Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Lora išleidžia garsą, kuris nuskamba ir kaip šūktelėjimas, ir kaip kūkčiojimas.

— Šiandien man pasakei, kad neturėčiau elgtis su tavimi maloniai. Ir žinai ką? Buvai teisi. Tu — baisus žmogus, tu — kalė, tu...

Staiga Lora suvokia, kur esame, prisimena, kas yra ji ir kas esu aš. Ji taip skubiai delnu užspaudžia sau burną, kad koridoriuje nuaidi duslus pliaukštelėjimas.

— O Dieve. — Jos balsas virto šnabždesiu. — Labai atsiprašau. Aš nenorėjau.

Aš tyliu. Tu — kalė. Nuo šių žodžių kraujas sustingsta man gyslose.

— Aš atsiprašau. Aš... Prašau, nepyk.

Negaliu pakęsti... negaliu pakęsti jos atsiprašinėjimų. Pati nesusivokdama pasileidžiu tekina. Lekiu koridoriumi kiek kojos neša, o širdis daužosi, norisi rėkti arba verkti, arba iš visų jėgų kam nors trenkti kumščiu. Lora kažką šaukia man pavymui, bet aš nesuprantu ką ir man tai nerūpi, aš nieko nenoriu žinoti. Įlekiu į mergaičių tualetą ir nugara atsiremiu į duris. Pamažu smunku žemyn, kol keliai įsiremia į krūtinę. Man taip užspaudė gerklę, kad net skauda kvėpuojant. Telefonas nenustoja vibruoti, ir kai apsiraminusi atidarau dangtelį, pamatau žinutes iš Lindsės, Elės ir Elodės: Kas? Pasakok. Gal susitaikei su Robiu?

Įmetu telefoną atgal į rankinę ir paremiu galvą rankomis laukdama, kol pulsas vėl taps normalus. Dingo visas linksmumas, kurį ką tik jaučiau. Net ir Oto su Vinters scena nebeatrodo juokinga. Bridžita ir Aleksas su Ana, Sara Grundel ir ta kvaila jos automobilio stovėjimo vieta, Lora Lornet ir chemijos testas... Atrodo, tarsi būčiau patekusi į kažin kokį milžinišką voratinklį — kad ir į kurią pusę sukčiausi, įsipainioju dar labiau, ir visi spurdame tame nelemtame voratinklyje. Nieko nenoriu žinoti. Tai — ne mano problema. Man tai nerūpi.

Tu — kalė.

Man tai nerūpi. Yra svarbesnių dalykų, apie kuriuos noriu galvoti.

Pagaliau atsistoju. Į ispanų kalbos pamoką nebenueisiu, beviltiška. Taigi apsišlakstau veidą šaltu vandeniu ir vėl pasidažau. Ryškioje neoninių lempų šviesoje mano veidas toks išblyškęs, kad vos atpažįstu save.

TIK SAPNAS

— Na, pralinksmėk! — Lindsė trinkteli pagalve man per galvą.

Mes sėdim ant sofos Elės svetainėje.

Elodė įsimeta į burną paskutinį pikantišką suktinuką su tunu. Nemanau, kad tai gera mintis, nes ant sofos jis guli jau kokias tris valandas.

— Nesijaudink, Same. Robiui praeis.

Jos visos įsitikinusios, kad mano tylėjimo priežastis — Robis. Bet, žinoma, taip nėra. Aš sėdžiu tyli, nes, vos tik laikrodžio rodyklė perkopė dvylika, vėl atsėlino baimė ir dabar iš lėto užpildo visą mano kūną tarsi smiltelės smėlio laikrodyje. Su kiekviena sekunde vis artėju prie tos Akimirkos. Nulinis taškas. Šįryt neabejojau, kad bus paprasta, — man tereikia neiti į vakarėlį, nesiartinti prie automobilio, ir laikas grįš į įprastas vėžes. Ir aš būsiu išgelbėta.

Tačiau dabar jaučiuosi taip, lyg mano širdis būtų įsprausta tarp šonkaulių, darosi sunku kvėpuoti. Siaubingai bijau, kad bet kurią akimirką viską užgoš tamsa, ir aš vėl atsidursiu viena savo kambaryje, pabusiu pažadinta blerbiančio žadintuvo. Nežinau, ką darysiu, jeigu taip atsitiks. Manau, turbūt plyš širdis. Manau, ji tiesiog sustos.

Elė išjungia televizorių ir numeta ant sofos pultelį.

— Ką veikiam?

— Leisk man pasitarti su dvasiomis. — Elodė nuslysta nuo sofos ant grindų, kur guli apdulkėjusi Vidža lenta. Ištraukėme ją norėdamos prisiminti senus laikus. Mėginome kviesti dvasias, bet, akivaizdu, rodyklę stumdėme pačios, nes ji vis sudėliodavo žodžius varpa ir penis. Galiausiai Lindsė neištvėrė:

— Dvasios iškrypėlės! Vaikų tvirkintojos! — ėmė šaukti ji.

