Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Mėginu prasibrauti pro žmones, bet priešais išdygsta Kentas ir pastoja man kelią.

— Kas, po velnių, čia atsitiko? — klausia jis.

— Gal galėtum mane praleisti? Prašau. — Dabar tikrai nesu nusiteikusi ginčytis, o ypač su Kentu, vilkinčiu kvailais marškiniais su sagutėmis apykaklės kampuose.

— Ką jinai jums padarė?

Aš sukryžiuoju rankas ant krūtinės.

— Ak štai kaip! Tu — psichopatės draugas? Taip?

Kentas prisimerkia.

— Labai tinkama pravardė. Pati sugalvojai ar draugės pagelbėjo?

— Pasitrauk iš kelio.

Man pavyksta prasibrauti pro Kentą, bet jis sugriebia mane už rankos.

— Kodėl? — paklausia.

Mudu stovime taip arti vienas kito, kad net užuodžiu, jog jis ką tik valgė mėtinį saldainį, ir matau širdutės formos apgamą po kaire akimi, nors visa kita skendi migloje. Jis žiūri į mane taip, tarsi žūtbūt stengtųsi kažką suprasti, ir tai — pats blogiausias dalykas šiandien. Blogiau už Julijos pasirodymą ir už Kento pyktį, net už jausmą, kad tuoj apsivemsiu.

Stumteliu jo ranką.

— Žinai,negalima taip imti ir sugriebti žmogaus. Paleisk mano ranką. Aš turiu vaikiną.

— Nusiramink. Aš tik norėjau...

— Klausyk. — Pagaliau man pavyksta išsilaisvinti. Suvokiu, kad kalbu per garsiai ir per greitai. Žinau, atrodau kaip isterikė, bet negaliu nieko sau padaryti. — Kokios problemos, ką? Aš tikrai neketinu susitikinėti su tavimi. Nesiruošiu net po šimto metų. Tad liaukis mane persekiojęs. Iš tiesų nė neturėčiau žinoti tavo vardo.

Žodžiai tiesiog pilasi man iš burnos, bet jaučiuosi taip, lyg jie mane smaugtų. Staiga man ima trūkti oro.

Kentas susiraukęs spokso į mane. Paskui pasilenkia arčiau. Akimirką man dingteli, kad jis ketina mane pabučiuoti, ir mano širdis nustoja plakusi.

Tačiau jis tik šnipšteli į ausį:

— Aš permatau tave kiaurai.

— Tu manęs nepažįsti, — atrėžiu ir visa drebėdama šokteliu atgal. — Tu nieko apie mane nežinai.

Jis iškelia rankas lyg pasiduotų ir atsitraukia.

— Tu teisi. Aš nieko apie tave nežinau. — Ir dar kažką sumurmėjęs nusigręžia.

— Ką pasakei? — Man širdis taip daužosi krūtinėje, jog, regis, tuoj iššoks.

Jis atsisuka ir žvilgteli į mane.

— Pasakiau: Ir ačiū Dievui.

Ir kodėl pasiskolinau iš Elės aukštakulnius? Man gręžiantis kambarys sukasi drauge, tad įsitveriu laiptų turėklų, kad tik nepargriūčiau.

— Tavo vaikinas apačioje vemia į kriauklę! — man pavymui sušunka Kentas.

Per petį parodau jam vidurinį pirštą, bet neatsisuku pasižiūrėti, ar mato. Turbūt nė nebežiūri į mane.

Prieš lipdama žemyn patikrinti, ar Kentas sakė tiesą apie Robį, suvokiu, kad šis vakaras tikrai nėra tas lemtingasis. Nusiviliu, bet sykiu ir palengvėja. Keliaudama apačion laikausi už sienos, nes laiptai siūbuoja ir atrodo, kad bet kurią akimirką išslys man iš po kojų. Šiandien — ne tas vakaras. Rytoj pabudusi atrodysiu lygiai taip pat, ir pasaulis bus toks pat, ir viskas atrodys taip pat, bus to paties skonio ir taip pat kvepės. Man graužia gerklę, peršti akis, o galvoju vien apie tai, kad dėl visko kaltas Kentas. Kentas ir Julija Saiks.

Po pusvalandžio vakarėlis ima rimti. Kažkas nuplėšė nuo sienų kalėdinių lempučių girliandas ir jos raitosi ant grindų tarsi gyvatės, apšviesdamos dulkeles kampuose.

Dabar jaučiuosi geriau, jaučiuosi savimi. Kai Lindsei papasakojau apie Robį, ji pasakė: Visada išaušta rytojus. Aš vis kartoju šią frazę mintyse lyg mantrą: Visada išaušta rytojus. Visada išaušta rytojus.

