Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Pamiršai, — sako jis. Jo plaukai kaip visada užkritę ant vienos akies. — Viskas gerai, gali man pasakyti: tu esi nepakartojamas, Kentai.

— Aš nepamiršau. — Stengiuosi į jį nežiūrėti. — Aš jos nenoriu.

Vogčiomis žvilgteliu į Kentą ir matau, kad jo šypseną lyg vėjas nupūtė. Bet po akimirkos jis susitvardo ir vėl švyti tarsi koks nelemtas lazerio spindulys.

— Ką? — Jis pamėgina įbrukti man rožę. — Ar tau niekas nesakė, kad kuo daugiau rožių gauni per Valentino dieną, tuo populiaresnė esi?

— Manau, šioje srityje man tikrai nereikia pagalbos. Ypač iš tavęs.

Dabar jo šypsena iš tiesų užgęsta. Nekenčiu savęs, kad taip elgiuosi, bet, kita vertus, negaliu galvoti apie nieką kita (nežinau, ar tai prisiminimas, ar sapnas, ar dar kas), o tik apie tą akimirką, kai jis pasilenkia prie manęs. Aš manau, esu tikra, kad pabučiuos, o jis tik sušnabžda: Aš permatau tave kiaurai.

Tu manęs nepažįsti. Nieko apie mane nežinai.

Ir ačiū Dievui.

Susmeigiu nagus sau į delnus.

— Aš nesakiau, kad rožė nuo manęs, — taria Kentas. Jo balsas toks žemas, o kalba taip rimtai, kad net išsigąstu. Mūsų žvilgsniai susitinka. Jo akys šviesiai žalios. Pamenu, kai buvau maža, mama sakydavo, kad žolę ir Kento akis Dievas nudažė ta pačia spalva.

— Na, tai akivaizdu. — Aš tik noriu, kad jis liautųsi spoksojęs į mane.

Jis giliai atsidūsta.

— Klausyk, šįvakar rengiu vakarėlį...

Tuo metu pamatau Robį, sliūkinantį į valgyklą. Paprastai palaukiu, kol jis mane pastebės, bet šiandien laukti negaliu.

— Robi! — pašaukiu.

Jis atsisuka ir pamato mane. Pamojuoja ir vėl nusigręžia, ketindamas pėdinti sau.

— Robi, palauk!

Nuskubu koridoriumi. Kone bėgu, nors prieš keletą metų Lindsė, Elė, Elodė ir aš sutarėme niekada nebėgioti mokykloje, net ir per fizinio lavinimo pamokas (prakaitavimas ir šnopavimas juk nėra labai patrauklūs dalykai).

— Ei, Samantija. Kas dega?

Robis apkabina mane, ir aš veidu prisiglaudžiu prie jo džemperio. Jis atsiduoda sudžiūvusią pica (nekoks kvapas, ypač kai susimaišo su citrinų kvapu), bet man tai nerūpi. Mano kojos virpa taip, kad, regis, tuoj parklupsiu. O aš tenoriu stovėti šitaip amžinai, laikydamasi už Robio.

— Pasiilgau tavęs, — ištariu įsikniaubusi jam į krūtinę.

Jo rankos akimirką apkabina mane stipriau. Bet kai jis kilsteli mane už smakro, pamatau, kad šypsosi.

— Ar gavai mano meilės laiškelį? — klausia.

Linkteliu.

— Ačiū. — Man užgniaužia kvapą. Kad tik nepravirkčiau. Man taip gera jo glėbyje, kad, regis, vien dėl to išsilaikau ant kojų. — Klausyk, Robi, dėl šio vakaro...

Nelabai žinau, ką noriu jam pasakyti, bet Robis mane pertraukia.

— O kas atsitiko dabar?

Kiek atsitraukiu, kad galėčiau pažvelgti jam į akis.

— Aš... aš tik norėčiau... Šiandien dedasi keisti dalykai. Manau, turbūt peršalau ar panašiai.

Robis nusijuokia ir dviem pirštais sugnyba man nosies galiuką.

— Na jau ne! Nuo manęs nepaspruksi. — Jis priglaudžia kaktą man prie kaktos ir sušnabžda: — Aš taip ilgai laukiau šios akimirkos.

— Žinau, aš irgi...

Daugybę kartų įsivaizdavau, kaip bus: iš už medžių išlenda mėnulis, jo šviesa krinta pro langus ir apšviečia trikampius ir kvadratus ant sienų; nusirengiu, ir vilnonė Robio antklodė prisiliečia prie mano nuogo kūno.

Ir dar įsivaizdavau, kaip bus po to: Robis pabučiuos mane, pasakys, kad myli, ir užmigs truputėlį prasižiojęs. Ir tada aš išsliūkinsiu į vonios kambarį ir parašysiu Elodei, Lindsei ir Elei po žinutę: Aš tai padariau.

Vis dėlto sunkiausia įsivaizduoti viduriniąją dalį.