Elodė dviem pirštais stumteli rodyklę, toji apsisuka ratu ir sustoja prie žodžio taip.

— Matot? — Ji iškelia rankas. — Aš neliečiau.

— Tai juk nebuvo klausimas, reikalaujant atsakymo taip arba ne, žiople. — Lindsė pakelia akis į dangų ir nugeria didelį gurkšnį Châteauneuf v yno, kurį nudžiovėme iš Elės tėčio vyno rūsio.

— Šitas miestelis užknisa, — burbteli Elė. — Čia niekada nevyksta nieko įdomaus.

Dvylika trisdešimt trys. Dvylika trisdešimt keturios. Niekada nemaniau, kad sekundės ir minutės gali bėgti taip greitai, jos tiesiog lipa viena ant kitos. Dvylika trisdešimt penkios. Dvylika trisdešimt šešios.

— Reikia muzikos ar ką, — sako Lindsė ir pašoka. — Juk negalim sėdėti kaip kokios lepšės.

— O taip, reikia muzikos, — pritaria Elodė.

Jiedvi su Lindsė išbėga į kitą kambarį, kur stovi Bose muzikinis centras.

— Nereikia muzikos, — išlemenu, bet per vėlai: Bejonsė sustaugia taip, kad net subarška stikliniai indai, stovintys ant lentynos. Jaučiu, mano galva tuoj sprogs. Kūnu aukštyn žemyn lekioja šiurpuliukai. Dvylika trisdešimt septynios. Susmunku ant sofos, užsitraukiu ant kelių antklodę ir delnais užsidengiu ausis.

Į kambarį įžygiuoja Lindsė ir Elodė. Mes visos vilkime senais šortais ir berankovėmis palaidinukėmis. Regis, Lindsė ką tik prasisuko Elės sandėliuke, esančiame prieškambaryje, nes dabar jiedvi su Elode pasipuošusios slidinėjimo akiniais ir vilnonėmis kepurėmis. Elodė šlubčioja, vieną koją įspraudusi į vaikišką slidinėjimo batą.

— O Dieve! — šaukia Elė. Ji susiima už pilvo ir kvatoja net susiriesdama.

Lindsė sukasi ratu, apsižergusi slidžių lazdą ir pirmyn atgal judindama klubus.

— O, Patrikai! Patrikai!

Muzika griaudi taip garsiai, kad Lindsę vos girdžiu net ir atitraukusi delnus nuo ausų. Dvylika trisdešimt aštuonios. Viena minutė.

— Ateik! — mostelėjusi man sušunka Elodė.

Baimė sukaustė mane taip, kad negaliu pajudėti, netgi papurtyti galvos. Elodė pasilenkia prie manęs.

— Džiaukis gyvenimu! — rikteli.

Mano galvoje blaškosi daugybė minčių ir žodžių, man norisi rėkti: Ne, sustokit! Arba: Gerai, džiaukimės gyvenimu , bet aš tik stipriai užsimerkiu ir įsivaizduoju, kaip kapsi sekundės — tarsi vanduo į niekada neprisipildantį baseiną. Įsivaizduoju mus visas, Lekiančias laike, ir galvoju: Dabar, dabar, tai atsitiks dabar...

Ir tada stoja tyla.

Bijau atsimerkti. Manyje žioji gili tuštuma. Nieko nejaučiu. Tai štai ką reiškia numirti.

Paskui pasigirsta balsas:

— Per garsiai. Jums tuoj sprogs ausų būgneliai, nespėsit sulaukti nė dvidešimties.

Žaibiškai atsimerkiu. Tarpdury stovi ponia Haris, Elės mama, ir taisosi plaukus. Ji vilki nuo lietaus šlapiu lietpalčiu. Lindsė stypso užsidėjusi slidinėjimo akinius, užsimaukšlinusi kepurę, oElodė juokingai nevėkšliškai mėgina ištraukti koją iš slidinėjimo bato.

Man pavyko! Tai suveikė. Pajuntu tokį palengvėjimą ir džiugesį, kad vos neapsiverkiu iš laimės.

Bet staiga prapliumpu kvatoti ir mano juokas perskrodžia tylą. Elė piktai dėbteli į mane, lyg sakytų: Negi tik dabar supratai, kad tai juokinga?

— Gal jūs girtos, merginos? — Elės mama atidžiai nužvelgia mus visas iš eilės, tada meta piktą žvilgsnį į beveik tuščią vyno butelį, gulintį ant žemės.

— Vargu. — Elė dribteli ant sofos. — Sugadinai visą malonumą.

Lindsė kilsteli akinius ant pakaušio.

— Mes surengėme šokių vakarėlį, ponia Haris, — žvaliai sako ji, lyg skautėms būtų privalomas šokimas pusnuogėms, pasipuošus žiemos sporto atributais.

Ponia Haris atsidūsta.