Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Suprantu, elgiamės nelabai gražiai, bet Julija to nusipelnė. Ji — nenormali. Sklinda kalbos, kad kartą jos tėvai rado ją nuogut nuogutėlę, trečią valandą nakties pėdinančią 84-ojo greitkelio skiriamąja juosta. Pernai Leisė Kenedi pasakojo mačiusi ją Gamtos mokslų priestate, tualete, įnirtingai braukančią šepečiu sau per plaukus ir spoksančią į savo atvaizdą veidrodyje. Be to, Julija niekada neprataria nė žodžio. Kiek man žinoma, jau metų metus — nė žodelio.

Lindsė nekenčia Julijos. Regis, Lindsė ir Julija pradinėje mokykloje lankė tą pačią klasę. Atrodo, kaip tik nuo tada Lindsė ir negali pakęsti Julijos. Pamačiusi ją, persižegnoja, lyg Julija būtų vampyras, besikėsinantis perkąsti gerklę.

Tai Lindsė pastebėjo, kad Julija prišlapino į miegmaišį per skaučių iškylą paskutinėje pradinės mokyklos klasėje. Tai ji praminė Juliją Geltonąja karštlige . Taip Julija buvo pravardžiuojama ilgai, visus pirmuosius metus gimnazijoje. Ar galite patikėti? Be to, mokiniai jos vengdavo, sakydavo, kad ji atsiduoda šlapimu.

Pažvelgiu pro langą. Julijos plaukai saulėje atrodo tarsi liepsna. Horizonte matyti tamsi dėmė, tai kaupiasi juodi audros debesys. Staiga man dingteli, kad nė nenumanau, kodėl ir kada Lindsė ėmė nekęsti Julijos. Ketinu pasiteirauti Lindsės, bet merginos jau kalba apie ką kita.

— ...susipešė, — užbaigia sakinį Elodė, o Elė sukikena.

— Tiesiog baisu, — vypteli Lindsė.

Akivaizdu, kažką praleidau.

— Kas atsitiko? — klausiu.

Elodė atsisuka į mane.

— Sara Grundel visiems pasakoja, kad Lindsė sugadino jai gyvenimą. — Man tenka luktelėti, kol Elodė įgudusiu judesiu įsimes į burną bulvytę. — Ji nedalyvaus plaukimo ketvirtfinalyje. O juk Sara ta nesąmone tik ir gyvena. Kartą po rytinės treniruotės pamiršo nusiimti plaukimo akinukus ir pravaikščiojo su jais iki pat antros pamokos, atsimeni?

— Namie ant sienos ji turbūt iškabinusi visus savo apdovanojimus, — sako Elė.

— Samė irgi. Ar ne, Same? Visus apdovanojimus už žaidimus su arkliukais. — Lindsė baksteli alkūne man į šoną.

— Gal galėtumėt nenukrypti nuo esmės? — paprašau ir sumosuoju rankomis. Iš dalies dėl to, kad noriu išgirsti pasakojimo tęsinį, bet ir trokšdama nukreipti dėmesį nuo savęs ir nuo fakto, jog kadaise buvau nevykėlė. Paskutinėje pradinės mokyklos klasėje daugiau laiko praleisdavau ne su žmonių giminės atstovais, o su arkliais. — Vis dar nesuprantu, kodėl Sara užsiuto ant Lindsės.

Elodė pakelia akis į dangų, tarsi aš būčiau mokinukė iš specialiųjų poreikių klasės.

— Sara buvo nubausta. Už tai, kad vėl pavėlavo į rytinį patikrinimą, turbūt penktą kartą per dvi savaites. — Aš vis tiek nieko nesuprantu. Elodė atsidūsta. — Ji pavėlavo todėl, kad automobilį teko statyti viršutinėje aikštelėje ir paskui nešti savo subinę...

— Tris šimtus penkiasdešimt keturis metrus!

Visos ištariame tai vienu metu ir imame maniakiškai kikenti.

— Nesijaudink, Liz, — sakau. — Jeigu jūs kausitės, aš statysiu už tave.

— Aha, visos eisim už tave, — pritaria Elodė.

— Kai kurie dalykai susiklosto baisiai keistai, tiesa? — droviai prabyla Elė. Taip ji kalba visada, kai mėgina pasakyti ką nors rimta. — Vienas dalykas išprovokuoja kitą. Pavyzdžiui, jeigu Lindsė nebūtų užlindusi ir aikštelėj užėmusi laisvos vietos...

— Aš neužlindau. Aš atvažiavau pirma ir pastačiau pirma, — ima gintis Lindsė ir netgi trinkteli ranka per stalą. Elodės skardinė su dietine kola šokteli aukštyn ir šiek tiek gėrimo šliūkšteli ant bulvyčių. Mes vėl praplyštame juoktis.

— Aš rimtai! — Norėdama perrėkti mus Elė pakelia balsą: — Žinot, tai kaip tinklas. Viskas susiję.

— Gal vėl įsilaužei į tėvelio slėptuvę, EI? — klausia Elodė.

