Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Seksualioji Same, kur dingai? Visą gyvenimą ieškojau tavęs.

Atsisuku į jį. Robio veidas ryškiai raudonas.

— Tu girtas, — sakau. Nuskamba per daug griežtai, kaip kaltinimas.

— Aš beveik blaivas, — atšauna Robis ir pamėgina kilstelėti vieną antakį, bet jam nepavyksta. — O tu vėluoji. — Jis pamėgina nusišypsoti, bet jo lūpa vos kilsteli. — Mes gėrėm alų stovėdami ant statinės aukštyn kojom.

— Dabar dešimt valandų, — primenu. — Mes nevėluojam. Be to, aš skambinau tau.

Jis patapšnoja delnu per džemperio ir kelnių kišenes.

— Tikriausiai palikau telefoną apačioje.

Užverčiu akis į dangų.

— Tu tikras blogiukas.

— Man patinka, kai šitaip mane giri.

Vienas jo lūpų kamputis pamažu kyla aukštyn. Žinau, tuoj jis mane pabučiuos. Aš grįžteliu atgal ir apžvelgiu kambarį ieškodama savo draugių, bet jos dingo be žinios.

Pastebiu kampe stovintį Kentą. Jis pasirišęs kaklaraištį, o vilki trimis dydžiais per didelius marškinius, kurie išsipašę iš nudėvėtų samanų spalvos kelnių. Šįkart bent jau be savo katiliuko. Kentas šnekučiuojasi su Fibe Rifer — jie iš kažko juokiasi. Suirztu dėl to, kad Kentas manęs dar nepastebėjo. Lūkuriuoju vildamasi, kad jis pakels akis ir kaip visuomet atskubės prie manęs. Bet Kentas tik dar labiau palinksta prie Fibės, kad geriau ją girdėtų.

Robis prisitraukia mane artyn.

— Pabūsim čia tik valandžiukę, gerai? O tada eisim.

Kai Robis mane bučiuoja, iš burnos jam tvoksteli alum ir netgi truputėlį rūkalais. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip šeštoje klasėje mačiau jį bučiuojantį Gabiją Heines. Iš pavydo nieko nevalgiau dvi dienas. Įdomu, ar iš šalies atrodo, kad man patinka būti jo bučiuojamai? Šeštokei Gabijai, regis, patiko.

Man smagu galvoti apie tokius dalykus — tai nuramina. Vis dėlto keistas tas gyvenimas.

Robis atsega mano švarkelio, kurio nespėjau nusimesti, užtrauktuką ir uždeda rankas man ant liemens, paskui pakiša jas po palaidinuke. Jo delnai dideli ir prakaituoti.

Aš išsilaisvinu iš jo glėbio.

— Tik ne čia, ne visiems matant, — tarsteliu.

— Niekas į mus nežiūri, — ramina jis ir vėl puola prie manęs. Melagis. Jis puikiai žino, kad visi mus stebi. Ir puikiai tai mato, nes bučiuodamas mane neužsimerkia.

Jo rankos lėtai kyla mano pilvu. Jo pirštai trūkteli metalinį liemenėlės lankelį. Robis nelabai moka elgtis su liemenėlėmis. Tiesą sakant, nelabai moka elgtis ir su krūtimis. Na, aš ir pati nelabai nutuokiu, kaip reikėtų elgtis, bet kaskart, kai Robis paliečia man krūtis, jis paprasčiausiai stipriai masažuoja jas apvaliais judesiais. Šitaip elgiasi ir ginekologė, tikrindama man krūtis. Vadinasi, vienas iš jų kažką daro ne taip. Jei atvirai, manau, kad nemokša — ne mano ginekologė.

Norite, atskleisiu jums didžiausią paslaptį? Žinau, reikėtų neskubėti pulti mylėtis, o pirmą kartą tai daryti derėtų su žmogum, kurį esi įsimylėjęs. Na, aš myliu Robį (tai yra esu įsimylėjusi jį senų seniausiai, taigi kaip galėčiau nemylėti?), bet pasimylėti su juo šįvakar nusprendžiau visai ne dėl to.

Nusprendžiau pasimylėti, nes noriu, kad tai būtų pagaliau atlikta, ir tiek. Seksas man visada kėlė baimę, o bijoti aš nebenoriu.

— Negaliu sulaukti, kada pabusiu šalia tavęs, — sako Robis, lūpomis liesdamas man ausį.

Miela girdėti, bet aš niekaip negaliu susikaupti, kai jo rankos slankioja mano kūnu. Staiga suvokiu, jog nė karto nesusimąsčiau, kaip bus mudviem pabudus šalia vienas kito. Nė nenumanau, apie ką reikėtų šnekėtis kitą dieną po to, kai pasimylėjai. Įsivaizduoju mudu saulei tekant gulinčius greta, nesiliečiančius ir nesikalbančius. Robio kambaryje ant langų nėra žaliuzių (kartą prisigėręs jis nuplėšė jas) ir dienos metu atrodo, lyg kas būtų į jo lovą nukreipęs prožektorių. Prožektorių arba žvilgsnį.

— Susiraskit laisvą kambarį!

Išsilaisvinu iš Robio glėbio, nes šalia manęs išdygsta dviprasmiškai išsišiepusi Elė.

