Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Staiga viską prisimenu ir galvoje ima tvinksėti: vakarėlis, Julija Saiks, ginčas su Kentu...

— Same!

Atsitrenkdamos į sieną atsilapoja durys ir per kambarį prašuoliuoja Izė, trypdama mano sąsiuvinius, ant žemės numestus džinsus ir rožinį Victorias Secret džemperį. Kažkas čia ne taip. Kažin kas šmėsteli tolimiausiame atminties kampelyje, bet tuoj vėl pradingsta, o Izė užšoka ant lovos ir apkabina mane. Jos rankos karštos. Ji suima už grandinėlės, kurią visad nešioju ant kaklo (plona auksinė grandinėlė su paukščio formos pakabuku, mano močiutės dovana) ir trukteli.

— Mamytė sako, kad tau metas keltis.

Jai iš burnos padvelkia žemės riešutų sviestu. Stumteliu ją ir tik tada susivokiu, kad drebu.

— Šiandien šeštadienis, — sakau.

Nenumanau, nei kaip grįžau namo vakar vakare, nei kas atsitiko Lindsei, Elodei, Elei, bet pagalvojus apie tai mane kone supykina.

Izė ima kikenti kaip pamišusi, nušoka nuo lovos ir nuskuodžia prie durų. Šmurkšteli į koridorių ir girdžiu, kaip šaukia:

— Mamyte, Samė nesikelia! — Tikriau, mano vardą ji taria Samė.

— Neversk manęs lipti viršun, Same! — iš virtuvės ataidi mamos balsas.

Nuleidžiu kojas ant medinių grindų. Jos vėsios, ir mane tai nuramina. Kai buvau mažesnė ir tėtis vasarą neleisdavo įjungti kondicionieriaus, nuolat gulinėdavau ant grindų — tai būdavo vienintelė vėsi vieta visame name. Norėčiau taip pasielgti ir dabar. Nes visa degu.

Robis, lietus, miške dūžtantys buteliai...

Suskamba mano mobilusis, ir aš net pašoku. Paimu jį ir atidarau dangtelį. Žinutė nuo Lindsės.

Aš lauke. Kur tu?

Staigiai užtrenkiu dangtelį, bet prieš tai spėju pamatyti mirksinčią datą: penktadienis, vasario 12 diena.

Vakar?

Telefonas vėl suskamba. Dar viena žinutė.

Neversk manęs vėluoti per Valentino dieną, karve!!!

Staiga pasijuntu lyg plaukčiau po vandeniu, lyg būčiau besvorė ar stebėčiau save iš šalies. Pamėginu atsistoti, ir kai man pagaliau tai pavyksta, taip susuka skrandį, kad drebančiomis kojomis nuskubu koridoriumi į vonios kambarį, nes atrodo, kad tuoj apsivemsiu. Užsirakinu ir paleidžiu vandenį kriauklėje ir dušinėje. Tada pasilenkiu virš klozeto.

Skrandis susitraukia, bet nieko neįvyksta.

Automobilis, slydimas, šauksmai...

Vakar.

Koridoriuje girdžiu balsus, bet vanduo bėga taip smarkiai, kad negaliu jų atpažinti. Ir tik kai kažkas ima daužyti į duris, atsitiesiu ir sušunku:

— Kas yra?

— Lįsk iš dušinės, nėra laiko.

Tai Lindsė. Ją įleido mama.

Kiek praveriu duris ir pamatau ją. Vilki stora pūkine striuke, užsagstyta iki pat smakro, o atrodo įsiutusi. O aš apsidžiaugiu ją matydama. Ji atrodo įprastai, kaip visada.

— Kas atsitiko vakar vakare? — klausiu.

Lindsė susiraukia.

— Ai, na taip, atleisk. Negalėjau tau atskambinti. Iki trečios valandos nakties pliurpiau su Patriku.

— Atskambinti? — Papurtau galvą. — Ne, turiu omeny...

— Patrikas siunta, kad jo tėvai važiuoja į Akapulką be jo. — Lindsė pakelia akis į dangų. — Vargšas vaikelis. Prisiekiu tau, Same, vaikinai — kaip naminiai gyvūnėliai. Juos reikia maitinti, lepinti ir guldyti į lovą. — Ji pasilenkia į priekį. — Kalbant apie tai ... ar jaudiniesi dėl šio vakaro?

— Ką? — Nė nenumanau, apie ką ji. Jos žodžiai tiesiog lekia pro šalį ir susilieja į viena. Laikausi už kabyklos rankšluosčiams, kad tik neparkrisčiau. Vanduo dušinėje tiesiog verdantis, tad visur pilna tirštų garų, nuo jų aprasoja veidrodis, lašiukai kaupiasi ant plytelių.

— Tu, Robis, truputėlis alaus ir flaneliniai jo patalai. — Lindsė nusijuokia. — Labai romantiška.

— Man reikia palįsti po dušu.

Mėginu uždaryti vonios kambario duris, bet paskutinę akimirką Lindsė įkiša alkūnę ir įsibrauna vidun.

