Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Ar tu... — Giliai įkvepiu, kad nepradėčiau mikčioti kaip kvailė. — Ar tu ką tik kalbėjai apie pusfinalį? Plaukikų komandos?

— Taip. — Saros veidas nušvinta. — Ateisi pažiūrėti?

Gal aš ir baigiu išsikraustyti iš proto, bet jos klausimas man atrodo kvailas. Niekada gyvenime kojos nekėliau į plaukimo varžybas, tad mintis, kad reikės sėdėti ant slidžių grindų plytelių ir stebėti, kaip Sara Grundel, vilkinti maudymosi kostiumėliu, teškenasi baseine, atrodo tokia pat viliojanti, kaip ir kepinti spagečiai iš Hunano virtuvės . Jeigu atvirai, vienintelės sporto varžybos, į kurias einu, tai amerikietiško futbolo rungtynės mokslo metų pradžioj, nors net ir po ketverių metų vis dar nesuprantu šio žaidimo taisyklių. Dažniausiai Lindsė atsineša kokį buteliuką, kurį mes visos keturios išmaukiame, tad galbūt dėl to nieko ir nesuprantu.

— Maniau, nedalyvausi. — Aš labai stengiuosi elgtis įprastai. — Girdėjau gandus... kad pavėlavai ir treneris užsiuto...

— Gandus? Apie mane? — Sara išverčia akis ir atrodo taip, tarsi ką tik būčiau įteikusi jai laimingą loterijos bilietą. Spėju, kad ji laikosi filosofijos: geriau bloga reklama nei jokios.

— Turbūt apsirikau.

Pagalvoju apie jos automobilį, pastatytą aikštelėje, trečioje vietoje, ir mane išmuša karštis. Žinoma, šiandien ji nepavėlavo. Žinoma, kad dalyvaus varžybose. Šiandien jai nereikėjo pėdinti nuo viršutinės automobilių aikštelės. Ji pavėlavo vakar.

Man ima daužytis širdis ir staiga panūstu dingti iš čia.

Hilari keistai spokso į mane.

— Ar gerai jautiesi? Tu labai išbalusi.

— Aha, viskas gerai. Tiesiog vakar užvalgiau nešviežių sušių. — Ranka įsitveriu spintelės.

Sara ima vapsėti, kaip apsinuodijo maistu prekybos centre, bet aš jau tolstu nuo jų, o po kojomis sukasi ir linguoja koridorius.

Déjà-vu. Tai — vienintelis paaiškinimas.

Jei ką nors vis kartosi sau, galų gale ir patikėsi.

Esu taip sukrėsta, kad net pamirštu, jog Gamtos mokslų priestate, tualete, manęs laukia Elė. Užsidarau tualeto kabinoje, nuleidžiu klozeto dangtį ir tiesiog sėdžiu, viena ausim klausydamasi jos plepalų. Prisimenu, ką sykį, įprastai kliedėdama per anglų pamoką, sakė mokytoja Harbor: Platonas teigė, kad visas pasaulis — visa tai, ką matome, — yra lyg šešėlių žaismas ant olos sienos. O paties daikto, to, kuris meta šešėlį ant sienos, mes nematome. Ir aš jaučiuosi panašiai, lyg būčiau apsupta šešėlių, lyg pirma pamatyčiau šešėlį ir tik paskui — patį daiktą.

— Ei? Ar klausaisi?

Elė pabarbena į duris, ir aš krūpteliu. Pakeliu akis. Pamatau ant durų iškeverzotas raides AK = BŠ . Žemiau užrašas: Grįžk į savo lūšną, kale.

— Sakei, kad netrukus liemenėles tau teks pirkti būsimų mamų skyriuje, — atsakau automatiškai. Iš tikrųjų nesiklausiau Elės. Bent jau ne dabar.

Įdomu, kodėl Lindsė atėjo į tualetą šiame priestate? Vien kad prirašinėtų ant sienų? Kitaip tariant, kodėl jai tai svarbu? Ji jau paliko kokį tuziną tokių užrašų visose tualeto prie valgyklos kabinose, o tai juk tualetas, kuriuo naudojasi visi. Nenumanau, kodėl jai nepatinka Ana. Dingteli, kad nežinau ir nuo kada Lindsė ėmė nekęsti Julijos Saiks. Keista. Regis, tiek daug žinai apie žmogų, bet, pasirodo, niekada negali žinoti visko. Nors ir manysi vieną dieną būtinai viską sužinosiąs.

Atsistoju, praveriu duris ir parodau į užrašą.

— Kada Lindsė tai užrašė?

Elė pakelia akis į dangų.

— Čia ne jos darbas. Tai beždžioniautojai.

— Tikrai?

— Aha. Toks pats užrašas yra ir merginų persirengimo kambaryje. Beždžioniautojai. — Elė susiriša plaukus į arklio uodegą ir pažnaibo lūpas, kad šios atrodytų putlesnės. — Tai kvaila. Šioje mokykloje negali nė žingsnio žengti, tuoj kas nors puola mėgdžioti.

