Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Tai kambarys tik labai svarbiems asmenims.

Atsisuku. Už manęs stovi Kentas ir šypsosi.

Jis atsiremia į sieną.

— Turėtum arba būti labai svarbių asmenų sąraše, arba įbrukti apsaugininkui dvidešimtinę. Pasirink, — sako man.

— Aš... aš ieškau tualeto.

Kentas galva mosteli kiton koridoriaus pusėn. Ten girta Ronika Masters tranko kumščiu į duris.

— Greičiau, Kristina! — šaukia ji. — Aš tikrai labai noriu į tualetą.

Kentas atsisuka į mane ir kilsteli antakius.

— Man nesiseka, — sakau, stengdamasi prasmukti pro jį.

— Ar tau viskas gerai? — Kentas kilsteli ranką, lyg norėtų mane paliesti, bet nepaliečia. — Atrodai...

— Viskas gerai.

Ko jau ko, o Kento Makfalerio gailesčio man tikrai nereikia. Prasibraunu atgal į koridorių.

Nutariu išeiti į verandą ir paskambinti Lindsei (pasakysiu jai, kad man reikia kuo greičiau iš čia išvažiuoti, man reikia iš čia išvažiuoti), bet į koridorių įlekia Elodė ir apkabina mane.

— Kur, po velnių, buvai dingusi? — rėkia ji, bučiuodama mane.

Ji visa prakaituota, ir aš staiga prisimenu Izę, lipančią ant mano lovos, apsikabinančią mane ir trūktelinčią už grandinėlės. Šiandien man nereikėjo kelti kojos iš lovos.

— Pamėginsiu atspėti, pamėginsiu atspėti. — Vis dar mane apsikabinusi Elodė pasiūbuoja klubais taip, tarsi trintumės šokių aikštelėje. Ji pakelia akis į lubas ir ima dejuoti: — O Robi, o Robi. Taip, taip.

— Tu — iškrypėlė. — Nustumiu Elodę šalin. — Esi didesnė maniakė nei mokytojas Otas.

Elodė juokiasi, tada sugriebia mane už rankų ir ima tempti į galinį kambarį.

— Eime, visi susirinko tenai.

— Man reikia eiti, — sakau. Kambaryje muzika groja dar garsiau, tad sušunku: — Nelabai gerai jaučiuosi!

— Ką?

— Aš nelabai gerai jaučiuosi!

Elodė pirštu parodo sau į ausį, suprask: Negirdžiu tavęs . Nežinau, tiesa tai ar ne. Jos delnai drėgni. Pamėginu išsilaisvinti, bet tą pačią akimirką mane pastebi Lindsė ir Elė. Jos ima klykti ir šokinėti aplinkui.

— Šimtą metų tavęs ieškau, — sako Lindsė, mojuodama cigarete.

— Turbūt ieškojai pas Patriką gerklėje, — prunkšteli Elė.

— Ji buvo su Robiu. — Elodė parodo į mane ir patūpčioja. — Pažiūrėkit į ją, atrodo prasikaltusi.

— Pasileidėlė! — suklykia Lindsė.

— Šliundra! — pritaria Elė.

O Elodė sušunka:

— Ištvirkėlė!

Tai mūsų senas juokelis: pernai Lindsė nutarė, jog kekšė — nuvalkiotas žodis.

— Aš einu namo, — sakau. — Manęs nereikia parvežti. Kaip nors grįšiu pati.

Lindsė turbūt pamanė, kad juokauju.

— Namo? Juk atvažiavom čia tik prieš kokią valandą. — Ji pasilenkia prie manęs ir sušnabžda: — Be to, maniau, kad tu ir Robis... Na, pati žinai, ką turiu omeny. — Lyg ką tik nebūtų visų akivaizdoje rėkavusi, kad jau padariau tai.

— Aš apsigalvojau.

Iš visų jėgų stengiuosi, kad mano žodžiai nuskambėtų abejingai. Tai pareikalauja nežmogiškų pastangų. Nežinia kodėl supykstu ant Lindsės. Gal kad ji nenori išeiti kartu su manim? Pykstu ir ant Elodės, kad atitempė mane atgal į kambarį, pykstu ant Elės, jog visad elgiasi taip žioplai. Pykstu ant Robio, kad jam nerūpi, kodėl esu nusiminusi, pykstu ant Kento, kad jam tai rūpi. Pykstu ant viso pasaulio. Tą akimirką svajoju, kad nuo cigaretės, kuria mosikuoja Lindsė, užsidegtų užuolaidos ir liepsna apimtų kambarį, viską sunaikindama savo kelyje. Bet tuoj pasijuntu kalta. Tikrai nenoriu tapti vienu iš tų žmonių, kurie nuolat vilki juodai, o sąsiuviniuose paišo visokius šautuvus ir bombas.