— Jūs abu iškrypėliai, — sako ji.

— Čia irgi kambarys. — Robis iškelia rankas ir pamakaluoja aplinkui. Jis aptaško mano palaidinukę alum, ir aš piktai suurzgiu.

— Atleisk, mažule. — Jis gūžteli pečiais. Jo stiklinėje alaus liko tik ant dugno ir jis susiraukęs įsistebeilija į jį. — Einu papildyti atsargų. Ar atnešti ir jums, merginos?

— Mes atsinešėm savo. — Elė patapšnoja per rankinėje gulintį degtinės butelį.

— Gudruolės. — Robis mėgina pirštu pabaksnoti sau į smilkinį, bet vos neišsiduria akies. Jis girtesnis, nei maniau. Elė užsidengia delnu burną ir sukikena.

— Mano vaikinas — asilas, — sakau, vos tik Robis nusvirduliuoja šalin.

— Gražus asilas, — pataiso mane Elė.

— Tai tas pat kaip „gražus pabaisa“. Taip nebūna.

— Žinoma, būna. — Elė žvalgosi po kambarį papūtusi lūpas, kad atrodytų patrauklesnės.

— Beje, o kur buvai dingusi?

Mane viskas ima nervinti: ir kad draugės paliko mane vieną praėjus vos trisdešimčiai sekundžių po to, kai įžengėme į šitą namą, ir kad Robis girtas, ir kad Kentas vis dar kalbasi su Fibe Rifer, nors turėtų eiti iš proto dėl manęs. Žinoma, nenoriu, kad dėl manęs visai pakvaištų, bet tokia mintis guodžia. Ištraukiu butelį iš Elės rankinės ir nugeriu gurkšnį.

— Mes viską apžiūrėjom. Čia, viršuj, yra gal septyniolika kambarių. Pati pasidairyk. — Elė žvilgteli į mane. Pamačiusi, kad stoviu susiraukusi, iškelia rankas. — Ei, kas yra? Juk nepalikom tavęs vienos nežinia kur.

Ji teisi. Nenutuokiu, kodėl nuotaika tokia suknista.

— O kur Lindsė su Elode?

— Elodė jau prisiklijavo prie Mafino, o Lindsė pykstasi su Patriku.

— Jau?

— Aha. Na, tačiau pirmas tris minutes jiedu bučiavosi. O ketvirtą minutę susikivirčijo.

Tai mane prajuokina, ir mudvi su Ele nusikvatojame. Pasijuntu daug geriau ir jaukiau. Nuo degtinės man galvą užlieja šiluma. Atvyksta vis nauji žmonės ir atrodo, jog kambarys truputėlį sukasi. Bet tai malonu, lyg lėtai suktumeisi karuselėje. Abi su Ele nutariame atlikti misiją „išgelbėkime Lindsę“, kol jos barnis su Patriku nevirto rimtomis peštynėmis.

Atrodo, kad pas Kentą susirinko visa mokykla, nors iš tikrųjų tėra šešiasdešimt ar septyniasdešimt mokinių. Dažniausiai tiek ir sueina į vakarėlius. Atvyko ir abiturientų grietinėlė, ir populiaresnieji vidutiniokai (pats Kentas priklauso žemiausiai populiarumo pakopai, bet jis — vakarėlio šeimininkas, tad nieko tokio), keletas šaunių vaikinukų iš priešpaskutinės klasės ir pora tikrai dailių merginų iš antros gimnazijos klasės. Žinau, turėčiau jų nekęsti, kaip nekentė ir mūsų, kai buvome jų amžiaus ir lankydavomės visuose vyresniųjų vakarėliuose, bet, po teisybei, man tai nerūpi. Tačiau mudviem einant pro šalį, Elė perlieja jų grupelę žudančiu žvilgsniu ir garsiai tarsteli:

— Atmatos.

Atrodo, viena iš tų mergelių — Reičelė Korniš — ką tik glamžėsi su Metu Vaildu.

Mokiniai iš pirmos gimnazijos klasės į vakarėlius, suprantama, neįleidžiami. Nebūna ir žemiausio socialinio sluoksnio atstovų. Ir ne dėl to, kad kiti iš jų tyčiotųsi (nors taip veikiausiai ir nutiktų), o kad jie apie tokius vakarėlius sužino tik jiems jau praūžus. Jie nežino to, ką žinome mes: kad į Andriaus Robertso svečių namelį galima patekti pro slaptas šonines duris arba kad Karlė Jablonksi savo garaže paslėpė šaldytuvą alui atšaldyti, arba kad Rocky‘s bare perkant alkoholį nelabai griežtai tikrina dokumentus, arba kad Mic‘s dirba visą parą ir gamina gardžiausią pasaulyje kiaušinių ir sūrio apkepą, plaukiojantį aliejuje ir kečupe; jis ypač skanus, kai esi girtas. Atrodo, kad mokykloje gyvuoja du skirtingi pasauliai (tų, kurie turi daug, ir tų, kurie neturi nieko), besisukantys vienas aplink kitą, bet niekada nesusiduriantys. Manau, ir gerai. Galų gale, vidurinė mokykla juk turi parengti tave tikram gyvenimui.