Dvidešimčiai minučių užsidarau vonios kambaryje. Pirmiausia nusiprausiu veidą, paskui iš naujo pasidažau, nors rankos truputėlį dreba, o veidas veidrodyje vis dvejinasi. Dažydamasi kaskart prisimenu mamą. Ne kartą stebėjau ją palinkusią prie kosmetinės, besiruošiančią išeiti su tėčiu — ir to pakanka, kad nusiraminčiau. Visada išaušta rytojus.

Toks metas man patinka labiausiai — naktis, beveik visi jau miega ir atrodo, kad pasaulis priklauso tik mano draugėms ir man, o visa kita, išskyrus mūsų ketveriukę, nė neegzistuoja. Visur kitur tvyro tamsa ir ramybė.

Namo važiuosiu kartu su Elode, Ele ir Lindse. Žmonės po truputėlį skirstosi, minia mažėja, bet vis dar sunku prasibrauti iki durų. Lindsė vis kartoja: Atsiprašau, atsiprašau, praleiskite, mane prispyrė skubūs moteriški reikalai! Prieš keletą metų per koncertą Pokipsyje „Jaunesniems nei 18“ padarėme atradimą: kelią greičiausiai prasiskini kalbėdamas užuominomis apie skubius moteriškus reikalus. Atrodo, žmonės mano, jog tai — nežinia kažkas užkrečiama.

Traukdamos link durų einame pro pakampėse ir laiptinėje besiglamonėjančias poreles. Už uždarų durų girdėti prislopintas kikenimas. Elodė trinkteli kumščiu į kiekvienas duris ir rikteli: Nėra sargio, nebus ir sekso! Lindsė atsisuka į Elodę ir kažką pašnibžda jai į ausį. Elodė užsičiaupia ir kaltai pažvelgia į mane. Noriu pasakyti joms, jog man tai visai nerūpi — nei Robis, nei tai, kad praradau galimybę pasimylėti, bet staiga pasijuntu tokia pavargusi, jog negaliu netgi prasižioti.

Pro praviras vonios kambario duris pamatome ant vonios krašto sėdinčią Bridžitą Makgvair. Ji verkia rankomis susiėmusi už galvos.

— Kas jai atsitiko? — klausiu, nors jaučiuosi taip, lyg plaukiočiau savo pačios galvoje, o mano žodžiai sklistų iš kažin kur toli.

— Ji metė Aleksą. — Lindsė įsikabina man į parankę. Ji atrodo blaiva, bet vyzdžiai išsiplėtę, o akių baltymai pasruvę krauju. — Nepatikėsi: Bridžitą sužinojo, kad Nikotino naciste užtiko Aleksą su Ana. O jis buvo sakęs, kad eis pas gydytoją. — Bridžitos verksmo negirdėti — nustelbia muzika, bet jos pečiai trūkčioja, lyg purtytų traukuliai. — Na, taip jai bus tik geriau. Beviltiška.

— Jie visi beviltiški! — sako Elodė ir laistydama alų iškelia bokalą. Manau, ji nė nenutuokia, apie ką kalbame.

Lindsė paima iš Elodės bokalą ir pastato ant staliuko, tiesiai ant nutriušusios knygos „Mobis Dikas“. Sykiu įsimeta į kišenę mažą keraminę statulėlę — piemenėlį šviesiais garbanotais plaukais ir dažytomis blakstienomis. Lindsė visad nušvilpia ką nors per vakarėlį. Tokius daiktus ji vadina suvenyrais.

— Kad tik ji neapsivemtų tanke , — sušnabžda Lindsė, galva mostelėdama Elodės pusėn.

Robis tikrai apačioje — drybso ant sofos. Kai einu pro šalį, sugriebia mane už rankos ir trūkteli prie savęs.

— Kur tu? — paklausia baltakiuodamas, balsas užkimęs.

— Eik velniop, Robi, paleisk mane. — Nustumiu jį. Pats kaltas.

— Mes turėjom... — Robis nutyla ir sumišęs papurto galvą. Tada prisimerkia ir žiūri į mane. — Gal esi man neištikima?

— Nebūk kvailys.

Labiausiai norėčiau atsukti laiką atgal — ir šitą vakarą, ir paskutines kelias savaites, iki pat tos akimirkos, kai Robis pasilenkė, atrėmė smakrą man į petį ir pasakė, kad nori kartu praleisti naktį. Norėčiau grįžti į tą tylią akimirką tamsiame kambaryje: priešais — žydrą šviesą skleidžiantis begarsis televizorius, Robio kvėpavimas šalia, mano tėvai, miegantys viršuje. Norėčiau sugrįžti į tą akimirką, kai prasižiojau ir išgirdau save tariant: Aš irgi.

— Aha, neištikima. Taip ir maniau. — Jis vargais negalais pasikelia ir grėsmingai apsidairo. Kampe stovi Krisas Harmonas, vienas geriausių Robio draugų, ir iš kažko juokiasi. Robis nusvirduliuoja prie jo. — Ar tu suviliojai mano merginą, Harmonai? — suriaumoja ir stumteli Krisą.