Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Štai ką prisiminiau prieš pat sapnui pasiglemžiant mane.

Sapne prasmegau į tamsą.

Sapne ėmiau kristi ir kritau amžinai.

KETVIRTAS SKYRIUS

Vos prabudusi rankoje jau laikau žadintuvą. Sviedžiu jį į sieną ir tą pačią akimirką pabundu. Prieš subyrėdamas žadintuvas dar spėja išleisti paskutinį garsą.

— Oho, — tarsteli Lindsė, kai po penkiolikos minučių įsėdu į jos automobilį. — Gal siūlomas koks nors darbas raudonųjų žibintų kvartale, apie kurį aš nieko nežinau?

— Tiesiog vairuok, — burbteliu. Vos prisiverčiu pažvelgti į Lindsę. Manyje lyg verdantis skystis kunkuliuoja pyktis. Mano draugė — apgavikė. Visas pasaulis — apgavystė, akivaizdi, meistriška suktybė. Bet nežinia kodėl atsakyti už tai tenka man. Miršta ne kas kitas, o aš. Tai aš patekau į spąstus.

Štai ką jums pasakysiu: tai — klaida. Juk tai Lindsė vairuoja taip, tarsi dalyvautų kompiuteriniame Grand Theft Auto žaidime, vykstančiame tikrovėje. Tai Lindsė vis prisigalvoja būdų, kaip sumenkinti ar pažeminti kitus, tai ji visus nuolat kritikuoja. Tai Lindsė nuslėpė, kad buvo Julijos Saiks draugė, paskui tyčiojosi iš jos daugelį metų. O aš nieko nepadariau, aš tik sekiau jai iš paskos.

— Ei, sušalsi. — Lindsė išmeta cigaretę ir uždaro automobilio langą.

— Nesirūpink, mamyte. — Atlenkiu veidrodėlį ir pasitikrinu, ar nenusivalė lūpdažis. Pasiraitojau sijonėlį, tad kai atsisėdu, jis vos dengia užpakalį. Be to, aviu batais su dvylikos centimetrų aukščio platforma, juos kartu su Ele dėl juoko pirkom vienoje parduotuvėje, kurioje, esu tikra, apsiperka vien striptizo šokėjos. Vėl užsivilkau berankovę palaidinukę kailiuku puoštais kraštais, bet šįsyk ant kaklo užsikabinau dar ir karoliukus iš netikrų briliantų, irgi pirktus dėl juoko Helovino šventei (visos vaidinome pornoseseles). Ant karoliukų didžiulėmis švytinčiomis raidėmis išraižyta: Kekšė.

Ir puiku. Nes noriu, kad į mane žiūrėtų. Dabar galėčiau padaryti bet ką: trenkti kam nors į veidą, apiplėšti banką, galėčiau prisigerti ir prikrėsti kvailysčių. Kai esi mirusi, vienintelė nauda — dėl tavo veiksmų nelieka jokių pasekmių.

Lindsė nepastebi mano piktdžiugos, o gal tiesiog nekreipia dėmesio.

— Stebiuosi, kad tėvai leido tau išeiti iš namų taip apsirengusiai.

— Jie neleido.

Dar viena priežastis, kodėl mano nuotaika sumauta, — tai dešimties minučių mačas su mama Kas rėkia garsiau , prieš man išlekiant iš namų. Karas nesiliovė net ir kai Izė pasislėpė savo kambaryje, o tėtis pagrasino nubausiąs mane visam gyvenimui (kaip juokinga!). O man rėkti buvo tikras džiaugsmas, išsilaisvinau taip, tarsi būčiau nukrapščiusi šašą ir pasipylė kraujas.

Tu nė žingsnio nežengsi pro šitas duris, kol neužlipsi viršun ir nepersivilksi. Taip kalbėjo mano mama. Pasigausi plaučių uždegimą. O svarbiausia, aš nenoriu, kad žmonės mokykloje susidarytų apie tave klaidingą nuomonę.

Ir staiga manyje kažkas pratrūko, sulūžo ir pratrūko.

— Tai parūpo tau dabar ? — Išgirdusi mano žodžius, mama žingteli atatupsta, tarsi būčiau trenkusi jai antausį. — Nori padėti man dabar ? Nori apsaugoti mane dabar?

Iš tikrųjų norėjau pasakyti: O kur jūs buvote prieš keturias dienas? Kur buvote, kai automobilis vidury nakties nudardėjo nuo kelio? Kodėl negalvojote apie mane? Kodėl jūsų nebuvo šalia? Tą akimirką nekenčiau savo tėvų: jie sėdėjo sau ramiai namie tuo metu, kai mane gaubė tamsa, o širdis skaičiavo paskutines gyvenimo sekundes, kol mano laikas pasibaigė. Tai jiedu kalti, kad mus visus jungiantis saitas išsitempė ir tapo toks plonas, jog tėvai nė nepastebėjo, kaip jis nutrūko.

