Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Dėl Robio nelabai nervinuosi. Tai yra negaliu susikaupti ir galvoti apie jį. Vakarėlis, kelias, tai, kas gali įvykti tenai, — štai dėl ko mane kamuoja skrandžio skausmai. Degtinė bent jau padeda lengviau kvėpuoti, ir aš nebedrebu.

Žinoma, negaliu nieko papasakoti Lindsei, tad sakau:

— Aš nesijaudinsiu. Juk visi tai daro, ar ne? Jei tai gali net Ana Kartulo...

Lindsė susiraukia.

— Ei, kad ir ką darytum, tai nebus tas pats, ką daro Ana Kartulo. Judu su Robiu mylėsitės. — Ji pirštais ore pavaizduoja kabutes ir sukikena, bet žinau, kad kalba rimtai.

— Manai?

— Žinoma. — Ji pakreipia galvą ir pažvelgia į mane. — O tu ne?

Norėčiau paklausti: O kaip atpažinti?

Filmuose visad galima atpažinti, kada du žmonės skirti vienas kitam, nes fone pasigirsta vis garsėjanti muzika — kvaila, bet tikra tiesa. Lindsė nuolat kartoja, kad negalėtų gyventi be Patriko, o aš nenumanau, kaip reikia jaustis — taip ar kaip nors kitaip.

Kartais, kai su Robiu būname kokioje nors grūstyje ir jis apkabina mane per pečius, prisitraukia arčiau, lyg norėtų apsaugoti, kad manęs kas nepastumtų ar kuo neaplietų, pajuntu šilumą, lyg būčiau ką tik išgėrusi taurę vyno, ir tą akimirką pasijuntu nepaprastai laiminga. Esu beveik tikra, kad tai ir yra meilė.

Todėl atsakau Lindsei:

— Taip, tu teisi.

Lindsė vėl nusijuokia ir kumšteli man alkūne.

— Na? Tai ar pagaliau prisivertė ir prisipažino tau?

— Prisipažino dėl ko?

Lindsė pakelia akis į dangų.

— Kad tave myli.

Prisimenu Robio raštelį Su meile ir ilgokai mąstau. Tokius žodžius paprastai palieki kieno nors prisiminimų knygoje, kai nežinai, ką dar parašyti.

Lindsė paskuba pridurti:

— Jis prisipažins. Vaikinai yra kvaišos. Lažinuosi, kad pasakys tai šįvakar. Iškart po to... — Ji nutyla ir aukštyn žemyn pakilnoja klubus.

Aš trinkteliu jai pagalve.

— Tu tikra kalė, žinai?

Lindsė suurzgia ir iššiepia dantis. Mes juokiamės, paskui nutylame ir gulime klausydamosi Elodės ir Elės bliovimo, sklindančio iš kito kambario. Dabar jos traukia dainą Visiškas širdies užtemimas . Čia gulėti gera, ramu. Prisimenu, kaip anksčiau gulėdavome ant šitos pačios lovos laukdamos, kol Elodė ir Elė susiruoš, nes ketiname eiti linksmintis, laukdamos, kol kas nors įvyks, o laikas eina ir praeina, ir dingsta amžinai. Staiga užsimanau prisiminti kiekvieną iš tų kartų, tarsi, jei tik pavyktų visus prisiminti, jie grįžtų atgalios.

— O tu nervinaisi? Turiu omeny, pirmą kartą. — Man truputėlį gėda, todėl kalbu tyliai.

Manau, Lindsė nesitikėjo tokio klausimo. Ji parausta ir ima tampyti Elės lovatiesės kutus. Akimirką stoja slogi tyla. Numanau, ką ji galvoja, nors niekada neištarčiau to garsiai. Lindsė, Elė, Elodė ir aš esame tokios artimos draugės, kad artimesnių nebūna, bet vis dėlto yra dalykų, apie kuriuos niekada nekalbame. Pavyzdžiui, nors Lindsė tvirtina, kad Patrikas jai — pirmas ir vienintelis vaikinas, iš tiesų — ne visai taip. Iš tiesų pirmas buvo vienas vaikinas, su kuriuo ji susipažino per vakarėlį, kai lankėsi pas savo įbrolį, besimokantį Niujorko universitete. Jie rūkė žolę, išgėrė šešias skardines alaus ir miegojo kartu, bet tas vyrukas taip ir nesuprato, kad Lindsei tai buvo pirmas kartas.

Mes apie tai nekalbame. Niekada nekalbame ir apie tai, kad negalime likti pas Elodę po penktos valandos vakaro, mat tuo metu jos mama jau būna girta. Nekalbame ir apie tai, kad Elė visad suvalgo tik ketvirtadalį to, kas yra jos lėkštėje, nors tiesiog apsėsta maisto gaminimo ir praleidžia valandų valandas žiūrėdama laidą Maisto tinklas.

