Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Jokių telefonų. Jokio juoko. Jokių balsų. Jokių namų.

Jokių automobilių.

Atlenkiu saulės skydelį, kad nematyčiau akinančio spindesio, ir veidrodėlyje pamatau man besišypsančią Elodę. Galbūt papasakosiu jai, kas man darosi, dingteli, nors žinau, kad nieko aš jai nepasakosiu. Turbūt pamanytų, kad išprotėjau. Visos trys taip pamanytų.

Tyliu ir žiūriu pro langą. Šviesa atrodo silpna ir blanki, lyg saulė būtų ką tik išskydusi horizonte ir tingėtų vėl susisukti į kamuolį. Šešėliai aštrūs ir smailūs lyg adatos. Stebiu, kaip nuo telefono stulpo laido vienu metu pakyla trys juodos varnos. Ir aš norėčiau pakilti, kilti vis aukštyn ir stebėti tolstančią žemę, kaip būna kylant lėktuvu, kai atrodo, jog žemė pamažu lankstosi ir mažėja lyg origamio figūrėlė, kol pagaliau viskas išsilygina ir virsta ryškiaspalve plyne, kol visas pasaulis virsta keistu piešiniu.

— Teminę dainą, prašyčiau, — sako Lindsė.

Jos iPode ieškau Merės Dž. Blaidž dainos, tada atsilošiu sėdynėje ir stengiuosi negalvoti apie nieką kita, išskyrus muziką ir ritmą.

Ir neužsimerkiu.

Kai įsukame į viršutinę automobilių aikštelę ir pasukame link apatinės aikštelės, link darbuotojams rezervuotų vietų ir Vyresniųjų alėjos , jaučiuosi daug geriau, nors Lindsė keikiasi, o Elodė skundžiasi, kad jei dar kartą pavėluos, bus nubausta ir penktadienį palikta po pamokų, nors pirmas skambutis jau nuaidėjo prieš dvi minutes.

Viskas atrodo įprastai. Žinau, kad šiandien penktadienis, tad Ema Makelroi ateis iš Evano Danzigo namų, štai ji ir išnyra iš už karpytos gyvatvorės. Žinau, jog Piteris Kurtas avės Nike Air Force 1 sportbačiais, kuriais avi milijoną metų ir kasdien, nors jie jau tokie skylėti, kad galima pamatyti, kokios spalvos jo kojinės (dažniausiai juodos). Matau, kaip sportbačiai šmėkšteli Piteriui einant pro mane link pagrindinio pastato.

Regėdama visa tai pasijuntu daug geriau ir imu manyti, kad vakar diena — visa, kas įvyko, — tebuvo keistas, ilgas sapnas.

Lindsė važiuoja link Vyresniųjų alėjos , nors tikimybė rasti laisvą vietą lygi nuliui. Bet jai tai — šventa. Kai, važiuojant pro trečią stovėjimo vietą prie teniso kortų, pamatau rudąjį Saros Grundel Chevrolet su užklijuotu ant buferio Tomo Džefersono mokyklos plaukikų komandos lipduku ir dar vienu mažesniu, kuriame parašyta SUSIŠLAPINK , man pasidaro silpna. Pagalvoju: ji užėmė paskutinę laisvą vietą, nes mes vėluojame. Taip sugniaužiu kumščius, kad nagai susminga į delnus, ir vis kartoju sau: tai tik sapnas — nieko neatsitiko.

— Negaliu patikti, kad teks pėdinti tris šimtus penkiasdešimt keturis metrus. — Elodė patempia lūpą. — Aš netgi be striukės.

— Niekas tavęs nevertė išeiti iš namų pusnuogės, — atšauna Lindsė. — Dabar — vasaris.

— Nemaniau, kad teks būti lauke.

Sukdamos atgal į aukščiau esančią aikštelę, važiuojame pro futbolo stadioną, esantį dešinėje. Šiuo metų laiku stadionas visas išmindžiotas, vien purvas ir keletas parudavusios žolės lopinėlių.

— Man atrodo, lyg išgyvenčiau déjà-vu , — sako Elodė. — Atgal į pirmą gimnazijos klasę...

— Man visas rytas lyg déjà-vu , — nevalingai lepteliu. Ir staiga pasijuntu geriau. O gal tikrai čia tiesiog déjà-vu ?

— Mėginsiu spėti. — Lindsė priglaudžia delną prie smilkinio ir suraukia antakius — vaidina susikaupusią. — Kada Elodė paskutinį kartą buvo tokia nepatenkinta prieš devintą ryto?

— Baik!