— Dar nenusiprausei? — Ji pakrato galvą. — Na jau ne! Teks apsieiti be dušo. — Ji mikliai užsuka vandenį. Tada sugriebia mane už rankos ir ištempia į koridorių. — Bet pasidažyti tikrai reikia, — sako ji, atidžiai nužvelgdama mano veidą. — Atrodai šūdinai. Košmarai, ką?

— Panašiai.

— Tanke guli visa mano Mac kosmetika.

Lindsė prasisega striukę, ir aš pastebiu balto kailiuko kuokštelį, kyšantį iš po iškirptės. Ji vilki berankove palaidinuke; visos nusipirkome tokias Valentino dienai. Staiga pajuntu nesuvaldomą norą atsisėsti ant grindų, mane ima smaugti juokas. Tačiau tenka valdytis, kad priepuolis neištiktų tuo metu, kai Lindsė stumia mane atgal į kambarį.

— Renkis, — paliepia ji ir išsitraukia mobilųjį.

Tikriausiai rašys Elodei žinutę, kad vėluosime. Lindsė žvilgteli į mane, atsidūsta ir nusisuka.

— Tikiuosi, Robis neįsižeis, jeigu šiek tiek dvoksi prakaitu, — burbteli ji.

Jai krizenant užsivelku aptemptą berankovę palaidinukę, užsisegu sijonėlį ir apsiaunu ilgaaulius batus.

Ir vėl viskas iš naujo.

AR SUTRAMDOMAISIAIS MARŠKINIAIS MANO UŽPAKALIS ATRODO DIDELIS?

Įlipusi į automobilį Elodė pasilenkia į priekį pasiimti kavos. Užuodžiu jos kvepalus — purškiamą aviečių kvapo tualetinį vandenį, kurį ji vis dar ištikimai perka prekybos centre esančioje Body Shop parduotuvėje, nors jie nebemadingi jau nuo septintos klasės. Tas kvapas toks tikras, toks ryškus ir pažįstamas, kad priblokšta net užsimerkiu.

Netikusi idėja. Užsimerkusi regiu galinio vaizdo veidrodėlyje tolstančias šiltas Kento namo šviesas ir blizgančius juodus medžius kelkraščiuose, atrodančius lyg skeletai. Užuodžiu degėsius. Išgirstu Lindsę šaukiant, automobilis metasi į šoną, cypia padangos, o mane sukausto baimė...

— Šūdas!

Atsimerkiu kaip tik tuo metu, kai Lindsė staigiai pasuka į šalį, kad nepervažiuotų voverės. Ji išmeta cigaretę pro langą, bet automobilyje lieka dūmų kvapas: nesu tikra, ar užuodžiu tą kvapą, ar tik jį prisimenu, o gal ir užuodžiu, ir prisimenu.

— Tu tikrai nekokia vairuotoja, — sukikena Elodė.

— Būk atsargi, prašau, — burbteliu. Pati to nenorėdama, įsitveriu sėdynės krašto.

— Ramiai, ramiai. — Lindsė pasilenkia ir patapšnoja man per kelį. — Nenoriu, kad geriausia mano draugė mirtų nekalta.

Tą akimirką man baisiai knieti išpasakoti viską Lindsei ir Elodei, norėčiau paklausti, kas man yra, kas darosi mums visoms, bet negaliu rasti tinkamų žodžių.

Po vakarėlio, kuris dar neįvyko, mes patekome į automobilio avariją.

Maniau, kad vakar žuvau. Maniau, kad žuvau šįvakar.

Turbūt Elodė mano, jog sėdžiu tyli dėl to, kad jaudinuosi, kad tai — dėl Robio. Ji apkabina sėdynės atlošą ir pasilenkia prie manęs.

— Nesinervink, Same. Viskas bus gerai. Tai lyg važiuotum dviračiu, — paguodžia.

Stengiuosi išspausti šypseną, bet negaliu. Atrodo, prieš šimtą metų guliausi į lovą įsivaizduodama, kad įsitaisau šalia Robio, įsivaizdavau vėsius, sausus jo delnus, liečiančius mane. Man skaudu apie jį galvoti. Užgniaužia gerklę. Staiga užsimanau jį pamatyti — kreivą jo šypseną ir Yankees beisbolo kepuraitę, ir netgi nešvarų džemperį, kuris visada kiek atsiduoda prakaitu net po to, kai Robio mama privertė jį išskalbti.

— Tai — kaip jodinėti, — pataiso Elodę Lindsė. — Labai greitai tapsi čempione, Same.

— Vis pamirštu, kad tu jodinėdavai. — Elodė nuima dangtelį nuo kavos indelio ir nupučia garus.

— Kai man buvo gal septyneri, — primenu, kol Lindsė nepradėjo traukti manęs per dantį. Jeigu dabar ims šaipytis, turbūt pravirksiu. Niekada nepavyktų paaiškinti jai tiesos: kad jodinėjimas man buvo mėgstamiausias dalykas pasaulyje. Man patikdavo būti vienai miške, ypač vėlyvą rudenį, kai aplink viskas šiugžda ir tviska auksu, kai medžių lapai nusidažo ugnies spalva ir aplinkui kvepia žeme. Man patikdavo tyla — kai girdėti tik kanopų kaukšėjimas ir žirgo šnopavimas.