Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Tikiuosi, nenubrauks man dažų, — sako Lindsė, kai šaka perbraukia per automobilio dureles. Garsas toks, kaip braukiant nagu per klasės lentą.

Miškas baigiasi, ir iš tamsybių išnyra Kento namas — baltas, švytintis, lyg būtų iš ledo. Matydama jį išnyrant, iš visų pusių apsuptą tamsos, prisimenu sceną iš filmo „Titanikas“, kai iš vandens išnyra ledkalnis ir perskrodžia laivą pusiau. Visos nutylame. Smulkūs lietaus lašeliai barbena į priekinį stiklą ir automobilio stogą. Lindsė išjungia iPodą. Per radiją tyliai groja seną dainą. Aš vos girdžiu žodžius: Pajusk tai vėlei, kaip jutai kadaise... Paliesk mane dabar, ir vėl mane paliesk...

— Jis beveik toks pat didelis, kaip ir tavo namas, Ele, — sako Lindsė.

— Beveik, — atsako Elė.

Tą akimirką pajuntu nenusakomą švelnumą Elei, kuriai patinka didžiuliai namai, prabangūs automobiliai ir papuošalai iš „Tiffany“ parduotuvės, batai su platforma ir blizgučiai kūnui. Elei, kuri nėra labai protinga ir tai žino, ir kuri eina iš proto dėl vaikinų, jai per prastų. Elei, kuri gamina dieviškai gardžius patiekalus, nors tai ir slepia. Aš pažįstu ją. Aš suprantu ją. Aš pažįstu jas visas.

Per kolonėles griaudėja Dujeous: Visi reperiai čia, namuose, griebkite mikrafus ir kartokite paskui mane . Laiptai siūbuoja man po kojomis. Kai užlipame į viršų, Lindsė juokdamasi atima iš manęs degtinės butelį.

— Pristabdyk, Samanta Gerk Kiek Telpa . Tau dar reikia sutvarkyti vieną reikalą.

— Reikalą? — Žiopčiodama imu juoktis. Čia tiek dūmų, kad vos galiu kvėpuoti. — Maniau, kad mylėsiuosi.

— Mylėjimosi reikalą. — Lindsė pasilenkia prie manęs ir jos veidas pasidaro didelis kaip mėnulis. — Pristabdom degtinėlę truputėlį, gerai?

Jaučiu, kad linksiu galva, ir Lindsės veidas nutolsta. Ji įdėmiai apžvelgia kambarį.

— Man reikia surasti Patriką. Ar gerai jautiesi?

— Puikiai, — atsakau mėgindama išspausti šypseną. Bet nepavyksta, lyg nebevaldyčiau veido raumenų.

Lindsė apsisuka. Sugriebiu ją už riešo.

— Linds?

— Ką?

— Eisiu su tavim, gerai?

Ji trūkteli pečiais.

— Aha, žinoma. Kaip sau nori. Jis turėtų būti kažkur čia — parašė man žinutę.

Imame brautis pro žmones. Lindsė atsisukusi šūkteli man:

— Čia kaip labirinte!

Viskas čionai tarsi skendi migloje: pro mane praplaukia pokalbių nuotrupos ir juokas, jaučiu kažin kieno drabužius, besiliečiančius man prie kūno, alaus ir kvepalų, dušo želės ir prakaito kvapus — viskas maišosi, sukasi viename sūkuryje.

Žmonės atrodo kaip sapne — lyg ir pažįstami, bet sunkiai įžiūrimi, kiekvieną akimirką galintys pavirsti kuo nors kitu. Aš sapnuoju , dingteli man. Visa tai — tik sapnas. Visa ši diena — tik sapnas. Kai pabusiu, papasakosiu Lindsei, koks tikroviškas jis buvo ir koks begaliniai ilgas. Tada ji pakels akis į dangų ir pasakys, kad sapnai niekada nesitęsia ilgiau nei trisdešimt sekundžių.

Lindsei, einančiai priešais, tempiančiai mane už rankos ir nervingai vis krestelinčiai plaukus atgal, pasakysiu, kad aš ją tik sapnuoju, kad iš tikrųjų jos čia nėra? Juokinga. Nusišypsau ir atsipalaiduoju. Visa tai — sapnas. Galiu daryti, ką tik noriu. Galėčiau pabučiuoti bet kurį vaikiną. Ir, mums einant pro besibūriuojančių vaikinų grupeles, mintyse sudarau sąrašą: Adamas Maršalas, Rasanas Lukas ir Andrius Robertsas. Jei tik panorėčiau, galėčiau pabučiuoti bet kurį iš jų. Kampe pamatau stovintį Kentą, besišnekučiuojantį su Fibe Rifer, ir pagalvoju: Galėčiau prieiti ir pabučiuoti jo širdelės formos apgamą po akim, ir dėl to niekas nepasikeistų . Nežinau, kodėl man toptelėjo ši mintis. Niekada nebučiuočiau Kento, netgi sapne. Bet galėčiau, jeigu tik panorėčiau. Nes juk miegu gulėdama kažkur, didžiulėje lovoje su daugybe pagalvėlių aplinkui, susirangiusi po šilta antklode, pasikišusi delnus po galva.