Mes nekalbame apie eilėraštuką, kuris metų metus persekiojo mane koridoriuose, klasėse, mokykliniame autobuse ir netgi prasiskverbė į mano sapnus: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais? Tai juk Samė Kingston! Ir jau tikrai nekalbame apie tai, kad šį eilėraštuką sugalvojo Lindsė.

Geri draugai saugo tavo paslaptis. O geriausi draugai padeda tau saugoti tavo paslaptis.

Lindsė apsiverčia ant šono ir pasiremia alkūne. Įdomu, ar ji pagaliau prabils apie tą vaikiną iš Niujorko universiteto? (Aš nežinau jo vardo, nes Lindsė tuos kelis kartus, kai buvo apie jį užsiminusi, vaikiną vadino neminėtinu asmeniu.)

— Aš nesinervinau, — tyliai sako Lindsė. Tada giliai įkvepia ir išsišiepia iki ausų. — Aš buvau susijaudinusi, mažyte. Geidulinga. — ji ištaria tai mėgindama nutaisyti seksualų balsą, paskui užšoka ant manęs ir vaizduoja, kad joja.

— Tu nepakenčiama, — sakau nustumdama Lindsę.

Kikendama ji nusiridena per visą lovą.

— Bet tu mane myli. — Lindsė atsiklaupia ant kelių ir nupučia karčiukus nuo akių. Tada pasilenkia ir pasiremia ant alkūnių. Staiga ji surimtėja. — Same. — Jos akys plačiai atmerktos, balsas prislopintas. Aš net atsisėdu, kad girdėčiau ją per muziką. — Ar galiu tau atskleisti paslaptį?

— Žinoma. — Man ima virpėti širdis. Ji žino, kas man darosi. Ir ji jaučiasi lygiai taip pat.

— Turi man pažadėti, kad niekam nesakysi. Turi prisiekti, kad nepradėsi eiti iš proto.

Ji žino, ji žino. Tai vyksta ne tik su manim. Mano galva praskaidrėja, ir viską imu regėti ryškiau. Jaučiuosi visiškai blaivi.

— Prisiekiu, — vos pralemenu.

Lindsė pasilenkia taip, kad jos lūpos beveik liečia man ausį.

— Aš... — Tada pasuka galvą ir atsiraugėja, garsiai ir tiesiai man į veidą.

— Jėzau, Linds! — Ranka pavėdinu sau prieš nosį. Lindsė vėl nukrinta ant nugaros ir, spardydamasi ore, ima isteriškai juoktis. — Kas tau, ką?

— Būtum pamačius savo veidą.

— Ar tu kada elgiesi rimtai?

Sakau tai juokaudama, bet mane apima begalinė neviltis. Ji nieko nežino. Nieko nesupranta. Kad ir kas vyktų, tai vyksta tik su manim. Mane lyg rūkas apgaubia vienatvė.

Lindsė nusišluosto akių kampučiuose ištryškusias ašaras ir pašoka ant kojų.

— Surimtėsiu, kai numirsiu.

Man tarsi elektra trinkteli. Mirusi . Toks baigtinis, toks bjaurus, toks trumpas žodis. Šiluma, kurią jutau išgėrusi degtinės, kaipmat išgaruoja, ir aš drebėdama pasilenkiu uždaryti lango Elės kambaryje.

Tamsus griovys, žiojintis miško tankmėje, Vikės Halinan veidas...

Mėginu įsivaizduoti, kas man bus, jeigu paaiškės, kad kuoktelėjau. Prieš aštuntą pamoką stovėjau per tris metrus nuo mokytojų kabineto, kuriame sėdi direktorius, mokytoja Vinters ir mokyklos psichologas. Ketinau žengti vidun ir pasakyti: Regis, aš einu iš proto . Bet tuo metu pasigirdo trenksmas, ir į koridorių it kulka iššovė Lora Lornet. Ji šniurkščiojo, turbūt raudojo dėl kokio nors vaikino ar dėl ginčo su tėvais, ar dar dėl ko nors įprasto, kasdieniško.

Tą akimirką visa mano drąsa išgaravo. Viskas pasikeitė. Aš pasikeičiau.

Į kambarį žengia Elė, bet pro ją staiga prasibrauna Elodė. Jos abi uždususios.

— Tai einam ar ne?

— Pirmyn! — Lindsė čiumpa savo rankinę ir persimeta per petį.

Elė ima krizenti.

— Dar tik pusė dešimtos, — sako ji. — O Samė jau atrodo taip, lyg tuoj apsivems.

Atsistoju ir palaukiu, kol grindys po kojomis nustos siūbavusį.

— Man viskas bus gerai. Man viskas gerai.

— Melagė, — tarsteli Lindsė ir nusišypso.

VAKARĖLIS, ANTRAS DUBLIS

— Taip prasideda siaubo filmai, — sako Elė. — Ar tu tikra, kad jo namo numeris keturiasdešimt antras?

— Taip. — Atrodo, kad mano balsas sklinda iš toli. Baimė vėl grįžo ir jaučiu, kaip ji spaudžia mane iš visų pusių ir dusina.