Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Iki! — tarsteliu mamai ir pasiruošiu šokti iš automobilio.

Bet kažkas sulaiko mane. Tai mintis, kuri kamuoja mane jau visą parą, mintis, kuria tanke norėjau pasidalyti su draugėms: kad niekada nežinai, kada užklups mirtis. Gali būti, jog vieną dieną tiesiog eisi gatve ir staiga — bumbt!

Ir tamsa.

— Same, man šalta. — Mama pasilenkia virš keleivio sėdynės ir mosteli, kad uždaryčiau duris.

Apsigręžiu ir pasilenkusi pažvelgiu į mamą. Man prireikia minutės, kol prisiverčiu ištarti du žodžius, bet galų gale burbteliu:

— Myliu tave.

Pasijuntu baisiai keistai, o žodžiai susivelia ir nuskamba beveik kaip „miltai“. Nežinau, ar mama suprato mane. Nelaukdama jos atsakymo greitai užtrenkiu dureles. Jau nepamenu, kada paskutinį kartą kuriam nors iš tėvų sakiau Myliu tave , neskaitant Kalėdų ir gimtadienių, arba kai jie pirmi tai pasako ir to paties tikisi iš tavęs. Širdyje jaučiu keistą jausmų mišinį: palengvėjimą, sumaištį, apgailestavimą.

Einu link mokyklos ir prisiekinėju sau: šįvakar nebus jokios avarijos.

Kad ir kas tai būtų — laiko burbulas ar laiko žagsėjimas — aš išsiveršiu iš jo.

Štai dar vienas dalykas, kurį reikėtų prisiminti: viltis — tai ji neleidžia tau numirti. Net kai jau esi mirusi, tai vienintelis dalykas, kuris neleidžia tau išeiti į amžinybę.

Jau nuskambėjo skambutis į trečią pamoką, tad nuskubu į chemijos klasę. Ateinu pačiu laiku — vieta šalia Loros Lornet vis dar laisva (koks netikėtumas!). Chemijos testas vyksta lygiai kaip vakar ir užvakar, bet dabar aš jau pati atsakau į pirmą klausimą.

Tušinukas. Rašalas. Rašo? Mokytojas Tirnėjus. Knyga. Trenksmas. Visi pašoka.

— Pasilik tušinuką, — sušnabžda Lora ir vos susilaiko nemirktelėjusi man. — Tau jo dar prireiks.

Ir vėl mėginu grąžinti jai tušinuką, bet kažkas jos veide neduoda man ramybės. Staiga prisimenu, kaip septintoje klasėje grįžau iš Taros Fliut surengto vakarėlio prie baseino ir pažvelgiau į save veidrodyje. Mano veidas švytėte švytėjo, tarsi kas būtų padovanojęs laimingą loterijos bilietą ir pasakęs, kad netrukus mano gyvenimas pasikeis.

— Ačiū. — Įsimetu tušinuką į rankinę. Išraiška Loros veide nesikeičia (stebiu ją akies krašteliu). Po minutėlės staigiai atsisuku į ją ir tarsteliu: — Neturėtum taip maloniai su manim elgtis.

— Ką? — Lora baisiai sutrinka. Situacija tikrai pasikeitė į gera.

Man tenka šnabždėti labai tyliai, nes mokytojas Tirnėjus vėl įsigilino į pamoką. Cheminės reakcijos ir 1.1., ir t.t. Transfigūracija. Supilkite du skysčius į vieną indą ir jie taps kieta medžiaga. Du plius du nelygu keturiems.

— Maloniai su manim elgtis... neturėtum.

— Kodėl? — Lora taip suraukia kaktą, kad beveik nematyti akių.

— Todėl, kad aš nesielgiu su tavim maloniai. — Baisiai sunku ištarti tuos žodžius.

— Tu maloni, — burbteli Lora, žiūrėdama sau į rankas. Akivaizdu, kad taip nemano. Ji pakelia akis ir pamėgina dar kartą: — Tau nebūtina... — Ir nutyla, bet žinau, ką norėjo pasakyti. Tau nebūtina maloniai su manim elgtis.

— Taigi, — sakau.

— Merginos! — užriaumoja mokytojas Tirnėjus ir kumščiu trinkteli į laboratorinį stalą. Prisiekiu: jo veidas pasidaro beveik neoninės lempos spalvos.

Iki pamokos pabaigos su Lora nesikalbame. Bet išėjusi iš klasės jaučiuosi šauniai, lyg būčiau padariusi ką nors gera.

— Štai ką man patinka matyti. — Pamokos pabaigoje mokytojas Deimleris surenka namų darbus ir praeidamas pro šalį pirštais pabarbena į mano suolą. — Plačias šypsenas. Šiandien — nuostabi diena...

— Atrodo, laukiama lietaus, — įsiterpia Maikas Hefneris, ir visi ima juoktis. Jis — kvailys.