Jaučiu kišenėje vibruojant telefoną: atėjo žinutė. Man sudiegia skrandį. Jau žinau, kas ten parašyta.

— Esi teisus, — sakau Robiui, apkabindama jį. — Gal ateisiu pas tave iškart po pamokų. Galėsime praleisti kartu visą popietę, visą naktį.

— Tu tokia miela. — Robis atsitraukia, pasitaiso beisbolo kepuraitę ir kuprinę ant nugaros. — Bet mano tėvai neišsinešdins iki vakarienės.

— Nesvarbu. Galim pažiūrėti kokį filmą ar ką...

— Be to, — dabar jau Robis dėbso man per petį, — girdėjau, kad bus kažkoks vakarėlis pas tą bičiuką su katiliuku. Koks ten jo vardas? Kenas?

— Kentas, — pataisau jį automatiškai.

Be abejonės, Robis žino jo vardą (čia visi visus pažįsta), bet tas klausimas — viršenybės ženklas. Prisimenu, kaip mestelėjau Kentui: Iš tiesų nė neturėčiau žinoti tavo vardo , ir pajuntu šleikštulį. Koridorių užplūsta balsai, pro mus ima vaikščioti žmonės, jaučiu jų žvilgsnius. Turbūt tikisi, kad mudu pradėsime kivirčytis.

— Aha, Kentas. Aš tikriausiai užsuksiu. Galim susitikti pas jį, gerai?

— Ar tikrai nori tenai eiti? — Stengiuosi sutramdyti kylančią baimę. Nuleidžiu galvą ir pažvelgiu į Robį iš padilbų (mačiau taip darant Lindsę, kai nori žūtbūt prispausti Patriką). — Tai reikš, kad su manimi praleisi mažiau laiko.

— Na, laiko turime marias. — Robis pabučiuoja savo pirštus ir dukart paliečia man skruostą. — Patikėk. Ar aš kada tave nuvyliau?

Tu nuvilsi mane šįvakar Ši mintis ateina į galvą pirmiau, nei spėju susivokti.

— Ne, — atsakau kiek per garsiai. Bet Robis jau nesiklauso. Prie mūsų ką tik priėjo Adamas Maršalas ir Džeremis Forkeris ir jie visi atlieka pasisveikinimo ritualą — šoka vienas ant kito ir grumiasi. Kartais manau, kad Lindsė teisi, vaikinai tikrai panašūs į gyvūnus.

Išsitraukiu telefoną ir perskaitau žinutę, nors iš tikrųjų man nė nereikia jos skaityti.

Party pas Kentą Makreiza sivakar. Eini?

Nutirpusiais pirštais atrašau: Ok . Tada keliauju pietauti. Jaučiuosi taip, lyg trijų šimtų mokinių, susirinkusių valgykloje, balsai svertų toną, tarsi tai būtų stiprus vėjas, kuris iškels mane aukštai aukštai ir nuneš į tolumas.

PRIEŠ PABUNDANT

— Na? Nerviniesi? — Lindsė pakelia vieną koją ir pamosikuoja ja pirmyn atgal grožėdamasi batais, kuriuos ką tik nušvilpė iš Elės spintos.

Iš svetainės atsklinda garsi muzika. Ten Elė su Elode visa gerkle staugia Madonos „Kaip malda“. Elė visiškai nepataiko į toną. Mudvi su Lindsė gulime ant Elės karališkos lovos. Visi daiktai Elės namuose yra 25 procentais didesni nei pas paprastus žmones: šaldytuvas, odinės kėdės, televizoriai, net ir didžiuliai šampano buteliai, kuriuos jos tėtis laiko vyno rūsyje (ir prie kurių mums griežtai draudžiama artintis). Kartą Lindsė sakė, kad pas Elę ji jaučiasi kaip Alisa Stebuklų šalyje.

Padedu galvą ant milžiniškos pagalvės su užrašu Kalė viduje. Jau išlenkiau keturis stikliukus degtinės tikėdamasi, kad apsiraminsiu. Virš manęs mirksi ir liejasi šviesos. Atvėrėme visus langus, bet aš vis tiek visa degu.

— Nepamiršk kvėpuoti, — sako Lindsė. — Nesijaudink, jei truputėlį skaudės, ypač iš pradžių. Nebūk įsitempusi, nes bus tik blogiau.

Aš ir taip jaučiu šleikštulį, o Lindsės šnekos tikrai nepadeda jaustis geriau. Visą dieną nieko nevalgiau ir tiesiog miriau iš bado, tad kai atėjome pas Elę, sušveičiau kokius dvidešimt penkis skrebučius su bazilikų padažu ir ožkų pieno sūriu, kuriuos mums greitomis paruošė Elė. Nesu tikra, ar gerai sūrį maišyti su degtine. Be to, Lindsė dar privertė mane suvalgyti septynias Listerine juosteles — dėl gaivaus burnos kvapo. Bazilikų padaže yra česnakų, ir Lindsė sakė, kad Robiui gali atrodyti, jog nekaltybę jis praranda su itališko maisto restorano virėja.