Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Visi klasėje tebekikena ir vienas kitam rodo draugų atsiųstus raštelius, spėlioja, kiek rožių gali tikėtis iki pamokų pabaigos. Vos tik mokytojas Deimleris išlydi amūrus pro duris, surenku savo rožes, nuskuodžiu per klasę ir sugrūdu į didelę šiukšliadėžę, stovinčią prie pat mokytojo stalo.

Staiga visi nuščiūva. Keli žmonės aikteli, o Krisė Volker net persižegnoja, lyg būčiau sudeginusi Bibliją. Štai kokios svarbios tos rožės. Bekė Rof kilsteli nuo kėdės, lyg ketintų pulti prie šiukšliadėžės ir išgelbėti gėles nuo tokio baisaus likimo — būti sumaigytoms po popieriais ir pieštukų drožlėmis, po lapais su nepavykusiais testais, po tuščiomis skardinėmis. Aš nė nežvilgteliu Kento pusėn. Nenoriu matyti jo veido.

— Negalima taip imti ir išmesti rožių, Same, — burbteli Bekė. — Juk kažkas norėjo padaryti tau malonumą.

— Aha, — įsiterpia Krisė. — Taip nevalia elgtis.

Gūžteliu pečiais.

— Galit pasiimti, jei norit. — Mosteliu į šiukšliadėžę, ir Bekė meta ton pusėn ilgesingą žvilgsnį. Turbūt svarsto, ar dėl keturių papildomų rožių jos prestižas mokykloje išties šoktelės, jeigu ji visų akivaizdoje ims raustis šiukšliadėžėje.

Mokytojas Deimleris šypsosi ir mirkteli man.

— Ar tikrai manai, kad tai gera mintis, Same? — Jis iškelia rankas delnais į viršų. — Tu daužai gerbėjų širdis.

— Argi? — Rytoj visa tai jau bus dingę, prapuolę ir ištrinta iš atminties. O rytojų ištrins kita diena, tą kitą — dar kita, ir taip iki begalybės. Visa tai bus švariai išvalyta, neliks nė dėmelės. — Negi ir jūsų?

Klasėje stoja mirtina tyla. Kažkas kosteli. Mokytojas suglumo, nesupranta, ar jį erzinu, ar kalbu rimtai. Jis nervingai apsilaižo lūpas ir ranka perbraukia sau per plaukus.

— Ką?

— Jūsų širdį. — Pasistiebiu ir atsisėdu ant mokytojo stalo krašto. Dabar sijonas vos dengia apatines kelnaites. Širdis plaka taip greitai, kad girdėti tik ūžesys. Jaučiuosi lyg slysčiau žemės paviršiumi. — Ar sudaužiau ir ją?

— Hm... — Jis nudelbia akis ir čiupteli marškinių rankovę. — Sėskis į savo vietą, Same. Laikas pradėti pamoką.

— Maniau, kad jums patinka toks vaizdelis. — Kiek atsilenkiu atgal ir iškeliu rankas virš galvos. Oras staiga įsielektrina, į visas puses zyzdama lekioja įtampa. Oras net vibruoja, kaip būna prieš pat trenkiant žaibui. Kažkas klasės gale nusijuokia, kažkas burbteli: Jėzau . Galbūt man tik vaidenasi, bet atpažįstu Kento balsą.

Mokytojas Deimleris dėbteli į mane. Jo veidas net pajuodęs iš pykčio.

— Sėsk!

— Jeigu taip norit...

Lėtai nuslystu nuo stalo, apeinu aplink mokytojo kėdę ir atsisėdu ant jos. Neskubėdama sukryžiuoju kojas ir gražiai sudedu rankas į sterblę. Klasėje pasigirsta tylus kikenimas, kažkas aikteli. Nenutuokiu, iš kur staiga toks pasitikėjimas? Neseniai, vos prieš kelis mėnesis, aš net suakmenėdavau, kai koks vaikinas, taip pat ir Robis, užkalbindavo mane. O dabar viskas atrodo taip paprasta, taip natūralu, lyg pirmą kartą gyvenime būčiau užsivilkusi savo tikrąją odą.

— Į savo kėdę, — kone suurzgia mokytojas Deimleris. Jo veidas — tamsiai raudonas, beveik violetinis.

Man pavyko išvesti jį iš kantrybės — turbūt pirmą kartą Tomo Džefersono mokyklos istorijoje. Žinau, kad ir kokį žaidimą žaistume, aš ką tik laimėjau vieną tašką. Vos pagalvojusi apie tai pajuntu keistą tuštumą. Tai nėra blogai, panašiai jautiesi važinėdamas amerikietiškaisiais kalneliais — leki aukštyn ir žinai, kad bet kurią akimirką pasieksi aukščiausią tašką. O tada dalelę sekundės stabtelėsi pačiame viršuje, apžvelgsi po kojomis besidriekiantį pasaulį ir leisiesi į nuostabiausią kelionę gyvenime. Tai tokia tuštuma, kokią jauti papūtus stipriam vėjui — viskas staiga ima plaikstytis, o prieš vagonėliui pasileidžiant žemyn pradedi klykti.