Kita vertus, iš tikrųjų tai ne jų kaltė, bent jau ne jų vienų. Aš irgi atlikau tam tikrą vaidmenį, šimtą kartų ir tūkstančiais skirtingų būdų, pati žinau. Bet dėl to įsiutau dar labiau.

Tėvai turėtų apsaugoti tave — nuo visko.

— Jėzau, kas tau? — Keletą sekundžių Lindsė įdėmiai žiūri į mane. — Išlipai iš lovos ne ta koja ar ką?

— Aha, jau keletą dienų išlipu, ir vis ne ta koja.

Mane ima pykinti ta neryški prieblanda, blyškus šviesiai melsvas (netgi ne mėlynas) dangus, pavandenijusi saulės dėmė horizonte. Kartą skaičiau, kad badaujantys žmonės svajoja apie maistą. Jie guli ir valandų valandas svajoja apie garuojančią bulvių košę su tirpstančiu sviestu, apie didkepsnį, iš kurio ant lėkštės sunkiasi kraujas. Dabar suprantu juos. Esu ištroškusi kitokių spalvų, kitokios saulės ir kitokio dangaus. Anksčiau niekada nesusimąsčiau, kad pasaulyje tiek daug šviesos atspalvių, tiek dangaus spalvų: blyški pavasario šviesa, kurioje pasaulis atrodo lyg nuraudęs; sodri ir akiplėšiškai ryški šviesa liepos vidurdienį; purpurinis dangus prieš audrą, prieš pat trenkiant žaibui nusidažantis šlykščiai žaliai, įvairiaspalviai saulėlydžiai — lyg narkotikų sukeltos haliucinacijos.

Norėjau ne mėgautis šiomis spalvomis, o tik jas įsiminti. Aš turėjau mirti dieną, kai saulėlydis — nuostabus. Turėjau mirti per vasaros arba žiemos atostogas. Turėjau mirti bet kurią kitą dieną, tik ne tokią kaip ši. Atrėmusi kaktą į stiklą svajoju, kad kumščiu trenkiu į stiklą, šis nulekia tiesiai į dangų ir dangus sudūžta į šipulius tarsi veidrodis.

Galvoju, kaip man išgyventi milijonus dienų, lygiai tokių pat kaip šioji, lyg būtų vienas priešais kitą pastatyti du veidrodžiai, atkartojantys vaizdą iki begalybės. Imu kurti planą: nebeisiu į mokyklą, nuvarysiu kieno nors automobilį ir kiekvieną dieną važiuosiu kuo toliau, skirtinga kryptim: į rytus, į vakarus, į šiaurę, į pietus. Užsisvajojusi įsivaizduoju, jog lekiu taip toli ir taip greitai, kad staiga pakylu tarsi lėktuvas ir šaunu aukštyn, tiesiai tenai, kur laikas byra lyg smėlis, pučiant stipriam vėjui.

Atsimenate, ką sakiau apie viltį?

— Su Valentino diena! — Tai Elodė dainuoja lipdama į tanką.

Lindsė dėbteli į Elodę, paskui į mane.

— Ar čia kokios varžybos, kuri labiau apsinuogins?

— Parodyk, ką turi! — Lenkdamasi pasiimti kavos Elodė nužvelgia mano sijoną. — Ei, Same, pamiršai užsimauti kelnes, ką?

Lindsė prunkšteli.

— Pavydi, ką? — atšaunu neatsitraukdama nuo lango.

— Kas jai? — Elodė atsilošia krėsle.

— Turbūt šįryt pamiršo išgerti laimės tabletę.

Akies krašteliu matau, kaip Lindsė pažvelgia į Elodę ir nutaiso tokį veidą, lyg sakytų: Nekreipk dėmesio . Tarsi būčiau įnoringas vaikas.

Prisimenu senas nuotraukas, kuriose Lindsė stovi prisiglaudusi prie Julijos, paskui — Julijos galvą, ištaškytą ant nežinia kokio pusrūsio sienos. Įtūžis vėl užvaldo mane ir vos pavyksta susilaikyti, kad tik neatsigręžčiau į Lindsę ir neimčiau rėkti, jog ji — apsimetėlė, melagė, kad permatau ją kiaurai.

Aš tave permatau kiaurai ... Prisiminus Kento žodžius, man pasidaro silpna.

— Žinau, kas tave pralinksmins. — Elodė pradeda raustis rankinėje, ji atrodo baisiai patenkinta savimi.

— Prisiekiu Dievu, Elode, jeigu ketini duoti man prezervatyvą... — Prispaudžiu pirštus prie smilkinių.

Dviem pirštais laikydama prezervatyvą Elodė sustingsta ir suraukia antakius.

— Bet... tai dovana tau. — Tikėdamasi pagalbos ji žvilgteli Lindsę.

Tačiau toji tik gūžteli pečiais.

— Kaip sau nori, — tarsteli nežiūrėdama į mane. Matau, šitoks mano elgesys jau ima ją erzinti (tiesą pasakius, man smagu). — Jeigu pageidauji tapti vaikščiojančiu venerinių ligų židiniu...