Lenkiuosi prie Lindsės, norėdama pasakyti jai, kad sapnuoju vakar dieną, kad galbūt ir vakar diena tebuvo sapnas, bet pamatau Bridžitą Makgvair, stovinčią kampe, per juosmenį apsikabinusią Aleksą Limentą. Bridžita juokiasi, o Aleksas nosimi trinasi jai į kaklą. Ji pakelia akis ir pamato, kad stebiu juos. Bridžita paima Aleksą už rankos ir stumdydama kitus atsitempia iki manęs.

— Ji žinos, — ištaria, per petį grįžtelėjusi į Aleksą, ir nusišypso man. Jos dantys tokie balti, kad net švyti. — Ar šiandien mokytoja Harbor uždavė namų darbų?

— Ką? — Aš sutrinku taip, kad net prireikia šiek tiek laiko susivokti, jog ji kalba apie anglų kalbos pamoką.

— Rašinėlį namų darbams apie „Makbetą“?

Ji baksteli alkūne Aleksui, ir šis prabyla:

— Aš nebuvau septintoj pamokoj.

Mūsų žvilgsniai susitinka. Aleksas nusuka akis ir gurkšteli alaus.

Aš tyliu. Nežinau, ką sakyti.

— Tai ar uždavė namų darbų? Parašyti rašinėlį. — Bridžitą atrodo kaip visada: kaip šunytis, laukiantis, kad numestum jam kaulą. — Aleksas negalėjo ateiti į pamoką. Buvo pas gydytoją. Jo mama užrašė jį, nes reikėjo pasiskiepyti nuo meningito. Kvaila, ar ne? Juk pernai nuo meningito mirė tik keturi žmonės. Daug labiau tikėtina, kad tave partrenks automobilis...

— Jam reikėtų pasiskiepyti nuo pūslelinės, — sukikena Lindsė, bet tuos žodžius ištaria taip tyliai, kad išgirstu tik aš, nes stoviu šalia. — Nors turbūt jau per vėlu.

— Nežinau, — atsakau Bridžitai. — Aš irgi nusiploviau.

Žiūriu į Aleksą. Įdomu, ką jis atsakys? Ar šiandien pastebėjo mudvi su Lindse, kai stovėjom lauke prie Hunano virtuvės ir spoksojom pro langą? Regis, kad ne, ar bent jau neišsiduoda.

Kaip ir tikėjausi, jiedu su Ana sėdėjo palinkę prie kažin kokių pilkšvų mėsgalių, stingstančių plastikinėje lėkštėje. Lindsė norėjo pulti vidun ir truputėlį juos paerzinti, bet aš pagrasinau jai: vos užuodusi tą šlykštų mėsos ir svogūnų kvapą, tvyrantį viduje, apvemsiu jos naujus ilgaaulius Steve Madden batus.

Kai išėjome iš jogurtinės, Anos ir Alekso kavinėj jau nebuvo. Paskui matėme juos rūkykloje — Lindsei prisidegant cigaretę, jie kaip tik spūdino iš tenai. Aleksas pakštelėjo Anai į skruostą, ir abu patraukė į skirtingas puses: Aleksas — link valgyklos, o Ana — link Menų priestato.

Kai abi su Lindsė pamatėme Nikotino nacistę , išsliūkinusią į kasdieninį reidą, jie jau seniausiai buvo dingę. Šiandien ji neužtiko jųdviejų kartu.

O Bridžita nežino, kur jis iš tikrųjų buvo per septintą pamoką.

Staiga visos detalės, visi būgštavimai, kuriuos mėginau nuvyti šalin, vienas po kito sukrenta į savo vietas tarsi domino kauliukai. Nebegaliu daugiau neigti. Sara Grundel rado, kur pastatyti automobilį, nes mes vėlavome. Štai dėl ko ji dalyvaus plaukimo varžybų pusfinalyje. Ana ir Aleksas nesusipyko, nes aš įtikinau Lindsę neiti į kavinę. Štai dėl ko jie nebuvo pričiupti rūkykloje, štai kodėl Bridžita, užuot ašarojusi vonios kambaryje, yra prisiklijavusi prie Alekso.

Tai — ne sapnas. Ir joks ne déjà-vu.

Tai vyksta iš tikrųjų. Tai kartojasi.

Atrodo, kad tą akimirką mano kūnas pavirsta į ledą. Bridžita kažką vapalioja apie tai, jog niekada nepraleido nė vienos pamokos, Lindsė linksi ir atrodo baisiai nuobodžiaujanti, o Aleksas geria savo alų. Staiga imu dusti — baimė sugniaužia mane it replėmis, jaučiuosi taip, tarsi čia pat, šią akimirką, sudušiu į milijoną gabalėlių. Norėčiau atsisėsti ir paslėpti galvą tarp kelių, bet bijau, kad jeigu pajudėsiu, vos tik užsimerksiu ar padarysiu dar ką nors, tiesiog pradėsiu irti — galva atsiskirs nuo kaklo, kaklas — nuo pečių, ir visa tiesiog išnyksiu nebūtyje.