Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Tomo Džefersono mokykla yra maždaug penki kilometrai nuo Ridževju miestelio centro (ar bent jau nuo tos vietos, kurią būtų galima vadinti centru) ir tik pusė kilometro nuo aptriušusių parduotuvėlių, kurias vadiname Eile. Ten yra degalinė, jogurtinė, kinų restoranas (kuriame Elodė kartą apsinuodijo ir negalavo dvi dienas), niekučių parduotuvė, kurioje gausu blizgančių rožinių balerinų statulėlių, stiklinių rutulių su sniegu ir panašių šūdniekių. Mes traukiame kaip tik tenai. Žinau, atrodom kaip trenktos: tipenam šalikele segėdamos trumpais sijonukais ir mūvėdamos tamprėmis, atsegtais švarkeliais, kad matytųsi trikotažinės palaidinukės kailiuku puoštais kraštais.

Pakeliui į jogurtinę praeiname Hunano virtuvę . Pro riebaluotus langus pamatome Aleksą Limentą ir Aną Kartulo, palinkusius virš lėkščių su maistu.

— Ooo, skandalas, — kilstelėjusi antakius sako Lindsė, nors iš tikrųjų ne visai taip. Visi žino, kad Aleksas jau tris mėnesius neištikimas Bridžitai Makgvair — jis susitikinėja su Ana Kartulo. Apie tai žino visi, aišku, išskyrus Bridžitą.

Bridžitos namiškiai — uolūs katalikai. Pati ji daili ir tvarkinga. Kaskart ją pamačius dingteli, kad ji ką tik nusiprausė ir susišukavo. Atrodo, ji saugosi iki vestuvių. Bent jau taip tvirtina pati, nors Elodė mano, kad Bridžita — užsislaptinusi lesbietė. Ana Kartulo mokosi žemesnėje klasėje, bet, jeigu tikėti gandais, jau mylėjosi bent su keturiais vaikinais. Anos tėvai neturtingi — Ridževju miestelyje tai retas reiškinys. Jos mama kirpėja, o apie tėvą nieko negirdėjau. Gal ji neturi tėvo? Ana gyvena nuomojamame bute, viename iš tų šlykščių daugiabučių, riogsančių šalia Eilės. Kartą girdėjau Andrių Singerį sakant, kad Anos kambarys atsiduoda vištiena su saldžiarūgščiu padažu.

— Einam vidun, pasisveikinkim, — pasiūlo Lindsė, imdama mane už rankos.

Atsitraukiu nuo jos.

— Ne, eime, man cukraus krizė.

Iš už sijono diržo Lindsė ištraukia saldainių pakelį.

— Štai, imk. — Ji visada nešiojasi saldumynų, lyg būtų narkotikų prekeivė. Tam tikra prasme tokia ir yra. — Sugaišim tik sekundėlę, pažadu.

Leidžiuosi nutempiama į pastatą. Mums žengiant pro duris, suskamba varpelis. Už baro stovinti moteris varto žurnalą „Us Weekly“. Ji pažvelgia į mus, bet supratusi, kad neketiname nieko užsisakyti, vėl nuleidžia akis.

Lindsė pasuka tiesiai prie Alekso ir Anos ir priėjusi delnais atsiremia į jų stalą. Ji ir Aleksas — šiokie tokie draugai. Aleksas yra daugelio žmonių šioks toks draugas, nes pardavinėja žolę (kurią laiko batų dėžutėje savo kambaryje). Mudviejų su Aleksu draugystė apsiriboja galvos linktelėjimu, mat tik tiek ir bendraujame. Mes abu lankome tas pačias anglų kalbos pamokas, bet jis pasirodo jose dar rečiau nei aš. Spėju, visą kitą laiką leidžia su Ana. Kartkarčiais jis tarsteli man kokį sakinį, pavyzdžiui: Tas rašinėlis, užduotas namų darbams, užknisa, ar ne? Apie ką nors kita mes nesikalbame.

— Labas, labas, — sako Lindsė. — Ar šįvakar eisi pas Kentą į vakarėlį?

Alekso veidas nukaista, odą išmuša dėmėm. Jam bent jau gėda, kad yra užkluptas su Ana. O gal tai tik alerginė reakcija ko nors užvalgius? Nenustebčiau.

— Hm... Nežinau. Galbūt. Bus matyti... — išstena jis.

— Bus žiauriai linksma, — saldžiai suokia Lindsė. — Gal atsivesi ir Bridžitą? Ji tokia miela.

Teisybę sakant, mudvi manome, kad Bridžitą — baisi nuoboda. Ji visad puikiai nusiteikusi, vilki marškinėlius su kvailais šūkiais, pavyzdžiui: Jeigu nesi šunų gaujos vadas, tada teks sekti paskui. (Nemeluoju.) Bet Lindsė nekenčia Anos ir kartą ant tualeto (prie valgyklos, to, kuriuo visi naudojasi) sienos užrašė: AK = BŠ. BŠ reiškia baltoji šiukšlė.

Situacija darosi kebli.

— Vištiena su sezamais? — pasiteirauju rodydama į lėkštę su auštančiais mėsgaliais pilkšvame padaže. Greta guli du apgailėtini laimės sausainiai ir apelsinas.

