Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Paskui aš užsirakinu vonios kambaryje. Jaučiu, kaip karštis plūsta kūnu nuo pirštų galiukų iki pat pakaušio, ir stengiuosi įsiminti, kaip atrodau šią akimirką. Bet po kurio laiko ima atrodyti, kad mano veido bruožai išsikreipė ir čia visai ne aš, o kažkoks svetimas žmogus.

Kai buvau maža, dažnai užsirakindavau vonios kambaryje ir palįsdavau po tokiu karštu dušu, kad išsyk aprasodavo veidrodis. Tada atsistodavau priešais veidrodį ir laukdavau, kol išsisklaidys garai ir mano veidas vėl įgaus formą. Pirmiausia pasimatydavo neryškūs kontūrai, paskui — kiti veido bruožai. Kaskart tikėdavau, kad visai išsisklaidžius garams išvysiu gražuolę, tarytum prausdamasi po dušu būčiau pavirtusi nuostabesne ir geresne. Bet visada atrodydavau tokia pati.

Stovėdama Elės vonios kambaryje šypsojausi ir galvojau: Rytoj pagaliau atrodysiu kitaip.

Lindsė pamišusi dėl muzikos, tad sudarė sąrašą dainų, kurių klausysimės, iki pasieksime Kento namus, nors jis gyvena vos už kelių kilometrų. Taigi dabar klausomės Dr. Dre ir Tupako, tada pagarsiname dainą „Grįžk, mažute“, ir visos dainuojame kartu.

Vis dėlto keisčiausia tai, kad važiuodama tomis gerai pažįstamomis gatvelėmis, tais keliais, kuriais pirmyn atgal keliauju visą gyvenimą ir žinau taip gerai, lyg būčiau pati juos nutiesusi, staiga pasijuntu tarsi plūduriuočiau ore, lyg būčiau pakibusi virš namų, kelių ir kiemų, virš medžių, ir kilčiau vis aukštyn, aukštyn, sklęsčiau virš Rocky‘s baro ir vaistinės, virš degalinės ir Tomo Džefersono mokyklos, virš futbolo stadiono ir metalinių jo tribūnų, kuriose sėdėdamos mes lyg pamišusios klykiame per kiekvieną mokslo metų pradžiai skirtą vakarėlį. Tačiau dabar visa tai man regisi tolima ir nereikšminga. Tarsi gyvuotų tik mano prisiminimuose.

Elodė staugia visa gerkle. Iš mūsų ketveriukės alkoholis ją veikia blogiausiai. Elė įsimetė į rankinę butelį, kuriame dar likę šiek tiek degtinės, bet neturime kuo užsigerti. Lindsė vairuoja, nes ji ištvermingiausią — gali visą naktį gerti, bet nė neapsvaigs.

Beveik pasiekus Kento namus pradeda lyti. Lietus silpnas — atrodo, kad ore kabo didelė uždanga, nuausta iš baltos miglos. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau pas Kentą. Gal per jo devintąjį gimtadienį? Buvau visai pamiršusi, kad jo namas stovi miško gilumoje. Atrodo, tas vingiuojantis kelias niekad nesibaigs. Matyti tik dulsvos priekinių žibintų šviesos, apšviečiančios žvyruotą kelią ir mums virš galvų siūbuojančias nuplikusias medžių šakas bei lietaus lašelius, kurie panašūs į deimantukus.

— Taip prasideda siaubo filmai, — taisydamasi palaidinukę sako Elė. Mes visos persirengėme iš jos pasiskolintomis palaidinėmis, bet ji pati užsispyrė likti su ta pačia kailiuku puoštais kraštais, nors iš pradžių kaip tik ji nenorėjo šito drabužio. — Ar esi tikra, kad jo namo numeris keturiasdešimt antras?

— Jau visai netoli, — sakau, nors iš tikrųjų nenutuokiu, kur esame, ir svarstau, ar tik ne per anksti pasukome. Jaučiu, lyg pilve vaikščiotų skruzdėlytės, bet nesuprantu, gerai tai ar ne.

Pakelės medžiai vis artėja prie keliuko, galiausiai jų šakos ima braukyti per automobilio dureles. Lindsė verkšlena, kad reikės perdažyti automobilį. Ir kai jau atrodo, kad mus tuoj įtrauks tamsa, staiga miškas baigiasi ir prieš akis nusidriekia pati didžiausia ir gražiausia, kokią tik galima įsivaizduoti, pievelė ir baltas, lyg iš glajaus nulipdytas namas jos vidury. Pastatas — su balkonais ir veranda, juosiančia du namo šonus. Ir langinės baltos, su išdrožinėtais piešiniais, bet dabar per tamsu, kad būtų galima juos įžiūrėti. Buvau visai pamiršusi, kaip atrodo Kento namas. Galbūt čia dėl alkoholio, bet, manau, tai pats gražiausias namas, kokį esu kada regėjusi.

