Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Kaukolė atsiskirs nuo kaklo slankstelių, kaklo slanksteliai atsiskirs nuo stuburo...

Jaučiu, kaip iš nugaros mane kažkas apkabina, ir ant kaklo pajuntu Robio lūpas. Bet net ir jis nepajėgia sušildyti manęs. Aš visa drebu kaip epušė.

— Seksualioji Same, — uždainuoja Robis, apsukdamas mane. — Kur dingai? Aš visą gyvenimą ieškojau tavęs.

— Robi. — Pati nustembu, kad dar galiu kalbėti, kad dar galiu mąstyti. — Man labai reikia su tavim pasikalbėti.

— Kas atsitiko, maže?

Jo akys apsiblaususios ir raudonos. Suvokiu, kad kai kuriuos dalykus matau daug ryškiau, daug aiškiau nei paprastai. Galbūt dėl to, jog esu mirtinai išsigandusi? Pirmą kartą pastebiu, kad dėl pusmėnulio formos rando po nosim Robis atrodo panašus į bulių.

— Čia — negerai. Mums reikia... Eikim kur nors, gal į kokį kambarį, kur nors nuošaliau.

Jis išsišiepia ir pasilenkia prie manęs, mėgindamas pabučiuoti, alsuodamas man į veidą. Pajuntu alkoholio tvaiką.

— Supratau. Tai bus tos rūšies pokalbis.

— Sakau rimtai, Robi. Aš jaučiuosi... — Papurtau galvą. — Jaučiuosi nekaip.

— Tu visada jautiesi nekaip. — Jis atsitraukia ir piktai dėbteli į mane. — Žinai, tau vis kas nors negerai.

— Apie ką tu?

Robis susvyruoja ir pamėgdžioja mane:

— Šįvakar jaučiuosi pavargusi. Mano tėvai viršuje. Tavo tėvai mus išgirs. — Jis papurto galvą. — Same, aš laukiau to mėnesių mėnesius.

Man akyse kaupiasi ašaros. Aš taip stengiuosi nepravirkti, kad net ima tvinkčioti galvoje.

— Dabar kalbu visai ne apie tai. Prisiekiu, aš...

— Tada apie ką? — Robis sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

— Man tikrai labai reikia pasišnekėti. — Aš vos išspaudžiu žodžius. Stebiuosi, kad Robis apskritai mane išgirdo.

Jis atsidūsta ir delnu pasitrina kaktą.

— Gerai, gerai. Atsiprašau. — Jis uždeda ranką man ant galvos.

Linkteliu. Man per skruostus ima riedėti ašaros. Robis nušluosto jas nykščiu.

— Pasikalbėkim, gerai? Eime, paieškokim ramesnės vietelės. — Jis pamosuoja tuščiu alaus bokalu man priešais veidą. — Bet gal bent jau galiu prieš tai pasipildyti?

— Taip, žinoma, — atsakau, nors vos susilaikau nepuolusi maldauti jo pasilikti, apkabinti mane ir niekada nepaleisti.

— Tu — pati geriausia mergina, — tarsteli Robis, staigiai pasilenkia ir pabučiuoja man į kaklą. — Tik neverk! Mes juk vakarėlyje, nepamiršai? Juk turėtų būti linksma. — Nueidamas jis iškelia pirštus. — Tik penkioms minutėms!

Atsiremiu į sieną ir laukiu. Nenutuokiu, ką daryti. Žmonės eina pro šalį, ir aš užsimetu plaukus ant veido, kad niekas nematytų, jog ašaroju. Vakarėlis triukšmingas, bet atrodo, lyg vyktų kažin kur toli. Žodžiai skamba iškraipytai, o muzika — lyg per karnavalą, tarsi visos natos nesiderintų ir būtų susidūrusios atsitiktinai.

Praeina penkios minutės, septynios. Po dešimties minučių nutariu, kad palauksiu dar penkias minutes ir eisiu ieškoti Robio, nors nenumanau, ar galėsiu pajudėti iš vietos. Po dvylikos minučių parašau Robiui žinutę: Kur tu? Tada prisimenu, kad vakar jis sakė man savo telefoną palikęs apačioje.

Vakar. Šiandien.

Vėl įsivaizduoju save kažkur gulinčią, tik šįkart nemiegu. Įsivaizduoju save išsitiesusią ant šaltos akmeninės plokštės, mano oda balta lyg pienas, lūpos mėlynos, o rankos sukryžiuotos ant krūtinės taip, lyg jas kryžiumi būtų sudėjęs nežinia kas...