Mes ir vėl leipstame juokais. Šitaip erziname Elę jau daugybę metų. Jos tėtis dirba muzikos versle. Tik jis ne prodiuseris, vadybininkas, muzikantas ar dar kas nors, o teisininkas, kasdien vilkintis kostiumu (net ir vasarą prie baseino). Bet, pasak Lindsės, jis — užsislaptinęs girtuoklis hipis.

Mes juokiamės net susiriesdamos, o Elės veidas plyksteli raudoniu.

— Merginos, jūs niekada manęs nesiklausot, — tarsteli ji, bet ir pati vos sulaiko šypseną. Ji čiumpa bulvytę ir sviedžia į Elodę. — Kartą skaičiau, kad Tailande vienu metu pakilęs būrys plaštakių gali sukelti liūtį Niujorke.

— Aha, o tau pabezdėjus gali dingti elektra visoje Portugalijoje. — Elodė sukikena ir sviedžia bulvytę.

— Dėl tavo burnos kvapo ryte žmonės gali pradėti masiškai bėgti iš Afrikos. — Elė pasilenkia į priekį. — Beje, aš nebezdu.

Mes su Lindsė juokiamės, o Elodė ir Elė svaidosi bulvytėmis. Lindsė mėgina pasakyti, kad mes be reikalo išmetame gerus riebalus, bet pati kvatoja taip, kad negali žodžio ištarti.

Galiausiai Lindsė giliai įkvepia ir išpyškina:

— Žinot, ką girdėjau? Kad jeigu nusičiaudėsi gana stipriai, Ajovos valstijoje gali kilti tornadas.

Dabar jau ir Elė praplyšta juokais. Visos kvatojame, čiaudome ir šniurkščiojame. Mokiniai spokso atsigręžę, bet mums — nė motais. Po kokio milijono nusičiaudėjimų Lindsė laikydamasi už pilvo atsiremia į kėdės atlošą ir mėgina atgauti kvapą.

— Trisdešimt žuvusiųjų Ajovoje po tornado, — iškvepia ji. — Ir dar penkiasdešimt dingusių be žinios.

Tai mus vėl pralinksmina.

Lindsė ir aš sutariame nusiplauti nuo septintos pamokos ir nueiti į jogurtinę. Lindsė neis į prancūzų kalbos pamoką (kurios ji negali pakęsti,) o aš — į anglų. Mudvi dažnai taip elgiamės. Mokomės paskutinėje klasėje, dabar — antras semestras, tad lyg ir dera praleidinėti pamokas. Be to, aš nekenčiu anglų kalbos mokytojos Harbor. Ji nuolat nukrypsta nuo temos. Kartais minutėlę užsisvajoju, o atsitokėjusi girdžiu mokytoją kalbant apie XVIII amžiaus apatinį trikotažą arba apie priespaudą Afrikoje, arba kaip atrodo saulė, tekanti virš Didžiojo Kanjono. Nors jai tikriausiai dar nėra šešiasdešimties, manau, kažkas negerai su galva. Taip buvo ir mano močiutei: šimtai kirbančių idėjų, prieštaraujančių viena kitai, visokios priežastys ir pasekmės, taškai A, tampantys tašku B. Kai mano močiutė buvo gyva, dažnai ją lankydavome. Man tebuvo šešeri, bet, atsimenu, galvodavau: Tikiuosi, aš mirsiu jauna.

Mokytoja Harbor, štai matote, kaip ironiška.

O gal tai pranašiškas ženklas?

Norint pamokų metu išeiti iš mokyklos teritorijos, reikia gauti oficialų leidimą su tėvų ir mokyklos administracijos parašais. Tačiau taip buvo ne visada. Anksčiau paskutinėj gimnazijos klasėj besimokantieji galėdavo išeiti iš mokyklos teritorijos kada tik panorėję, jeigu tuo metu nebūdavo pamokos. Tokia tvarka buvo gal prieš dvidešimt metų, kol Tomo Džefersono mokykla neįgijo prastos reputacijos (pas mus — daugiausia paauglių savižudybių). Kartą internete radome dienraščio „Konektikuto žinios“ straipsnį, kuriame mūsų mokykla buvo vadinama „savižudžių vidurine“.

O vieną dieną grupelė vaikigalių išėjo iš mokyklos ir būriu nušoko nuo tilto. Manau, buvo sutarę nusižudyti. Kad ir kaip ten būtų, nuo tada ir uždraudė pamokų metu išeiti iš mokyklos teritorijos be specialaus leidimo. Sakyčiau, tai gana kvaila. Panašu į draudimą visiems gerti vandenį, nes kažkas vandeniui skirtuose buteliukuose į mokyklą atsineša degtinės.

Laimė, pabėgti iš mokyklos galima — pro skylę tvoroje, už sporto salės, šalia teniso kortų. Tą vietą vadiname rūkykla , mat čia renkasi rūkaliai. Bet kai abi su Lindsė lendam pro tvorą ir paskui pasukam link miškelio, aplinkui nematyti nė gyvos dvasios. Neilgai trukus pasiekiame 120-ąjį greitkelį. Čia ramu, lyg viskas būtų sustingę šaltyje. Po kojomis traška šakelės ir pajuodę medžių lapai, o kvėpuojant kyla balti tiršti garų kamuoliai.