— Išties kvaila.

Pirštais perbraukiu per užrašą. Žodžiai užrašyti storu juodu neištrinamu žymekliu. Jie man primena kirminus. Įdomu, ar Ana naudojasi šiuo tualetu?

— Galėtume iškelti bylą dėl autorinių teisių pažeidimo. Įsivaizduoji? Pareikalautume po dvidešimt žalių kiekvieną kartą, kai kas nors nukopijuotų mūsų stilių. Mes maudytumės piniguose. — Ji sukikena. — Nori mėtinuko?

Elė atkiša man Altoids mėtinukų dėžutę. Nors draugė dar nepraradusi nekaltybės (ir tokia tikriausiai išliks artimiausioje ateityje ar bent kol pradės lankyti koledžą, nes yra apsėsta Meto Vaildo), vis tiek vartoja kontraceptines tabletes. Susuktą blizgantį pakelį laiko toje pat mėtinukų dėžutėje. Pati tvirtina, esą taip paslėptų tablečių neras jos tėtis, bet visi žino, kad jai patinka išsitraukti tą dėžutę ir pasipuikuoti per pamokas, kad kiti manytų, jog ji mylisi su vaikinais. Iš tikrųjų niekas tuo netiki. Tomo Džefersono mokykla nedidelė, nieko nenuslėpsi.

Kartą Elodė pasakė Elei, kad toji kvėpuoja kaip nėščioji, ir mes visos vos neplyšome iš juoko. Tai buvo trečioje gimnazijos klasėje, gegužę. Visos gulėjome ant batuto pas Elę, buvo šeštadienio rytas, diena po vieno labiausiai nusisekusių Elės vakarėlių. Mus kankino lengvos pagirios, smegenines buvo aptraukusi migla. Iš vakaro prisikimšusios blynų su šonine, jautėmės nepaprastai laimingos. Aš gulėjau ant įdubusio, kiek siūbuojančio batuto tinklo užsimerkusi prieš saulę ir troškau, kad ši diena niekada nesibaigtų.

Nuskamba skambutis ir Elė sušunka:

— Oi! Same, pavėluosim.

Skrandyje man vėl atsiranda skylė. Dalis manęs linkusi visą dieną pratūnoti pasislėpusi tualete, bet, deja, negaliu.

Na taip, jau žinote, kas vyksta paskui. Aš pavėluoju į chemijos pamoką. Atsisėdu paskutiniame suole už Loros Lornet. Mokytojas Tirnėjus išdalija mums testą su trimis klausimais.

Žinote, kas blogiausia? Ogi tai, kad, nors jau esu mačiusi tą testą, vis tiek nežinau, kaip atsakyti į klausimus.

Paprašau paskolinti tušinuką. Lora šnabžda — nori sužinoti, ar jis rašo. Mokytojo Tirnėjaus vadovėlis trenksmingai nusileidžia ant stalo.

Visi pašoka, išskyrus mane.

Pamoka. Skambutis. Pamoka. Skambutis.

Išprotėjau. Aš beveik išprotėjau.

Kai per matematiką amūrai dalija rožes, mano rankos virpa. Prieš išskleisdama mažytį atviruką, pritvirtintą prie Robio man atsiųstos rožės, giliai įkvėpiu. Įsivaizduoju, kad jame bus parašyta kas nors neįtikėtinai nuostabaus, kas nors, kas viską pasuktų geresne linkme.

Tu tikra gražuolė, Same.

Aš toks laimingas būdamas su tavim.

Same, aš tave myliu.

Kilsteliu atviruko kampelį.

Su meile...

Greitai užverčiu atviruką ir įmetu į rankinę.

— Oho! Ji nuostabi.

Pakeliu akis. Šalia stovi mergaitė angelo drabužiais ir spokso į rožę, kurią pati ką tik padėjo ant mano suolo: dar neišsiskleidę kreminės spalvos žiedlapiai atrodo lyg nulipinti iš ledų. Mergaitė atkišusi ranką, ir aš pastebiu plonas mėlynas kraujagysles po oda, išsiraizgiusias tarsi voratinklis.

— Nufotografuok. Taip ji išsilaikys ilgiau, — atšaunu.

Mergaitės veidas pasidaro raudonas kaip ir rožės jos rankose.

Ji išstena atsiprašymą.

Aš netgi nesiteikiu perskaityti raštelio, prikabinto prie šios rožės, ir iki pat pamokos pabaigos neatplėšiu akių nuo lentos, vengdama bet kokių ženklų iš Kento. Taip stengiuosi nežiūrėti į jį, kad vos nepražiopsau akimirkos, kai mokytojas Deimleris mirkteli man ir nusišypso.

Vos nepražiopsau.

Po pamokos mane pasiveja Kentas. Rankoje jis laiko kreminę rožę, kurią aš tyčia palikau ant suolo.