Elodė pasilenkia į priekį ir trinkteli Lindsei per ranką. Abi ima juoktis. Ir aš juokiuosi — man palengvėjo, kai pasakiau tai garsiai. Tai išties galėtų būti tiesa. Kartą Kolorado valstijoje su tėvais gal penkis kilometrus žygiavome iki mažyčio krioklio, esančio giliai miške. Aplinkui — tik dideli seni medžiai, vien pušys. Danguje plaikstėsi į cukraus vatą panašūs debesys. Izė buvo dar maža, tad keliavo kuprinėje tėčiui ant nugaros ir vis kėlė mažytį putlų kumštelį į dangų, tarsi norėtų sugriebti debesį.

Tai štai, kai stovėjome prie krioklio ir stebėjome, kaip ant akmenų trykšta vandens purslai, mane apėmė keistas jausmas — tarsi būčiau jau išgyvenusi šią akimirką, netgi uodusi mamos lupamo apelsino kvapą ir mačiusi labai tikroviškus medžių atspindžius vandenyje. Buvau tuo tikra. Tai tapo dienos juokeliu. Mat aš vis skundžiausi, kad reikia eiti penkis kilometrus. O kai papasakojau tėvams apie déjà-vu , jie praplyšo juokais, pasakė: tikras stebuklas, kad kadaise, praėjusiame gyvenime, sutikai pėdinti taip toli.

Noriu pasakyti, kaip neabejojau tada, taip esu tikra ir dabar. Taip iš tiesų būna.

— O! — aikteli Elodė ir ima raustis rankinėje. Ji ištraukia cigarečių pakelį, dvi tuščias lūpų blizgio tūteles ir sulankstytas žnyples blakstienoms užriesti. — Vos nepamiršau dovanos tau. — Ir ant priekinės sėdynės nusviedžia prezervatyvą.

Aš paimu jį, o Lindsė ploja ir palinguoja krėsle.

— Nėra sargio, nebus ir sekso? — šypteliu.

Elodė pasilenkia ir pabučiuoja man į skruostą, palikdama rožinio lūpdažio žymę.

— Viskas bus gerai, mažule.

— Nevadink manęs taip, — burbteliu ir įsimetu prezervatyvą į rankinę.

Išlipame iš automobilio. Oras toks šaltas, kad man išsyk pradeda ašaroti akys. Stengiuosi nekreipti dėmesio į kamuojančią blogą nuojautą. Kad negalvočiau apie nieką kita, mintyse vis kartoju: Tai mano diena, tai mano diena, tai mano diena.

ŠEŠĖLIŲ PASAULIS

Kartą skaičiau, kad déjà-vu būna tada, kai abu smegenų pusrutuliai apdoroja mintis skirtingu greičiu: dešinysis keliomis sekundėmis anksčiau nei kairysis, arba atvirkščiai. Man nelabai sekasi gamtos mokslai, tad supratau ne viską, kas buvo parašyta tame straipsnyje, ir vis dėlto tai šioks toks paaiškinimas, kodėl tave apima keistas dvilypumo jausmas, lyg pasaulis (arba tu) būtų padalytas į dvi dalis.

Bent jau aš jaučiuosi taip, lyg būčiau ir tikroji aš, ir mano atspindys, tik negaliu atskirti, kas yra kas.

Dar vienas dalykas apie déjà-vu : tas jausmas labai greitai praeina, tetrunka pusę minutės ar minutę, ne ilgiau.

Tačiau tai, ką jaučiu dabar, nepraėjo.

Viskas vyksta taip pat: Eilina Cho suspiegia gavusi rožių per pirmą pamoką, o Samara Filips pasilenkia prie jos ir tyliai uždainuoja: Jis tikriausiai tave labai myli . Koridoriuose susitinku tuos pačius žmones, tuo pačiu laiku. Aronas Sternas vėl išlaisto savo kavą, o Kerolė Lin vėl ima ant jo šaukti. Ir netgi tais pačiais žodžiais: Gal kai buvai mažas, nukritai ant galvos, ką? Turiu pripažinti, tai mane prajuokina, nors girdžiu jau antrą kartą. Net jeigu ir jaučiuosi lyg išprotėjusi. Net jeigu ir noriu rėkti visa gerkle.

Bet dar keisčiau matyti nedidelius pokyčius ir netikslumus, įvykius, kurie susiklostė kiek kitaip. Pavyzdžiui, Sara Grundel. Eidama į antrą pamoką pamatau Sarą atsirėmusią į rakinamas spinteles, sukančią ant piršto plaukimo akinukus ir kalbančią su Hilari Heil. Praeidama nugirstu dalį jų pokalbio.

— ...tokia susijaudinusi. Treneris sako, kad galėčiau dar pagerinti savo laiką puse sekundės...

— Turime dar dvi savaites iki pusfinalio. Tau tikrai pavyks.

Tai išgirdusi sustoju lyg įbesta. Sara pastebi, kad spoksau į ją, ir pasijunta nesmagiai. Ji pasitaiso plaukus ir žemyn trūkteli sijoną.

Tada pamojuoja man.

— Labas, Same, — ištaria ir vėl trūkteli sijoną.