Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Aha. Ir ką? — Elė trūkteli pečiais.

— Na, ji... — Ponia Haris nutyla, ranka palygina savo naktinius marškinius ir vėl prabyla: — Skambino Mindė Sachs.

Lindsė kilsteli antakius, o Elė atsidūsta. Mes visos pažįstame Mindę Sachs. Jai apie penkiasdešimt, išsiskyrusi, bet vis dar rengiasi ir elgiasi taip, lyg būtų pirmakursė gimnazistė. Tai pati didžiausia mūsų mokyklos liežuvautoja. Vos tik pamatau ponią Sachs, prisimenu, kaip vaikystėje žaisdavome sugedusį telefoną: vienas pašnibžda kitam į ausį kokią nors paslaptį, šis perduoda ją greta esančiajam ir taip toliau. Tačiau Ridževju miestelyje paslapčių paskalas paskleidžia tiktai ponia Sachs. Ji ir ponia Haris yra mokyklos tarybos narės, tad ponia Haris visad žino, kas ką tik išsiskyrė, kas prarado visus pinigus ir kas yra neištikimas.

— Mindė gyvena šalia Saiks namų, — toliau kalba ponia Haris. — Sakė, gatvėje jau pusę valandos knibždėte knibžda greitosios pagalbos automobilių.

— Nieko nesuprantu, — burbteli Elė.

Ir aš nesuprantu — galbūt dėl to, kad dabar naktis, o gal dėl išgąsčio, patirto per paskutines dienas.

Ponia Haris sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir susigūžia, lyg jai būtų šalta.

— Julija Saiks mirė. Nusižudė šiąnakt.

Tyla. Kurtinama tyla. Elė liaujasi kramčiusi nagus, o Lindsė sėdi tiesi tiesutėlė. Keletą sekundžių manau, jog mano širdis tuoj nustos plakusi. Užplūsta keistas jausmas — tarsi būčiau išsviesta iš kūno ir dabar stebėčiau jį iš šalies, lyg tas keletą akimirkų būtume tapusios savo pačių atvaizdais.

Netikėtai prisimenu vieną istoriją, kurią man pasakojo tėvai: seniau, kai Tomo Džefersono mokykla buvo vadinama Savižudžių vidurine, kažkoks vaikinas pasikorė savo spintelėje, šalia naftalinu atsiduodančių marškinėlių, senų sportbačių ir kitų daiktų. Jis buvo tikras nevykėlis, grojo kažin kokioje grupėje, buvo spuoguotas ir beveik neturėjo draugų. Tad kai jis nusižudė, niekas per daug nesielvartavo. Tai yra žmonėms buvo liūdna ir panašiai, bet jie suprato, kodėl taip nutiko.

Tačiau dar po metų, lygiai tą pačią dieną, lygiai tokiu pačiu būdu mokykloje nusižudė pats populiariausias vaikinas. Situacija pasikartojo: jis irgi pasikorė spintelėje. O juk šis vaikinas buvo ir plaukimo, ir futbolo komandos kapitonas. Kai policija apžiūrėjo jo spintelę, ant lentynėlių rado tiek daug sportinių prizų, jog atrodė, kad vyrukas pasilaidojo auksinėje kriptoje. O paliko tik trumpą raštelį: Mes visi esame budeliai.

— Kaip? — vos girdimai pasiteirauja Elodė.

Ponia Haris papurto galvą, ir akimirką atrodo, kad ji tuoj pravirks.

— Mindė girdėjo šūvį. Ji pamanė, kad tai fejerverkas. Pamanė, kad pokštas.

— Ji nusišovė? — tyliai, beveik pagarbiai ištaria Elė.

Žinau, visos dabar galvojame tą patį: tai pats blogiausias būdas iš visų.

— Kaip jie... — Elodė pasitaiso akinius ir apsilaižo lūpas. — Ar jie žino, kodėl ji nusišovė?

— Ji nepaliko jokio raštelio, — atsako ponia Haris. Galėčiau prisiekti, kad kambaryje pasigirsta tylus atodūsis. Palengvėjimo atodūsis. — Aš tik pamaniau... na, kad ir jūs turėtumėte tai žinoti. — Ji prieina prie Elės, pasilenkia ir pabučiuoja ją į kaktą. Elė atsitraukia, tikriausiai nesitikėjo šito. Niekada nesu mačiusi, kad ponia Haris bučiuotų Elę. Niekada anksčiau nemačiau, kad ponia Haris elgtųsi taip motiniškai.

Kai ponia Haris išeina, visos sėdime nejudėdamos, o kambary sklando tyla. Atrodo, tarsi mes kažko laukiame, tik nežinome ko. Galiausiai prabyla Elodė:

— Manot, kad... — Ji užsikerta, o žvilgsnis klaidžioja nuo vienos prie kitos. — Manot, kad tai dėl mūsų rožės?

— Nebūk kvaila, — piktokai atšauna Lindsė, nors matau, kad ji nusiminusi, išbalusi, tai susisuka į antklodę, tai nustumia ją. — Juk ne pirmas kartas.

— Tai dar blogiau, — sako Elė.

— Mes bent jau žinojome, kas ji iš tikrųjų. — Pamačiusi, jog spoksau į jos rankas, Lindsė susideda jas ant kelių. — Dauguma žmonių elgėsi taip, tarsi ji būtų nematoma.