Juokas klasėje virsta ūžesiu. Jeigu stovėtum už durų, pamanytum, kad girdi plojimus.

Iki pamokos pabaigos elgiuosi ramiai, nors klasėje vis dar girdėti šnabždesys, tai vienas, tai kitas mokinys praplyšta juokais. Gaunu tris raštelius. Viename, nuo Bekės, parašyta: Tu — nuostabi! Kitas — nuo Hanos Gordon, kuri rašo: Jis toooks seksualus. Trečias nukrinta tiesiai man ant kelių, nė nespėjus pastebėti, kas jį metė. Raštelis suglamžytas, lyg būtų ištrauktas iš šiukšliadėžės. Jame parašyta: Kekšė. Man iš gėdos parausta skruostai, jaučiuosi lyg pykintų ar suktųsi galva. Tačiau tai greitai praeina. Visa tai — nebetikra. Net ir aš nesu tikra.

Ketvirtas raštelis atkeliauja prieš pat skambutį. Jis, sulankstytas kaip miniatiūrinis lėktuvėlis, atlekia tiesiai prie manęs ir tyliai nusileidžia ant suolo kaip tik tą akimirką, kai mokytojas Deimleris atsisuka nuo lentos, ant kurios rašė kažkokią lygtį. Lėktuvėlis atrodo tiesiog tobulai. Man netgi gaila jį išardyti, bet vis dėlto išlankstau sparnus ir randu tvarkingai didžiosiomis raidėmis parašytą žinutę: Tu verta daugiau.

Nors jokio parašo nėra, žinau, kad raštelis nuo Kento. Staiga pajuntu, kaip mane perveria kažin kas aštraus ir sunkiai nusakomo, tarsi po šonkauliais smigtų peilio ašmenys. Man ima trūkti oro, regis, tuoj pradėsiu žiopčioti. Aš neturėčiau būti mirusi. Tai neturėčiau būti aš.

Atsargiai paimu raštelį, perplėšiu jį per pusę, tada dar kartą.

Per pamoką visi nenustygome vietose, tad mokytojas Deimleris galų gale pasiduoda ir mus paleidžia kelios minutės iki skambučio.

— Nepamirškit: pirmadienį rašysim testą. Ribos ir asimptotės. — Mokytojas nueina prie savo stalo ir atsiremia į jį. Atrodo pavargęs. Klasėje visi vieningai atsidūsta, tada pasigirsta paltų šlamesys ir kėdžių brūžinimas į grindis. — Samanta Kingston, prašau, pasilik po pamokos.

Jis nepakelia akių, o jo tonas mane sunervina. Pirmą kartą topteli, kad iš tikrųjų galiu sulaukti bėdos. Na, iš tiesų man tai nerūpi, bet jeigu mokytojas Deimleris ims pamokslauti apie gerą elgesį, numirsiu iš gėdos. Numirsiu dar kartą.

— Sėkmės, — išeidama tarsteli Bekė.

Mudvi nesame draugės. Lindsė vadina ją kalakutpalaike , mat Bekė kiekvieną mielą dieną valgo sumuštinį su kalakutiena. Bet dabar jos palinkėjimas mane apramina.

Mokytojas Deimleris palaukia, kol paskutinis mokinys išeis iš klasės (akies krašteliu matau, kad Kentas lūkuriuoja tarpdury), tada lėtai prieina prie durų ir uždaro jas. Durys keistai pokšteli (tai lyg keistas nežinia kokios pabaigos ženklas), ir aš net krūpteliu. Užsimerkiu ir pasijuntu taip, tarsi vėl sėdėčiau automobilyje kartu su Lindse, lyg tamsoje lėktume Felou Ridžo keliu, o priešpriešiais link mūsų grėsmingai tarytum kaltinimas artėtų nežinia kokio automobilio žibintai. Jie visad nusuka į šoną pirmi, sako Lindsė, ir tą akimirką pagaliau suvokiu, kodėl ji taip elgiasi. Ogi todėl, kad jai patinka ta jaudinanti akimirka, kai nežinai, ar automobilis iš tiesų nusuks į šoną, o gal nenusuks, ir staiga tu pats nudardėsi nuo kelio į juodą tamsą.

Kai atsimerkiu, mokytojas Deimleris stovi įsirėmęs į šonus ir įdėmiai žiūri į mane.

— Ką, po velnių, sau galvoji?

Toks šiurkštumas mane apstulbina. Joks mokytojas nėra ant manęs šaukęs.

— Aš... Aš nesuprantu, apie ką jūs. — Mano balsas nuskamba vos girdimai, tarsi kokios mažvaikės.

— Apie tą kvailą cirką visų akivaizdoje. Ko tu sieki?

Atsistoju — kad neatrodyčiau kaip maža mergytė, žiūrinti į jį pakėlusi akis. Man linksta kojos, tad ranka atsiremiu į suolą. Stengdamasi susitvardyti giliai įkvepiu. Tai — nesvarbu. Visa tai bus panaikinta, ištrinta.