Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Tas klupteli ir atsitrenkia į knygų lentyną. Nuo jos čiūžteli porcelianinė statulėlė ir sudūžta atsitrenkusi į grindis. Kažkokia mergina suspiegia.

— Gal išprotėjai?

Staiga Krisas šoka ant Robio ir abu ima grumtis stumdydamiesi po visą kambarį, vis į ką nors atsitrenkdami, kriokdami ir šūkaudami. Robiui kažkaip pavyksta parversti Krisą, ir abu atsiduria ant grindų. Merginos spiegdamos traukiasi iš kelio. Atsargiai, alus! — rikteli kažkas kaip tik tuo metu, kai Robis su Krisu atsiduria prie virtuvės durų, kur stovi alaus statinė.

— Eime, Same. — Už manęs stovinti Lindsė spusteli man petį.

— Negaliu jo taip palikti, — sakau, nors dalis manęs tik ir laukia progos pasprukti.

— Jam bus viskas gerai. Matai, jis juokiasi.

Ji teisi. Robis su Krisu jau nebesipeša. Išsidrėbę ant grindų abu kvatoja visa gerkle.

— Robis tikrai užsius, — sakau. Žinau, Lindsė supranta, kad omeny turiu ne vien tai, jog palieku jį ant ledo.

Ji apkabina mane.

— Atsimink, ką sakiau. — Ir ji uždainuoja: — Vien pagalvojus apie rytojų, liūdesio debesys nuplasnoja...

Akimirką stoviu apstulbusi, dingteli, kad ji tyčiojasi iš manęs, bet tai tik sutapimas. Mudvi su Lindsė pažįstamos ne nuo vaikystės, anksčiau ji nė nebūtų kalbėjusi su manimi. Taigi tikrai negalėjo žinoti, kad užsirakindavau savo kambaryje, klausydavausi miuziklo „Anė“ ir iš visų plaučių piešdavau šitą dainą — tol, kol vieną dieną tėvai pagrasino išmesią mane į gatvę.

Galvoje suskamba tos dainos melodija ir žinau, kad dabar niūniuosiu ją keletą dienų. Mylėsiu tave, mylėsiu tave, kai tik sulauksiu rytojaus . Tikrai gražūs žodžiai.

— Nevykęs vakarėlis, ar ne? — tarsteli Elė, prisiartindama prie manęs iš kitos pusės. Numanau, kad ji nepatenkinta, mat vakarėlyje nepasirodė Metas Vaildas, bet jos žodžiai paglosto širdį.

Mane apstulbina lietus, jis daug stipresnis, nei tikėjausi. Kurį laiką stovime apsikabinusios verandoje po stogu ir stebime, kaip mūsų iškvėptas oras virsta tirštais debesėliais. Labai šalta. Nuo stogo čiurkšlėmis teka lietaus vanduo. Kristoferis Tomlinas ir Adamas Vu svaido į miško pusę tuščius alaus butelius. Kartkartėmis išgirstame dūžtant stiklą ir tai nuskamba it šūviai, kurie ataidi iki pat mūsų.

Žmonės juokiasi, šūkauja ir bėgioja lietuje. O lyja taip smarkiai, jog atrodo, kad visa aplinkui tirpsta ir susilieja į viena. Šalia nėra jokių kaimynų, tad policijos niekas neiškvies. Žolė ištrypta, matyti didelės juodos purvo duobės. Automobiliams sukant link 9-ojo greitkelio, tolumoje tai šmėsteli, tai vėl pradingsta priekinių žibintų metamos šviesos.

— Sprunkami — sušunka Lindsė, ir Elė ima tempti mane. Mes bėgam ir šaukiam, lietui žliaugiant ant veidų ir striukių, o purvas sunkiasi į batus. Lyja taip smarkiai, jog atrodo, kad visa aplinkui tirpsta.

Kai nusigauname iki Lindsės automobilio, man jau neberūpi, kad vakaras buvo toks sumautas. Mes kvatojame kaip beprotės, visos kiaurai peršlapusios ir drebančios, atgaivintos šalčio ir lietaus. Lindsė dejuoja, kad ant odinių jos automobilio sėdynių liks šlapios užpakalio formos dėmės ir dėl purvo ant kilimėlių; Elodė maldauja jos važiuoti į Mics valgyti kiaušinių ir sūrio apkepo ir skundžiasi, kad aš visad sėdžiu priekyje; Elė reikalauja įjungti šildytuvą, grasina tuoj mirsianti nuo plaučių uždegimo.

Tikriausiai tada ir prabilome apie mirtį. Maniau, Lindsė pajėgs vairuoti automobilį, bet pastebėjau, kad tuo siaubingai ilgu ir siauru keliuku ji lekia greičiau nei įprastai, o abipus vėjyje aimanuoja medžiai, atrodantys kaip nuogi skeletai.

— Mano teorija štai tokia, — sakau, kai Lindsė iššoka į 9-ąjį greitkelį ir automobilio padangos sucypia ant lygaus juodo asfalto. Šviečiantis laikrodis prietaisų skydelyje rodo 00:38. — Mano teorija tokia: prieš mirtį prisimenamos pačios gražiausios gyvenimo akimirkos. Suprantat? Patys nuostabiausi dalykai.

