nereikalingos) veido odos eksfoliacijos, ir patraukiu į valgyklą.

NEGALIMA SPRĘSTI APIE KNYGĄ IŠ KAREIVIŠKŲ BATŲ METALU KAUSTYTOMIS NOSIMIS, ARBA PIRMAS ĮSPŪDIS — KLAIDINGAS

Kai po dešimties minučių įžengiu į valgyklą, mūsų staliuką randu tuščią. Dabar jau žinau, kad draugės metė mane — oficialiai ir tyčia.

Sekundės dalelę juntu visų žvilgsnius nukrypstant į mane. Nevalingai kilsteliu ranką prie veido — staiga išsigąstu, kad visi pastebės paraudusį smakrą ir supras, ką veikiau.

Neriu atgal į koridorių. Man reikia pabūti vienai, man reikia suimti save į rankas. Pasuku link tualeto. Bet vos priartėjusi pamatau pro duris išlekiančias dvi krizenančias, už parankių susikibusias antraklases gimnazistes. (Lindsė tokias vadina sausainiukais-dvynukais, nes visad vaikšto susiklijavusios po dvi, o kai jų susirenka daugiau, pasidaro bloga.)

Pietų metu judėjimas tualetuose — pats didžiausias: visos merginos skuba pasidažyti lūpų, pasiguosti viena kitai, kad jaučiasi per storos, ar pagrasinti, kad tuoj apsivems kabinoje. O aš dabar visai nepageidauju klausytis nesibaigiančių tų kvaišų dejonių.

Pasuku link senojo tualeto, esančio pačiame Gamtos mokslų priestato gale. Vargu ar kas naudojosi juo nuo tada, kai pernai prie laboratorijų buvo įrengti naujesni tualetai (kuriuose klozetai neužsikemša, kaip amžinai nutikdavo anuose). Kuo labiau tolstu nuo valgyklos, tuo tylesnis darosi balsų gaudesys; galiausiai jis tampa panašus į vos girdimą vandenyno ošimą. Su kiekvienu žingsniu tampu vis ramesnė. Kulniukai kaukši į grindų plyteles vienodu ritmu.

Kaip ir tikėjausi, Gamtos mokslų priestatas tuščias. Čia kaip visada atsiduoda cheminiais valikliais ir siera. Bet šiandien užuodžiu dar ir dūmų kvapą, sumišusį su keistai aitriu kitu kvapu. Stumteliu tualeto duris, bet jos neatsidaro. Stumteliu stipriau, ir kažkas sudžeržgia. Iš visų jėgų trenkiuosi į duris petimi, ir pagaliau jos atsilapoja. Iš inercijos įlekiu vidun ir keliu atsitrenkiu į kėdę, kuri buvo įremta į durų rankeną. Koją persmelkia skausmas. Tas keistas kvapas tualete dar stipresnis.

Numetu rankinę ir pasilenkusi susiimu už kelio.

— Šūdas.

— Koks čia velnias?

Išgirdusi balsą net pašoku. Nė nepastebėjau, kad tualete esu ne viena. Pakeliu galvą ir pamatau Aną Kartulo, stovinčią su cigarete rankoje.

— Jėzau, — sakau. — Tu mane išgąsdinai.

— Aš tave išgąsdinau? — Ji atsiremia į sieną ir nukrato pelenus į kriauklę. — Tu tiesiog jėga įsilaužei vidun. Negi nemoki belstis? — burbteli, tarsi būčiau įsibrovusi į jos namus.

— Atsiprašau, kad sugadinau tau šventę, — tarsteliu ir neryžtingai pasuku prie durų.

— Palauk. — Ana iškelia ranką, atrodo susinervinusi. — Niekam neišduosi?

— Apie ką tu?

— Apie šitą. — Ji įtraukia dūmą ir iškvepia pilką kamuolį.

Ta jos cigaretė labai plona, atrodo, tarsi būtų susisukusi ją pati. Ir tada man topteli: tai — kasiakas . Tikriausiai marihuana sumaišyta su didoku kiekiu tabako, nes ne iškart atpažinau kvapą, kuriuo po kiekvieno vakarėlio dvokia mano drabužiai. Kartą Elodė sakė, esą man pasisekė, kad mano mama nelenda į mano kambarį, kitaip pagalvotų, jog prekiauju žole tiesiai iš nešvarių drabužių pintinės.

