Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Čia tiek daug mažų koridorių ir kambarėlių, kad truputį panašu į labirintą. Visur pilna žmonių ir dūmų. Tačiau vienos durys uždarytos. Ant jų užklijuotas didžiulis ženklas eiti draudžiama , po kuriuo matyti įvairūs dideli lipdukai su užrašais, pavyzdžiui: ĮSIVAIZDUOK SUSUKTĄ ŽIRNĮ AR PABUČIUOK MANE.

AŠ — AIRIS.

Kai pagaliau randame Lindsę, mūsų nuostabai, jiedu su Patriku jau susitaikę. Ji sėdi jam ant kelių, o Patrikas rūko žolę. Elodė ir Stivas Dougas stovi kampe. Jis atsirėmęs į sieną, o ji lyg ir šoka, lyg ir trinasi į jį. Elodei iš burnos kyšo cigaretė (atbulai), o jos plaukai — tiesiog košmaras. Stivas prilaiko ją viena ranka, kad nenudribtų. Tačiau tuo pat metu jis šnekučiuojasi su greta besitrinančia Lize Hamer (tokia jos pavardė; koks sutapimas: taip vadinasi ir jos automobilis), lyg Elodės čia apskritai nebūtų.

— Vargšė Elodė, — sakau. Nežinau, kodėl man staiga jos pagailo. — Ji per daug gera.

— Ji — kekšė, — atšauna Elė, bet nepiktai.

— Manai, ką nors prisiminsim iš viso to? — Nežinau, iš kur tokios mintys. Mano galva lengva ir apgaubta miglos, lyg ketintų pakilti į orą. — Manai, po dvejų metų prisiminsim šį vakarėlį?

— Aš jau rytoj nieko neprisiminsiu.

Elė juokdamasi paima man iš rankų butelį. Degtinės likęs tik ketvirtadalis. Ir kada spėjome šitiek išgerti?

Mus pamačiusi Lindsė suklykia ir nušoka Patrikui nuo kelių. Apsikabina mudvi taip, lyg būtume nesimačiusios šimtą metų. Vis dar apsikabinusi mane per pečius ji išplėšia man iš rankų butelį ir gurkšteli degtinės, akimirką įremdama alkūnę man į kaklą.

— Kur buvot dingusios? — šaukia ji, perrėkdama muziką, klegesį ir juoką. — Aš jūsų visur ieškojau.

— Nesąmonė, — sakau, o Elė priduria: — Gal ieškojai Patriko gerklėj?

Mes įsijuokiame: kvatojame, kad Lindsė tauškia nesąmones, kad Elodė — alkoholikė, o Elę kamuoja depresiniai sutrikimai, kad aš nelinkusi bendrauti. Kažkas praveria langą, kad išsivadėtų dūmai, ir į vidų įsibrauna dulksna, kvepianti žole ir gaiva, nors dabar — pats žiemos vidurys. Niekam nepastebint atkišu ranką ir atsiremiu į palangę, mėgaudamasi lediniu oru ir šimtais lietaus adatėlių. Užsimerkiu ir pasižadu niekada nepamiršti šios akimirkos: mano draugų juoko skambesio, įkaitusių kūnų skleidžiamo karščio ir lietaus kvapo.

Kai atsimerkiu, mane ištinka šokas. Tarpdury stovi Julija Saiks ir stebeilija į mane.

Na, iš tikrųjų ji žiūri į mus: į Lindsę, Elę ir Elodę, kuri palikusi Stivą atėjo prie mūsų, taip pat ir į mane. Julijos plaukai pakaušyje surišti į arklio uodegą, ir manau, tai pirmas kartas, kai pamatau jos veidą.

Tai, kad ji pasirodė, pribloškia, bet dabar labiau pribloškia jos grožis. Jos akys žydros, toli viena nuo kitos, skruostikauliai išraiškingi kaip modelio. Oda balta ir lygi. Negaliu liautis spoksojusi į ją.

Žmonės ją stumdo ir kumščiuoja alkūnėmis, nes ji užstoja duris. Bet ji vis tiek stypso ir žvelgia į mus.

Elė atsipeikėja pirmoji ir net žiopteli.

— Kokio...

Elodė ir Lindsė atsisuka pasižiūrėti, į ką mes taip spoksome. Lindsė pabąla. Ir netgi atrodo išsigandusi, o tai labiau nei keista, bet man neužtenka laiko visa tai apmąstyti, nes Lindsės veidas akimirksniu parausta ir ji atrodo taip, lyg ketintų kam nors nusukti sprandą. Šitokia ji atrodo pati savimi. Elodė ima isteriškai kikenti, kikena net susiriesdama, abiem rankomis užsidengusi burną.

— Negaliu patikėti, — išstena ji. — Negaliu patikėti. — Ji pamėgina dainuoti dainelę Žudikė psichopate, kas ji, kas ji , bet visos esame tokios sutrikusios, kad nepritariame jai.