Visos nutylame ir minutėlę nuščiuvusios spoksome pro automobilio langus. Vienoje namo pusėje langai tamsūs, bet pro esančius viršutiniame aukšte sklinda šilta šviesa, ir dėl to žolė pievelėje atrodo sidabrinė.

— Jis beveik tokio pat dydžio kaip ir tavo namas, Ele, — pagaliau ištaria Lindsė.

Ir kodėl ji prabilo? Štai kerai ir išsisklaidė.

— Beveik toks, — atsako Elė. Jis išsitraukia iš rankinės butelį su degtine, gurkšteli, atsikosėja, nusiraugėja ir delnu nusišluosto burną.

— Duok ir man įkalti, — paprašo Elodė ir siekteli butelio.

Nespėju susivokti, o butelis jau atsidūrė mano rankose.

Gurkšteliu. Degtinė nutvilko gerklę. Ji šlykštaus skonio, atrodo, lyg gerčiau dažus ar benziną, bet vos tik nuryju gurkšnį, pajuntu šilumą. Išlipame iš automobilio. Mane apsupa iš namo sklindančios mirguliuojančios šviesos.

Kai tik atvykstu į kokį nors vakarėlį, mano širdis ima neramiai spurdėti. Bet tai malonus jausmas — tarsi lauktum šaunios staigmenos. Žinoma, dažniausiai taip nebūna. Dažniausiai tiesiog baigiasi viena naktis ir prasideda kita, savaitės keičia viena kitą, po mėnesio ateina kitas mėnuo. Ir galiausiai, anksčiau ar vėliau, visi numirštame.

Tačiau vakarui tik prasidėjus įmanoma viskas. Viskas dar prieš akis.

Pagrindinės namo durys užrakintos, tad apeiname pastatą ratu ir randame kitas duris. Pro jas patenkame į siaurą, medinėmis lentelėmis iškaltą koridorių, kuriame pamatome stačius medinius laiptus. Kvapai name man primena vaikystę, tik negaliu suprasti, ką konkrečiai.

Girdžiu dūžtant stiklą ir kažką riktelint:

— Atsargiai, tuoj sprogs!

Ir tada per kolonėles nugriaudi Dujeous grupės daina: Visi reperiai čia, namuose, griebkite mikrafus ir kartokite paskui mane. Laiptai yra tokie siauri, kad mums tenka išsirikiuoti vorele, mat turime praleisti žemyn besileidžiančius žmones su tuščiais plastikiniais alaus bokalais rankose. Ir jiems tenka nugara prisiglausti prie sienos, kad praleistų mus. Su kai kuriais pasisveikiname, kitus tiesiog ignoruojame. Kaip visada jaučiu, kad visi spokso į mus. Tai dar viena teigiama populiarumo pusė: tu gali nekreipti jokio dėmesio į tuos, kurie kreipia dėmesį į tave.

Antrame aukšte, apytamsiame koridoriuje, prikabinėta įvairiaspalvių kalėdinių lempučių. Čia yra daug kambarių, iš vieno galima patekti į kitą, ir visuose — daugybė užuolaidų, didelių pagalvių, sofų ir žmonių. Viskas regisi švelnu — ir spalvos, ir daiktai, ir žmonių siluetai, išskyrus muziką, kuri pulsuoja drebindama sienas ir grindis. Kambariuose rūkoma, tad priešais akis plaikstosi plonas melsvas šydas. Man tik kartą teko rūkyti žolę, bet, manau, kaip tik taip ir jaučiamasi apsirūkius.

Lindsė atsisuka ir kažką sako man, bet jos žodžiai pasiklysta šurmulyje. Paskui ji ima tolti nuo manęs, skindamasi kelią per minią. Apsigręžiu, bet ir Elodė su Ele kažkur dingo. Staiga mano širdis pradeda daužytis it paklaikusi, ima niežėti delnus.

Paskutiniu metu vis sapnuoju košmarą: stumdoma iš visų pusių stoviu vidury minios. Veidai aplinkui atrodo lyg ir pažįstami, bet visi bauginamai keisti: prie manęs prisiartina į Lindsę panaši mergina, bet jos burna kažin kokia keista, persikreipusi, lyg pamažu tirptų. Ir nė vienas žmogus neatpažįsta manęs.

Žinoma, Kento namuose taip nėra, nes beveik visus pažįstu, na, išskyrus gal keletą trečios gimnazijos klasės moksleivių ir porą merginų, kurios veikiausiai iš antros gimnazijos klasės. Bet vis dėlto nežinia kodėl staiga išsigąstu.

Jau ketinu eiti prie Emos Houvser (ji tikra šlykštynė, kitu atveju nė už ką nebendraučiau, tačiau dabar jaučiuosi sutrikusi), bet netikėtai ant pečių pajuntu tvirtas rankas ir užuodžiu citrinų kvapą. Robis.

Jis priglaudžia drėgnas lūpas man prie ausies.