— Jautiena apelsinų padaže, — atsako Aleksas. Pakeitus pokalbio temą jam, regis, net palengvėjo.

Lindsė nepatenkinta žvilgteli į mane, bet aš tauškiu toliau:

— Ei, atsargiai su maistu. Kartą Elodė čia apsinuodijo vištiena. Paskui dvi dienas vėmė. Vargu ar tai buvo vištiena. Ji prisiekinėjo lėkštėje radusi plaukuotą gumuliuką.

Vos užsičiaupiu, Ana paima lazdeles ir įsideda į burną didžiulį kąsnį mėsos. Kramtydama žiūri į mane ir šypsosi vartaliodama maistą burnoje. Nežinau, ar taip elgiasi tyčia, kad sukeltų man pasišlykštėjimą, bet veikiausiai taip ir yra.

— Kaip nemandagu, Kingston, — išsišiepia Aleksas.

Lindsė pavarto akis duodama suprasti, kad plepėjimas su Aleksu ir Ana — tik tuščias laiko švaistymas.

— Eime, Same, — paragina mane, kišdama į kišenę laimės sausainį. Kai išeiname į lauką, ji sausainį perlaužia. — Laimę rasi tada, kai mažiausiai to tikėsiesi, — perskaito ir susiraukia, o aš nusikvatoju. Lindsė sumaigo popierėlį ir numeta ant žemės. — Beviltiška.

Giliai įkvepiu.

— Tas kvapas mane pykina.

Tenai tikrai šlykštu: trenkia pašvinkusia mėsa, pigiu aliejumi ir česnaku.

Debesys pamažu aptraukia dangų. Aplink viskas papilkėja, žemę užkloja migla.

— Mane irgi pykina, — pritaria Lindsė ir prispaudžia delną prie pilvo. — Žinai, ko dabar norėčiau?

— Milžiniškos porcijos Gardžiausio Šalyje Jogurto! — sakau šypsodamasi. Kitaip tariant, GŠJ, bet jogurtui darome išimtį ir pavadinimo netrumpiname.

— O taip, milžiniškos porcijos Gardžiausio Šalyje Jogurto, — atitaria Lindsė.

Nors abi jau spėjome sušalti į ledą, užsisakome dvi porcijas šaldyto jogurto su skystu šokoladu, žemės riešutų sviestu ir šokolado gabaliukais. Grįždamos į mokyklą valgome jogurtą ir pūsdamos į pirštus mėginame juos susišildyti. Hunano virtuvėje Alekso ir Anos jau nebėra. Bet susitinkame juos rūkykloje . Iki aštuntos pamokos pradžios liko lygiai septynios minutės, tad Lindsė nusitempia mane už teniso kortų, kad galėtų parūkyti nesiklausydama Alekso ir Anos ginčo. Bent jau mums atrodė, kad jie ginčijasi. Ana stovėjo nuleidusi galvą, o Aleksas laikė ją už pečių ir kažką šnabždėjo. Jo cigaretė buvo taip arti pilkšvai rudų Anos plaukų, kad jie būtų galėję užsiliepsnoti. Ir aš jau įsivaizdavau, kaip visa jos galva plyksteli it degtukas.

Lindsė numeta nuorūką ant žemės, ten pat nusviedžiame ir jogurto indelius — ant juodų sušalusių lapų, suglamžytų cigarečių pakelių, plastikinių maišelių, į kuriuos prilijo lietus. Aš vis nerimstu galvodama apie šį vakarą. Jaučiu ir baimę, ir jaudulį. Panašiai būna išgirdus griaustinį — žinai, kad bet kurią sekundę dangų gali perskrosti žaibas, aštriais dantimis besikabinantis į debesis. Et, nereikėjo man nusiplauti iš anglų pamokos. Nebūčiau tiek mąsčiusi. Mąstymas prie gero neveda, kad ir ką tau suoktų mokytojai, tėvai ar išprotėję mokslininkų klubo nariai.

Apeiname teniso kortus ir įsukame į Vyresniųjų alėją . Aleksas ir Ana tebestovi pasislėpę už sporto salės. Aleksas vėl rūko. Jiedu neabejotinai pykstasi. Akimirką pajuntu džiugesį: mudu su Robiu beveik niekada nesipykstame, na, nebent tik dėl menkniekių. Tai šį tą reiškia, tiesa?

— Problemos rojaus kampelyje, — sakau.

— Veikiau problemos priekabų aikštelėje — atitaria Lindsė.

Eidamos per mokytojų automobilių aikštelę pamatome direktoriaus pavaduotoją Vinters. Ji pamažu pėdina tarp mašinų tikėdamasi pričiupti rūkalius, kurie arba neturi laiko, arba tingi eiti į rūkyklą ir slepiasi už senukų Volvo ar Chevrolet. Mokytoja Vinters rūkaliams paskelbusi nesveiką vendetą. Girdėjau, jos mama mirė nuo plaučių vėžio, o gal nuo emfizemos ar panašiai. Kurį nors pagavusi rūkantį, mokytoja be jokių diskusijų nubaudžia — tris penktadienius iš eilės palieka po pamokų.