Lindsė dėbso į mane taip, tarsi galėtų skaityti mano mintis. Paskui suprantu, kad ji žiūri man per petį. Elodės veidas išrausta. Elė pradeda žiopčioti kaip žuvis. Triukšmas nutyla, lyg kažkas būtų paspaudęs pauzės mygtuką.

Julija Saiks. Dar prieš atsisukdama žinau, kad tai ji, bet vis tiek nustembu pamačiusi.

Ir vėl negaliu atsistebėti. Ji graži.

Kai pamačiau ją šiandien slenkančią valgykloje, ji atrodė kaip visuomet: plaukai užkritę ant veido, drabužiai nukarę, o pati taip susitraukusi, lyg būtų nežinia kas iš nežinia kur, tarsi vaiduoklis ar šešėlis.

O dabar ji stovi tiesi, plaukai surišti ant pakaušio, akys blizga.

Ji eina per kambarį link mūsų. Man išdžiūva burna. Noriu sušukti, bet nespėjus ištarti nė žodžio Julija jau stovi priešais Lindsę. Matau, kaip kruta jos lūpos, tačiau man prireikia kelių sekundžių suprasti, ką ji sako, nes žodžiai skamba taip, lyg ji kalbėtų po vandeniu.

— Tu — kalė.

Visi šnabždasi ir spokso į mūsų grupelę: į mane, į Lindsę, Elodę, Elę ir Juliją Saiks. Jaučiu, kaip man plyksteli skruostai. Gaudesys dar labiau sustiprėja.

— Ką pasakei? — sugriežia dantimis Lindsė.

— Kalė. Bjauri mergina. Blogas žmogus. — Julija atsisuka į Elodę. — Tu esi kalė. — Pasisuka į Elę. — Tu esi kalė. — Galiausiai jos akys susiduria su manosiomis.

Jos akys — dangaus žydrynės spalvos.

— Tu esi kalė.

Gaudesys virsta kvatojimu, žmonės juokiasi ir šaukia: Psichopate.

— Tu manęs visai nepažįsti, — sugargaliuoju, pagaliau atgavusi balsą.

Bet mano žodžius nustelbia Lindsės replika:

— Jau geriau būti kale nei psichopate, — atkerta ji.

Tada uždeda delnus Julijai ant pečių ir pastumia ją. Julija susvirduliuoja, sumosuoja rankomis ir žingteli atatupsta. Tai taip siaubinga ir... jau matyta. Tai kartojasi, tai vyksta iš tikrųjų. Užsimerkiu. Norėčiau melstis, bet galvoje sukasi tik vienas žodis: Kodėl? Kodėl, kodėl, kodėl?

Kai atsimerkiu, kiaurai peršlapusi Julija atkišusi rankas svirduliuoja mano pusėn. Ji pažvelgia man į akis ir, galiu prisiekti Dievu, man pasirodo, kad ji žino, kas man darosi. Tarsi ji galėtų skaityti mintis, tarsi visa tai — mano kaltė. Jaučiuosi lyg gavusi spyrį į pilvą. Iškvepiu iš plaučių visą orą ir nieko negalvodama metuosi ant jos, stumteliu ją atgal. Julija atsitrenkia į knygų lentyną, bet įsitveria durų staktos ir nepargriūva, paskui neria į koridorių.

— Ar gali patikėti? — kažkas rėkia man už nugaros.

— Julija Saiks pašiaušė plunksnas.

— Aha, ir bus nupešta kaip kvaila višta.

Žmonės juokiasi. Lindsė pasilenkia prie Elodės ir sako:

— Nenormalybė.

Rankoje ji laiko tuščią degtinės butelį. Tikriausiai išpylė degtinę Julijai ant galvos.

Imu brautis per kambarį. Atrodo, lyg būtų prisirinkę dar daugiau žmonių, tad vos judu pirmyn. Stumdausi, prireikus netgi darbuojuosi alkūnėmis, o visi keistai dėbso į mane. Bet man tai nė motais. Noriu kuo greičiau išsinešdinti.

Pagaliau prasibraunu iki durų. Čia stovi Kentas ir kietai sučiaupęs lūpas spokso į mane. Jis žengia žingsnį, lyg ketintų pastoti man kelią.

Iškeliu ranką.

— Nė negalvok! — Žodžiai nuskamba kaip urzgimas.

Kentas tylėdamas pasitraukia, kad galėčiau praeiti. Nuėjusi pusę koridoriaus išgirstu jį šaukiant:

— Kodėl?

— Todėl! — šūkteliu jam atgal. Bet iš tikrųjų savęs irgi klausiu to paties: Kodėl tai vyksta su manimi?

Kodėl, kodėl kodėl?

— Kodėl priekyje visad sėdi Samė?

— Todėl, kad tu nusigeri ir niekada nespėji atsisėsti pirma.

— Negaliu patikėti, kad palikai Robį vieną vakarėlyje, — sako Elė. Ji stipriau susisupa į švarką. Lindsės automobilyje taip šalta, kad mūsų kvėpavimas virsta tirštu baltu rūku. — Rytoj tau tikrai klius.