Ar žinote, kaip būna filmuose, kai kas nors pasako ar padaro ką netinkamo? Jis sumirksi, ir staiga stoja mirtina tyla. Na, dabar yra ne visai taip, bet labai panašu. Muzika tebeplyšauja, bet kai žmonės kambaryje galų gale susivokia, kad Julija Saiks — toji šlapintoja į lovą, ta nenormali psichopate — išdygo per patį vakarėlio įkarštį ir kreivai dėbso į keturias populiariausias Tomo Džefersono mokyklos merginas, kalbos pamažu nutyla ir pasigirsta šnabždesys, kuris vis garsėja, kol virsta ūžesiu, lyg ūžautų vėjas ar jūra.

Pagaliau Julija Saiks pasitraukia nuo durų ir įžengia į kambarį. Iš lėto, bet tvirtai ji eina prie mūsų (dar niekada nemačiau jos tokios ramios) ir sustoja per metrą nuo Lindsės.

— Tu — kalė, — sako ji. Jos balsas ramus, kiek per garsus, lyg ji tyčia kreiptųsi į visus esančius kambaryje. Aš maniau, kad jos balsas spiegiantis ir trūkčiojantis, bet pasirodo, jis stiprus ir žemas kaip vaikino.

Užtrunka tik sekundėlę, kol Lindsė atgauna žadą.

— Atsiprašau? — krenkšteli ji.

Julija nežiūri Lindsei į akis nuo kokios penktos klasės ir niekada neužkalbina. Ir jau tikrai neįžeidinėja.

— Girdėjai, ką sakiau? Kalė. Bjauri mergina. Blogas žmogus. — Tada Juliją atsisuka į Elę. — Ir tu kalė. — Ji pasisuka į Elodę. — Ir tu — kalė. — Galiausiai pažvelgia į mane ir sekundėlę jos akyse žybteli kažin kas pažįstamo.

— Tu esi kalė.

Mes visos taip sukrėstos, jog nežinome, ką ir atsakyti. Elodė vėl nervingai sukikena, žagteli ir nutyla. Lindsė žiopčioja kaip žuvis, bet neištaria nė žodžio. Elė sugniaužia kumščius, tarsi ketintų trenkti Julijai per veidą.

Aš taip pat įsiutusi ir susigėdusi, bet vienintelis dalykas, apie kurį galvoju žvelgdama į Juliją, yra: Nė nenumaniau, kad tu tokia graži.

Pagaliau Lindsė susitvardo. Ji palinksta priekin ir jos veidas atsiduria vos per keletą centimetrų nuo Julijos veido. Niekada nemačiau Lindsės tokios įsiutusios. Regis, jos akys tuoj iššoks iš orbitų. Ji išsišiepia lyg urzgiantis šuo. Tą akimirką atrodo baisiai negraži.

— Jau geriau būti kale nei psichopate, — sušvokščia Lindsė, sugriebdama Juliją už palaidinukės. Ji įsiutusi taip, kad kalbant jai net seilės trykšta iš burnos.

Lindsė stumteli Juliją, ir toji atsitrenkia į Metą Dorfmaną. Šis stumteli ją atgal, ir Julija svirduliuodama atsitrenkia į Emą Makelroj.

— Psichopate, psichopate, — sustūgsta Lindsė ir kaip filme suvaidina, lyg iš aukštai smeigtų peiliu.

Staiga visi pradeda šaukti: Psichopate , ima mosuoti nematomais peiliais, klykia ir stumdo Juliją pirmyn atgal. Elė pirmoji išpila jai ant galvos savo alų, ir visi paseka jos pavyzdžiu. Lindsė aptaško ją degtine, o kai Julija atsvirduliuoja iki manęs, kiaurai peršlapusi, atkišusi rankas, mėgindama atgauti pusiausvyrą, čiumpu nuo palangės pusiau nugertą stiklinę alaus ir šliūkšteliu jai ant galvos. Kad rėkiu kartu su visais, nepastebiu iki tol, kol pradeda perštėti gerklė.

Kai užpilu jai ant galvos alų, Julija pažvelgia man į akis. Keista, bet jos akyse įžvelgiu gailestį, tarsi jai būtų labai gaila manęs.

Staiga man pritrūksta oro, lyg būčiau gavusi smūgį į paširdžius. Nieko negalvodama puolu prie Julijos ir iš visų jėgų stumteliu taip, kad ji atsitrenkia į knygų lentyną ir toji vos nenukrenta. Nustumiu Juliją prie durų. Visiems ir toliau klykiant, juokiantis ir šaukiant: Psichopate , Julija išbėga iš kambario. Jai tenka prasibrauti pro Kentą, kuris ką tik įžengė į kambarį; turbūt norėjo sužinoti, kas čia vyksta.

Akimirką mudviejų žvilgsniai susitinka. Negalėčiau tiksliai pasakyti, ką įžvelgiau Kento akyse, bet turiu prisipažinti — nieko gero. Iškaitusi nusigręžiu jausdamasi nesmagiai. Visi kambaryje klega, šaiposi iš Julijos, o man niekaip nepavyksta nusiraminti. Jaučiu, kaip degtinė degina skrandį ir kyla aukštyn. Kambaryje baisiai tvanku. Dabar jis sukasi greičiau nei pirma. Noriu ištrūkti ir įkvėpti šviežio oro.