— Be abejonės, tai Diukas, — sako Lindsė, atitraukia vieną ranką nuo vairo ir pamosuoja kumščiu.

— Pirmasis bučinys su Metu Vaildu, — nedelsdama ištaria Elė.

Elodė sunkiai atsidūsta ir pasilenkia į priekį, mėgindama pasiekti iPod'ą.

— Noriu muzikos... Įjunkit, kol dar nenusižudžiau.

— Duokit man cigaretę, — pareikalauja Lindsė, ir Elodė pridega jai cigaretę nuo savosios. Lindsė praveria automobilio langą ir vidun kaipmat plūsteli ledinis lietus. Elė vėl sudejuoja, kad jai šalta.

Elodė paleidžia Fallacy dainą „Šukė“ — gal kad panervintų Elę, o gal tiesiog nusibodo nesiliaujantys jos skundai. Tai buvo Elės ir Meto, kuris ją metė rugsėjį, daina. Elė išvadina Elodę kale ir atsisegusi saugos diržą mėgina pasiekti iPodą. Lindsė pasiskundžia, kad kažkas įrėmė alkūnę jai į kaklą. Jai iš burnos iškrenta cigaretė ir nurieda po kojom. Lindsė prapliumpa keiktis ir puola braukti nuo sėdynės žiežirbas. Elodė vis dar pykstasi su Ele, o aš mėginu visas perrėkti — imu kalbėti apie sniego angelus, kuriuos kadaise, vidury gegužės, visos vaizdavome. Laikrodis rodo 00:39. Padangos slysteli ant šlapio kelio. Automobilyje baisiai prirūkyta — plonos lengvos dūmų sruogelės plūduriuoja ore lyg vaiduokliai.

Staiga priešais blyksteli nežinia kas balta. Lindsė šūkteli, tik aš nesuprantu ką, lyg ir šitas ar šitas , ar saitas , automobilis nuslysta nuo kelio ir nudarda žemyn į miško tankmę. Išgirstu šaižų garsą — metalas brūžinasi į metalą, dūžta stiklai, automobilis sulinksta perpus, paskui užuodžiu dūmus. Paskutinė mintis: ar Lindsei pavyko užgesinti cigaretę?..

Ir tada...

Ir tada atsitinka tai. Pati mirties akimirka alsuoja karščiu, yra pilna garsų ir baisaus skausmo, tarsi į tave per piltuvėlį kas piltų liepsnojantį karštį, kuris drasko tave, degina ir svilina, perveria kiaurai. Ir jeigu šauksmas būtų jausmas, jaustumeisi štai taip.

Ir tada... tuštuma.

Žinau, kai kurie iš jūsų manote, kad aš to nusipelniau. Galbūt man nereikėjo siųsti Julijai tos rožės ar per vakarėlį pilti ant galvos gėrimo. Galbūt nereikėjo nusirašinėti nuo Loros Lornet atsakymų į testo klausimus. Galbūt nereikėjo taip kalbėti su Kentu. Kai kurie iš jūsų turbūt manote, kad aš to nusipelniau, nes ketinau lengvabūdiškai atsiduoti Robiui, visai netausodama savęs.

Tačiau prieš pradedant badyti mane pirštais, norčiau paklausti jūsų:

Ar tai, ką aš padariau, tikrai yra taip jau blogai? Taip blogai, kad aš nusipelniau mirti? Taip blogai, kad nusipelniau mirti šitaip?

Ar pasielgiau blogiau, nei elgiasi kiti?

Ar tikrai elgiausi daug blogiau, nei elgiatės jūs?

Pamąstykite apie tai.

ANTRAS SKYRIUS

Sapnuoju, kad krentu, bet nėra nei viršaus, nei apačios, nei sienų, nei lubų. Jaučiu tik šaltį, o aplink — tamsa. Man taip baisu, kad noriu šaukti, bet kai praveriu burną, neišleidžiu nė garselio. Klausiu savęs: jeigu vis krenti, krenti, bet nenukrenti, ar tai — kritimas?

Manau, krisiu amžinai.

Staiga tylą perskrodžia garsas — tylus mekenimas. Jis vis garsėja, kol virsta dalgio, smingančio į orą, smingančio į mane, džeržgesiu...

Ir tada pabundu.

Žadintuvas blerbia gal dvidešimt minučių. Dabar — be dešimties minučių septynios.

Atsisėdu lovoje ir nusimetu antklodę. Nors kambaryje šalta, aš visa išpilta prakaito. Gerklė išdžiūvusi, mirštu iš troškulio, tarsi būčiau bėgusį ilgiausią maratoną.

Apsižvalgau po kambarį. Akimirką viską regiu tarsi per miglą, šiek tiek iškreiptai, lyg į savo kambarį žiūrėčiau pro skaidrę, kuri uždėta kreivai ir jos kampai nesutampa su tikrų daiktų kontūrais. Paskui šviesa pasikeičia, ir kambarys vėl atrodo įprastai.