Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Lindsė kaip paklaikusi rausiasi rankinėje ieškodama mėtinių saldainių. Pagaliau radusi, porą įsimeta į burną.

— Šūdas, šūdas.

— Tavęs negali nubausti vien dėl to, kad smirdi rūkalais, — sakau, nors Lindsė ir pati tai žino. Bet jai patinka dramatiškos situacijos. Keista... Kad ir kaip gerai pažinotum savo drauges, galiausiai vis tiek elgiesi pagal jų taisykles.

Lindsė nekreipia į mane dėmesio.

— Ar nedvokia iš burnos? — Ji papučia į mane.

— Dvokia. Kaip iš sumauto mėtinukų fabriko.

Mokytoja Vinters mūsų dar nepastebėjo. Ji pamažu slenka tarp automobilių, kartais pasilenkia ir pažvelgia po jais, tarsi kas galėtų tūnoti po ratais ir prisiplojęs prie žemės mėgintų prisidegti cigaretę. Ne šiaip sau ji pravardžiuojama Nikotino naciste.

Dvejodama atsisuku į sporto salę. Man nelabai patinka Aleksas ir visai nepatinka Ana, bet visi, kurie mokėsi vidurinėje mokykloje, supranta: privalu bendromis jėgomis kovoti prieš tėvus, mokytojus ir policininkus. Tai viena iš nematomų skiriamųjų linijų: mes prieš anuos. Tu tiesiog žinai, kad reikia elgtis šitaip, kaip kad žinai, kur sėstis, su kuo kalbėtis ir ką valgyti valgykloje, nors nė nenutuoki, iš kur tai žinai. Na, suprantate, ką turiu omeny.

— Gal grįžkim ir įspėkim juos? — paklausiu Lindsės. Ji irgi stabteli ir žvilgteli į dangų, lyg svarstytų, kaip pasielgti.

— Velniop, — galiausiai atsako. — Jie patys gali savim pasirūpinti. — Ir lyg patvirtindamas jos žodžius nuskamba skambutis, kviečiantis į paskutinę pamoką. Lindsė stumteli mane. — Eime.

Ji teisi — kaip visuomet. Galų gale, juk ir jie nieko gero nenuveikė dėl manęs.

DRAUGYSTĖ: ISTORIJA

Mudvi su Lindse draugėmis tapome septintoje klasėje. Tai Lindsė mane pasirinko. Bet aš iki šiol nežinau kodėl. Po daugybę metų trukusių mėginimų man tebuvo pavykę nuo visuomenės dugno pakilti iki jos viduriuko. Lindsė buvo populiari nuo pat pirmos klasės, nuo tada, kai čionai atsikraustė gyventi. Anuomet ji buvo klasės lyderė. Po metų, kai statėme spektaklį Ozo šalies burtininkas , Lindsė vaidino Dorotę. O trečioje klasėje spektaklyje Čarlis ir šokolado fabrikas jai teko Čarlio vaidmuo.

Manau, iš to, ką pasakiau, jau susidarėte apie ją šiokią tokią nuomonę. Ji — žmogus, šalia kurio vien būdamas jautiesi kaip girtas. Atrodo, staiga pasaulio kontūrai išblėsta ir visos spalvos susilieja į viena. Žinoma, to jai niekada nesu sakiusi. Nes tik išjuoktų mane, išvadintų lesbiete.

Kad ir kaip ten būtų, vasarą prieš septintą klasę būrelis mokinių dalyvavo vakarėlyje, kurį prie baseino surengė Tara Fliut. Betė Šif rietė nosį ir šokinėjo į baseiną tenai, kur gilu. Iš tikrųjų ji norėjo pasipuikuoti pora C dydžio papų, išdygusių nuo gegužės iki birželio. Ir tikrai jos papai buvo patys didžiausi iš visų vakarėlyje dalyvavusių merginų. Nuėjau į namą atsigerti sodos vandens. Staiga priešais išdygo Lindsė, jos akys švytėjo. Beje, iki tol ji su manim apskritai nebendravo.

— Tu turi tai pamatyti, — pasakė ji ir sugriebė mane už rankos.

Jai iš burnos padvelkė ledais.

Lindsė nusitempė mane į Taros kambarį, kuriame visos merginos buvo palikusios savo krepšius ir drabužius, skirtus persirengti. Betės krepšys buvo rožinės spalvos, su išsiuvinėtais ant šono purpuriniais inicialais. Akivaizdu, kad Lindsė jau buvo pasiraususi jame, nes pritūpė ir iškart ištraukė šviesų penalą su užtrauktuku (tokiuose laikydavome pieštukus, kai mokėmės pradinėse klasėse).

— Žiūrėk! — Ji pakėlė penalą ir pakratė. Viduje gulėjo du tamponai.