— Na ir kas? Atėjai čionai ir surūkei savo pietus? — Norėjau tik pajuokauti, bet nuskambėjo lyg pasityčiojimas.

Akimirką Ana dėbso į grindis. Tada pastebiu tuščią sumuštinių maišelį ir ant plytelių gulintį pustuštį traškučių pakelį. Man topteli, jog nė karto nesu mačiusi jos valgykloje. Turbūt kiekvieną dieną ji pietauja čia.

— Aha, man patinka šitos patalpos apstatymas. — Pastebėjusi, kad žiūriu į maišelį sumuštiniams, Ana išmeta nuorūką ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. — O ką tu čia veiki? Negi neturi... — Ji nutyla, bet žinau, ką norėjo pasakyti: Negi neturi draugių?

— Man reikėjo į tualetą, — atsakau.

Akivaizdu, kad meluoju, nes išsyk nepuoliau prie klozeto, bet jaučiuosi pavargusi, taigi nesugalvoju nieko geresnio, be to, Ana daugiau ir neklausinėja.

Kurį laiką tvyro nesmagi tyla. Niekada gyvenime (ar bent jau tame gyvenime, kuris buvo prieš automobilio avariją) nesu kalbėjusi su Ana Kartulo, išskyrus vieną kartą, kai ji išvadino Lindsę šlykščia paleistuve. Tąsyk pasakiau jai: Nevadink jos taip bjauriai . Bet verčiau jau liksiu čia nei grįšiu į koridorių. Galų gale, man į viską nusispjaut , taigi atsisėdu ant kėdės ir atremiu koją į kriauklę. Ana atsipalaiduoja ir atsišlieja į sieną. Jos akys kiek apsiblaususios, pati — suglebusi. Ji mosteli galva į mano kelį.

— Atrodo patinęs.

— Aha, nes kažkas užrėmė duris kėde.

Ana sukikena. Ji tikrai apsirūkiusi.

— Gražūs batai. — Ana kilsteli antakius ir nužvelgia mano batus, mat sėdžiu atrėmusi kojas į vieną iš apvalių tualeto kriauklių. Nesuprantu, ar ji kalba rimtai. — Sunku paeiti, ką?

— Paeinu, — atsakau kiek per greitai. Tada gūžteliu pečiais. — Na, kalbu apie nedidelius atstumus.

Ana prunkšteli ir delnu užsidengia burną.

— Nusipirkau juos dėl juoko. — Nenutuokiu, kodėl puoliau teisintis, bet šiandien viskas klojasi kitaip nei turėtų. Beveik visos taisyklės sulaužytos. O Ana veikia mane raminamai — ji elgiasi taip, tarsi būtų nė kiek nekeista, jog, užuot kiekviena sau pietavusi valgykloje, mudvi kartu leidžiame laiką kalėjimo vienutės dydžio tualete.

Ana pašoka ir atsisėda ant palangės, tada iškėlusi pakraipo priešais mane pėdas. Jos drabužiai visai netinka Valentino dienai. Nieko stebėtina. Ji vieną ant kitos vilki kelias juodas trikotažines palaidinukes, o ant viršaus — džemperį, kuris truputį prasegtas. Džinsų klešnių apačia apdriskusi, ant juosmens trūksta sagos, tad kelnės susegtos žiogeliu. Ji avi didžiuliais ilgaauliais kareiviškais batais apvaliomis metalu kaustytomis nosimis.

— Tau reikėtų nusipirkti tokius. — Ji kaukšteli kulnais lyg panke Dorotė, iš Ozo šalies keliaujanti namo. — Patys patogiausi batai iš visų mano turėtų.

Pažvelgiu į ją, lyg sakyčiau: Aha, kurgi ne.

Ana patrauko pečiais.

— Nesakyk „ne“, kol nepasimatavai.

— Gerai, duok.

Ana ilgai žiūri į mane — turbūt svarsto, ar kalbu rimtai.

— Štai kas. — Nusispiriu batus. Jie garsiai šlepteli ant grindų. — Mudvi apsikeisim.