Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Robis pasuka galvą ir pažvelgia į mane. Jo veidas abejingas.

— Norėjai pasikalbėti apie tai?

— Ne... na, apie tai irgi.

Nesitikėjau, kad užsimins apie žinutę. Nenumanau, ką jis galvoja, ir tai trikdo. Jo akys tamsesnės nei paprastai, beveik neįžvelgiamos. Pamėginu nusišypsoti, bet jaučiuosi taip, tarsi už skruostų būtų prikimšta vatos. Vis prisimenu jį svirduliuojantį, vos pastovintį ant kojų, iškėlusį pirštus ir sakantį: Tik penkios minutės.

— Na? — Robis atsitiesia ir gūžteli pečiais. — Ei, kas yra?

Lindsė, Elė ir Elodė spokso į mane. Jaučiu deginančius jų žvilgsnius.

— Negaliu apie tai kalbėti čia. Tai yra — ne dabar. — Galva mosteliu į drauges.

Robis nusijuokia, jo juokas šaižus. Pastebiu, kad yra įsiutęs, nors stengiasi neišsiduoti.

— Na, žinoma. — Jis žingteli atatupstas, iškėlęs rankas taip, lyg nuo ko nors gintųsi. — O ką pasakytum, jei paprašyčiau: pranešk man, kai būsi pasiruošusi kalbėtis. Aš lauksiu iš tavęs žinių. Žinai, tikrai nenorėčiau daryti tau spaudimo. — Jis tyčia nutęsia kai kuriuos žodžius. Jo balse girdžiu pašaipėlę — lengvutę, bet vis dėlto apčiuopiamą.

Akivaizdu (bent jau man), kad omeny Robis turėjo ne vien mūsų pokalbį, bet, man nespėjus nieko atsakyti, jis mosteli ranka lyg darytų reveransą, apsigręžia ir nueina sau.

— Vajė. — Elė stumdo lėkštėje sumuštinį su kalakutiena. — Kas čia buvo?

— Judu rimtai susipykot, Same? — išpūtusi akis pasiteirauja Elodė.

Man nespėjus išsižioti, Lindsė švilpteli, pakelia smakrą ir, žvelgdama man per petį, sumosuoja rankomis.

— Atsargiai — psichopatai. Slėpkite peilius ir vaikus.

Į valgyklą ką tik įėjo Julija Saiks. Buvau taip sutelkusi dėmesį į šiandieną, į tai, kad galiu ištaisyti klaidas, jog visiškai pamiršau Juliją. Bet dabar greitai atsisuku į ją, ir man smalsu, kaip niekada. Stebiu ją, slenkančią per valgyklą. Palaidi plaukai dengia jai veidą. Jie papurę ir minkštučiai, tokie balti, kad primena sniegą. Tiesą sakant, Julija taip ir atrodo — it vėjo blaškoma snaigė, nešama srovių, besisukanti ore. Ji nė nepažvelgia mūsų pusėn. Įdomu, ar jau dabar planuoja pasekti mus šį vakarą ir sugėdyti visų akivaizdoje? Nelabai panašu, kad galėtų taip pasielgti.

Įdėmiai stebiu Juliją, tad ne iškart suvokiu, kad Elė ir Elodė jau sudainavo dainelę Žudikė psichopate, kas ji, kas ji, ir dabar isteriškai kvatoja. Lindsė iškėlusi kryžium sudėtus pirštus, lyg saugotųsi nuo prakeiksmo, ir vis kartoja: Viešpatie, neleisk tamsybėms prisiartinti.

— Kodėl tu nekenti Julijos? — paklausiu Lindsės. Keista, kad tik dabar man dingtelėjo to pasiteirauti. Anksčiau tiesiog priimdavau tai kaip faktą.

Elodė prunkšteli ir vos neišspjauna dietinės kolos.

— Tu rimtai, ką?

Akivaizdu, tokio klausimo Lindsė nesitikėjo. Ji prasižioja ir vėl užsičiaupia, tada atmeta atgal plaukus ir pavarto akis, tarsi negalėtų patikėti, jog uždaviau tokį klausimą.

— Aš tikrai nejaučiu jai neapykantos.

— O taip, tu nekenti jos.

Tai Lindsė sumanė nusiųsti amūrą sužinojusi, kad pirmoje gimnazijos klasėje per Valentino dieną Julija negavo nė vienos rožės. Tai Lindsė praminė ją Psichopate, tai Lindsė prieš keletą metų išplatino istoriją apie tai, kad skaučių išvykoje Julija apsišlapino miegodama.

Lindsė dėbso į mane taip, tarsi būčiau netekusi proto.

— Labai apgailestauju. — Ji gūžteli pečiais. — Bet psichiniai ligoniai neturėtų vaikštinėti laisvėje.

— Tik nesakyk, kad tau gaila jos ar panašiai, — ištaria Elodė. — Juk pati žinai, kad ji turėtų būti uždaryta.

— Į beprotnamį, — sukikena Elė.

— Aš tik pasiteiravau, — sakau įsitempusi, nes Elė ištarė žodį iš b raidės.