Neprisimenu kodėl, bet staiga mudvi su Lindsė ėmėme bėgioti po visą namą ir visose spintelėse vonios kambaryje ir visuose stalčiuose ieškojome Taros mamos ir vyresnės sesės tamponų ir įklotų. Aš buvau tokia laiminga, kad jaučiausi lyg apgirtusi. Lindsė Edžkomb ir aš — mudvi kalbamės! Ir ne tik kalbamės, bet ir juokiamės. Ir ne tik juokiamės, bet kvatojome taip, jog man teko sukryžiuoti kojas, kad tik neapsišlapinčiau. Paskui išbėgome į balkoną ir ėmėme saujomis mėtyti tamponus į apačioje prie baseino besilinksminančius šventės dalyvius. Lindsė šaukė:

— Bete, tai iškrito iš tavo krepšio!

Keletas tamponų pliumptelėjo į vandenį, ir staiga vaikinai ėmė stumdytis, veržėsi iš baseino lauk, lyg bijotų užsikrėsti.

Betė stovėjo ant šokinėjimo lentos, drebėjo šlaputėlė, o mes leipome juokais.

Kartą ketvirtoje klasėje tėvai nusivežė mane į Didįjį Kanjoną ir liepė atsistoti prie pat skardžio krašto, kad galėtų mane nufotografuoti. Man kojos drebėjo kaip pašėlusios, o padai taip niežėjo, lyg jiems baisiai knietėtų nušokti žemyn. Aš galvojau vien apie tai, kad galiu nukristi ir kad čia — beprotiškas aukštis. Kai mama mane nufotografavo ir leido pasitraukti nuo krašto, ėmiau taip juoktis, kad vos pavyko susitvardyti.

Stovėdama balkone su Lindsė jaučiausi lygiai kaip anuomet.

Tada mudvi su Lindsė ir tapome geriausiomis draugėmis. Elė prie mūsų prisidėjo vėliau, prieš aštuntą klasę, kai vasarą kartu su Lindsė žaidė žolės riedulio lygoje. Elodė atsikėlė į Ridževju miestelį prieš pat pirmą gimnazijos klasę. Per vieną pirmųjų tų mokslo metų vakarėlių ji pasibučiavo su Šonu Mortonu, kurį Lindsė buvo įsimylėjusi gal šešis mėnesius. Visi manė, kad Lindsė užmuš Elodę. Bet kitą pirmadienį Elodė per pietus jau sėdėjo prie mūsų stalo mokyklos valgykloje. Abi su Lindsė buvo palinkusios virš lėkštės su gruzdintomis bulvytėmis, krizeno ir elgėsi taip, lyg būtų pažįstamos nuo neatmenamų laikų. Džiaugiuosi tuo. Ir nors dėl Elodės kartais atsiduriame itin keblioje padėtyje, vis dėlto manau, kad giliai širdyje ji — pati geriausia iš mūsų.

VAKARĖLIS

Po pamokų einame pas Elę. Kai buvome jaunesnės (pirmoje gimnazijos klasėje, netgi iki antros klasės vidurio), dažnokai leisdavome vakarus Elės namuose. Tepdavomės ant veido dumblo kaukes ir užsisakydavome tiek kiniško maisto, kad vos pajėgdavome suvalgyti. Už maistą atsiskaitydavome dvidešimtinėmis, kurias traukdavome iš indo sausainiams, stovinčio ant trečios lentynos šalia šaldytuvo. Elės tėtis visad laiko čia kokį tūkstantį dolerių ypatingiems atvejams.

Tuos vakarus vadindavome kiaušininių vyniotinių vakarėliais. Įsitaisydavome ant milžiniškos sofos ir žiūrėdavome filmus (televizoriaus ekranas Elės svetainėje tokio pat dydžio kaip ir kino teatre), kol susirangiusios greta užmigdavome po milžiniška vilnone antklode. Man atrodo, nuo pat trečios gimnazijos klasės nepraleidome nė vieno vakarėlio, išskyrus tą kartą, kai Metas Vaildas paliko Elę ir ji raudojo taip, kad kitą rytą jos veidas buvo pabrinkęs lyg kurmio.

Šiandien išvertėme Elės spintą, kad vakarėlyje pas Kentą vilkėtume skirtingai. Elodė, Elė ir Lindsė uoliai rūpinasi mano išvaizda. Elodė ryškiai raudonu laku dažo man nagus. Jos rankos virpa, tad šiek tiek lako patenka ir ant odos. Atrodo, lyg būčiau išsitepliojusi krauju, bet aš nekreipiu dėmesio — ir taip turiu dėl ko nervintis. Su Robiu susitiksime pas Kentą namie. Robis jau atsiuntė man žinutę: Aš netgi paklojau savo lovą — dėl tavęs . Leidžiu Elei parinkti man drabužius. Ji išrenka auksu blizgančią berankovę palaidinukę (kuri man platoka per krūtinę) ir pamišėliškus batelius su dvylikos centimetrų aukščio pakulne (Elė vadina juos striptizo šokėjos batais). Degtine atsiduodanti Lindsė niūniuodama padažo mane. Visos jau išlenkėme po kelis stikliukus degtinės, kurią užsigėrėme spanguolių sultimis.