Mokytojas Deimleris nekreipia dėmesio ir kalba toliau:

— Šiandien Valentino diena. Meilė tiesiog tvyro ore. — Jis pažvelgia tiesiai man į akis ir akimirką mano širdis nustoja plakusi. — Visi turėtų šypsotis.

— Tai tik jūsų nuopelnas, mokytojau Deimleri, — sakau nutaisiusi saldų balselį. Pasigirsta krizenimai, o klasės gale kažkas nusikvatoja. Atsisukusi pamatau Kentą, nuleidusį galvą ir nežinia ką keverzojantį ant sąsiuvinio viršelio.

Mokytojas Deimleris nusijuokia.

— O aš maniau sužavėjęs jus diferencinėmis lygtimis.

— Ją tai tikrai sužavėjot, tik neaišku kuo, — burbteli Maikas. Klasėje vėl nuaidi juokas. Nežinau, ar mokytojas Deimleris išgirdo (gal ir ne), bet jo ausų galiukai parausta.

Taip prabėga pamoka. Mano nuotaika puiki, esu tikra, kad viskas bus gerai. Aš viską perpratau. Man bus suteiktas dar vienas šansas. Be to, ir mokytojas Deimleris skyrė man daugiau dėmesio nei įprastai. Kai klasėje apsilankė amūrai, jis pažvelgė į keturias mano rožes, kilstelėjo antakius ir pasakė, kad aš veikiausiai turiu daugybę slaptų gerbėjų.

— Ne tokie jau ir slapti, — atšoviau, ir mokytojas mirktelėjo man.

Po pamokos susirenku savo daiktus ir išeinu į koridorių; tarpdury trumpam stabtelėjusi pažvelgiu per petį. Na taip, Kentas seka paskui. Jo marškiniai išsipešę, laiškininko krepšys prasegtas, eina plekšnodamas sau per šlaunį. Koks netvarkingas! Patraukiu į valgyklą. Šiandien atidžiau apžiūrėjau jo laiškelį: medis nupieštas juodu rašalu, o kiekvienas įdubimas ar šešėlis ant medžio žievės kruopščiai užtušuotas. Medžio lapeliai mažučiai, deimantukų formos. Jam tikriausiai prireikė nemažai laiko piešiniui nupiešti. Įkišu laiškelį į knygą, kad nesusilankstytų.

— Ei, — tarsteli Kentas, pasivijęs mane. — Ar gavai mano laiškelį?

Jau žiojuosi sakyti: Jis tikrai gražus , bet kažkas mane sulaiko.

— Negerk mylėdamas? Ar čia koks naujas madingas posakis?

— Laikau savo pilietine pareiga paskleisti šią žinią. — Kentas prideda ranką sau prie širdies.

Man topteli: Jeigu galėtum prisiminti tai, kas įvyko, nekalbėtum taip su manim , bet nuveju tą mintį šalin. Čia juk Kentas Makfaleris. Jis laimingas, kad apskritai su juo kalbuosi. Be to, aš neketinu eiti į vakarėlį šįvakar: nebus vakarėlio, nebus Julijos Saiks, nebus progos Kentui mane išbarti. Ir svarbiausia — nebus avarijos.

— Panašiau į nesąmonių skleidimą, — atšaunu.

— Priimu tai kaip komplimentą. — Staiga Kentas surimtėja. Jis susiraukia taip, kad šviesios strazdanos jam ant nosies išsidėlioja lyg žvaigždynas. — Kodėl flirtuoji su mokytoju Deimleriu? Jis iškrypėlis, nežinai?

Mane taip nustebina šis klausimas, kad atsakau ne iš karto.

— Mokytojas Deimleris nėra iškrypėlis.

— Patikėk — iškrypėlis.

— Pavydi?

— Vargu...

— Be to, aš neflirtuoju su juo.

Kentas pavarto akis.

— Kurgi ne.

Gūžteliu pečiais.

— O kodėl tau tai rūpi?

Kentas parausta ir nudelbia akis į grindis.

— Tiesiog šiaip, — burbteli.

Man nudiegia širdį. Suprantu, dalis manęs tikėjosi kitokio atsakymo, labiau asmeniško. Žinoma, jeigu Kentas čia, koridoriuje, būtų prisipažinęs, jog dega amžina meile man, tai būtų buvusi katastrofa. Vis dėlto, nors jis ir keistokas, viešai jo žeminti neketinu, nes yra malonus, be to, vaikystėje buvom draugai ir taip toliau. Tačiau susitikinėti su juo nenorėčiau niekada, jokiame gyvenime. Ir jau tikrų tikriausiai ne šiame gyvenime, kurį noriu susigrąžinti, kuriame po vakar dienos atėjo šiandiena, o po šiandienos išauš rytojus. Tai būtų neįmanoma vien jau dėl jo kvailo katiliuko.

— Klausyk. — Kentas žvilgteli į mane akies krašteliu. — Šį savaitgalį mano tėvai išvažiuoja ir šįvakar pas mane susirinks grupelė žmonių...