Vis dėlto išlieka tikimybė, kad aš išprotėjau. Beviltiška beprotė. Tačiau nežinia kodėl suabejoju tuo. Kartą skaičiau straipsnį, kuriame buvo parašyta: išprotėjusiems asmenims visai nerūpi, kad jie išprotėję, — štai kur problema.

— Ar tikrai ketiname pratūnoti vakarą namie? — susiraukusi pasiteirauja Elė. — Visą vakarą?

Sulaikau kvėpavimą ir pažvelgiu į Lindsę. Elė su Elode irgi žiūri į ją. Priimant visus svarbiausius sprendimus, paskutinis žodis priklauso jai. Jeigu ji žūtbūt užsimanys eiti pas Kentą, man bus labai sunku ją perkalbėti.

Lindsė atsiremia į kėdės atlošą ir įdėmiai nužvelgia mane. Jos akys keistai blyksteli, ir man kone sustoja širdis. Tuojau ji pasakys, kad einam, nes vakarėlis mane prablaškys.

Tačiau Lindsė šypteli ir pamerkia man.

— Tai juk — tik vakarėlis, — sako ji. — Be to, tikriausiai bus nevykęs.

— Galėtume išsinuomoti siaubo filmą, — prabyla Elodė. — Kaip anksčiau.

— Tegu sprendžia Samė, — pasiūlo Lindsė. — Darysim tai, ką norės ji.

O aš noriu pulti ir išbučiuoti ją — čia pat ir dabar.

Abi su Lindsė ir šįsyk nusiplauname iš anglų pamokos. Eidamos į jogurtinę pamatome Aleksą ir Aną, sėdinčius Hunano virtuvėje , bet šį kartą Lindsė nė nestabteli. Tikriausiai dėl to, kad iš visų jėgų stengiasi būti man maloni ir žino, jog nekenčiu tokių akistatų.

Bet aš sudvejoju. Prisimenu Bridžitą, apsikabinusią Aleksą ir žiūrinčią į jį taip, tarsi jis būtų vienintelis vaikinas pasaulyje. Sutinku, Bridžitą — baisi nuoboda, bet tikrai nusipelno geresnio vaikino nei Aleksas. Tikrai gaila.

— Ei? Ar jau prisišnipinėjai? — tarsteli Lindsė.

Susivokiu, jog stoviu prie lango, apklijuoto apiplyšusiais reklaminiais lapeliais, siūlančiais ypatingą pietų valgiaraštį už penkis dolerius ar reklamuojančiais vietinio teatro spektaklius ir kirpyklas, ir pro plyšelius spoksau į Aleksą su Ana. Aleksas Limentas pastebėjo mane, žiūri atsisukęs.

— Ateinu, — tarsteliu Lindsei.

Apmaudu, bet ką aš galiu padaryti? Gyvenk ir leisk gyventi kitiems.

Jogurtinėje abi pasiimame po indelį per kraštus tekančio jogurto su dviguba porcija šokolado ir žemės riešutų sviesto, ant kurio aš dar užsibarstau šokolado gabaliukų ir kukurūzų dribsnių. Man vėl grįžo apetitas, tai jau tikrai. Viskas vyksta, kaip suplanavau. Šį vakarą nebus jokio vakarėlio, bent jau mums. Ir nevažiuosime automobiliu. Manau, viskas išsispręs — bus atrištas laike susisukęs mazgelis, ir aš pabusiu iš košmaro, kuriame dabar gyvenu. Galbūt pašokusi pabusiu ir gaudydama orą atsisėsiu kokios nors ligoninės lovoje, apsupta draugių ir šeimos narių. Aiškiai matau tą sceną: mano mama ir tėtis apsiašaroję, Izė verkdama apsikabina man kaklą, Lindsė, Elė ir Elodė, ir...

Mintyse šmėkšteli Kento veidas, bet tuoj nuveju jį šalin.

...ir Robis. Žinoma, ir Robis.

Tai ir yra svarbiausia, esu tikra: tereikia išgyventi šią dieną. Laikytis taisyklių ir kojos nekelti į Kento vakarėlį. Visai paprasta.

— Atsargiai, — tarsteli Lindsė, įsimesdama į burną kupiną šaukštelį jogurto. — Juk nenori būti stora ir nekalta.

— Jau geriau nekalta nei stora ir su triperiu, — atsakau ir sviedžiu į ją šokolado gabaliuką.

Ji mesteli atgal.

— Gal juokauji? Aš tokia švarutėlė, kad galėtum valgyti, pasidėjus maistą tiesiai ant manęs.

— Fui.

Lindsė kovoja palinkusi prie milžiniško indelio — mėgina pakabinti šaukštelį jogurto su priedais. Bet abi juokiamės ir galiausiai ji paleidžia į mane jogurto kaupiną šaukštą; šis pataiko man tiesiai į antakį.

Lindsė aikteli ir delnu prisidengia burną. Jogurtas nuteka man veidu ir tėkšteli ant kailiuko virš krūties.