Elė prikanda lūpą.

— Vis dėlto paskutinę jos gyvenimo dieną... — ištaria Elodė ir nutyla.

— Taip jai bus geriau, — sako Lindsė.

Tai — žema. Nederėtų taip kalbėti — netgi Lindsei. Visos pažvelgiame į ją.

— Kas? — Lindsė kilsteli smakrą ir provokuojamai spokso į mus. — Jūs visos galvojate lygiai taip pat, neapsimetinėkit. Ji buvo apgailėtina. O dabar ištrūko. Baigta.

— Bet... gal viskas būtų pasikeitę į gera, — sakau.

— Nebūtų, — atšauna Lindsė.

Elė papurto galvą ir pritraukia kelius prie krūtinės.

— Dieve, Lindse.

Aš sukrėsta. O keisčiausias dalykas man regisi šautuvas. Tai toks žiaurus, toks triukšmingas ir skausmingas būdas nusižudyti. Kraujas, smegenys ir deginantis karštis. Jeigu jai būtinai to reikėjo, turiu omeny — numirti, juk būtų galėjusi nusiskandinti, būtų galėjusi tiesiog įbristi į upę ir eiti tol, kol vanduo apsems galvą. Arba būtų galėjusi nušokti nuo tilto. Įsivaizduoju Juliją krentančią žemyn, nešamą oro srovių. Įsivaizduoju, kaip Julija išskečia rankas ir šoka nuo tilto ar kanjono krašto. Tačiau vos tik įsivaizduoju Juliją atsiplėšiančią nuo žemės, mano mintyse ji nežinia kodėl ima kilti aukštyn.

Tačiau šautuvas — baisu. Šautuvai tinka kriminalinių serialų veikėjams ir parduotuvių plėšikams, narkomanams ir besigrumiančioms gaujoms. Bet jokiu būdu ne Julijai Saiks.

— Galbūt mums reikėjo elgtis su ja maloniau? — sako Elodė. Ji žiūri į grindis, lyg gėdytųsi savo žodžių.

— Oi, tik jau nepradėk... — Lindsės balsas, priešingai, garsus ir tvirtas. — Negalima šitaip: visą laiką elgiesi žiauriai, o po mirties staiga imi gailėti.

Elodė pakelia galvą ir pažvelgia į Lindsę.

— Bet aš tikrai gailiuosi, — ištaria gana ryžtingai.

— Vadinasi, tu — veidmainė, — sako Lindsė. — O tai jau blogai. — Ji atsistoja ir išjungia šviesą. Girdžiu, kaip nušlepsi atgal prie sofos ir šlamindama antklode įsitaiso patogiau. — O dabar atsiprašau, — burbteli. — Noriu išsimiegoti.

Kurį laiką tvyro tyla. Nežinau, ar Elė irgi atsigulė. Bet kai mano akys apsipranta su tamsa, pamatau, kad Elė ne guli, o vis dar sėdi pritraukusi kelius prie krūtinės ir spokso priešais save.

— Po minutėlės ji sako:

— Einu miegoti į viršų. — Ir ima rinkti paklodes ir antklodes, tyčia keldama kuo daugiau triukšmo. Turbūt kad panervintų Lindsę.

Po akimirkos prabyla Elodė:

— Einu su tavim. Toji sofa tokia kauburiuota. — Akivaizdu, ir ji nusiminusi. Sofa čia niekuo dėta, metų metus ant jos miegame.

Joms išėjus kurį laiką sėdžiu ir klausausi Lindsės kvėpavimo. Kažin, ar ji miega? Vargu. Aš neužmigčiau. Bet Lindsė visada buvo kitokia nei mes. Ji mažiau jautri, viską regi kaip balta arba kaip juoda. Mano komanda — tavo komanda. Šiapus ar anapus ribos. Ji bebaimė, nerūpestinga. Dėl to visada žavėjausi ja. Žavėjosi ir kitos merginos.

Negaliu nusiraminti, lyg man būtinai reikėtų gauti atsakymus į klausimus, kurių netgi nemoku suformuluoti. Lėtai nuslenku nuo sofos, stengdamasi nepažadinti Lindsės, bet paaiškėja, kad ji nemiega. Lindsė atsisuka. Tamsoje įžiūriu tik blyškią jos odą ir gilias akiduobes.

— Tik nesakyk, kad ir tu eini į viršų, — sušnabžda ji.

— Į tualetą, — atsakau irgi pašnibždomis.

Apgraibomis nueinu iki koridoriaus ir sustoju. Visur tylu, tik kažkur tiksi laikrodis. Aplink tamsu, akmeninės grindys šaltos. Judėdama tamsoje viena ranka prisilaikau sienos. Lietaus nebegirdėti. Pažvelgiu pro langą ir pamatau, kad lietus virto sniegu. Ant langų tirpsta tūkstančiai snaigių, vidun skverbiasi mėnulio šviesa — ji plaukia, juda, o ant grindų lyg gyvi raitosi ir liejasi šešėliai. Čia yra tualetas, bet aš einu ne tenai. Iš lėto praveriu duris į Elės pusrūsį ir apgraibomis, laikydamasi už abiejų turėklų, laiptais nusileidžiu žemyn.