Giliai įkvepiu ir prisiverčiu galvoti apie ką nors kita. Suskaičiuoju kalėdines lemputes, lyg rėmas sukabintas aplink filmo „Ateiviai“ plakatą virš sofos. Tada suskaičiuoju ryškiai raudonai žaižaruojančias cigaretes, kurios juda prietemoje lyg jonvabaliai. Nesu matematikos asė, toli gražu, bet skaičiai man visada patiko. Patinka, kad galima dėti juos į krūvą, vieną ant kito — tol, kol jie užpildo bet kokią erdvę, bet kurią akimirką. Kartą pasakiau apie tai savo draugėms, ir Lindsė nutarė, kad senatvėje aš būsiu viena iš tų senučiukių, kurios atmintinai išmoksta visus numerius iš telefonų knygos, saugo išlankstytus sausų pusryčių pakelius, taip pat senus laikraščius, sukrautus į krūvas, siekiančias lubas, ir ieško brūkšniniuose koduose paslėptų žinučių iš kosmoso.

Bet po poros mėnesių, kai nakvojau pas Lindsę, ji prisipažino, jog kartais, kai jaučiasi prislėgta, prieš užmigdama sukalba katalikišką maldelę, kurią išmoko vaikystėje, nors yra pusiau žydė, be to, netgi netiki Dievo.

Kai atsigulusi užmigsiu,

Prašau tavęs, Viešpatie, apsaugok mano sielą.

O jei numirsiu miegodama,

Prašau tavęs, Viešpatie, priglausk mano sielą.

Šią maldelę, išsiuvinėtą ant pagalvėlės, ji pamatė pas muzikos mokytoją, kuri mokė Lindsę groti pianinu. Ir mes dar juokėmės, kokios kvailos tos siuvinėtos pagalvėlės. Tačiau tą vakarą, iki kol užmigau, ta maldelė niekaip nėjo iš galvos. Mintyse vis skambėjo viena eilutė: O jei numirsiu miegodama.

Kai susikaupiu ir ketinu atsitraukti nuo sienos, išgirstu tariant Robio vardą. Dvi antraklasės gimnazistės kikendamos įgriūva į kambarį. Ištempiu ausis.

— ...antrą kartą per dvi valandas.

— Ne, pirmą kartą gėrė tik Metas Kesleris.

— Abu jie gėrė.

— Ar matei, kaip Aronas Šternas laikė jį virš alaus statinės? Aukštyn kojom.

— Na, tai ir yra alaus gėrimas, ant statinės stovint žemyn galva.

— Robis Kokreinas toks seksualus.

— Ša! O Dieve...

Pamačiusi mane viena iš merginų kumšteli kitai alkūne. Toji pabąla. Tikriausiai siaubingai išsigando, nes: kalbėjo apie mano vaikiną (o tai nusižengimas), bet, svarbiausia, pasakė, kad Robis seksualus (o tai jau nusikaltimas). Jeigu dabar čia būtų Lindsė, ji tiesiog pasiustų, išvadintų merginas kekšėmis ir išspirtų iš vakarėlio. Jeigu ji būtų čia, tai tikėtųsi, kad pasiusčiau ir aš. Lindsė mano, kad jaunesnės moksleivės, o ypač antraklasės gimnazistės, turi žinoti savo vietą. Kitaip jos užplūs pasaulį kaip tarakonai, kuriuos nuo branduolinio ginklo saugo šarvai, pagaminti iš Tiffany papuošalų ir blizgančių lūpdažių.

Bet aš neturiu jėgų piktintis, ir džiaugiuosi, kad šalia nėra Lindsės, kuri man tuoj imtų knisti protą. Turėjau susiprasti, kad Robis negrįš. Suvokiau tai šiandien, kai jis tvirtino, esą galiu pasitikėti juo, kai sakė, kad niekada nėra manęs nuvylęs. Reikėjo atrėžti jam, kad tai — nesąmonė.

Privalau išeiti iš čia. Turiu atsidurti kuo toliau nuo dūmų ir muzikos. Reikia pasiieškoti ramios vietos, kad galėčiau pamąstyti. Man vis dar šalta, o atrodau siaubingai. Bet užteks ašaroti. Kartą per sveikatos apsaugos pamoką žiūrėjom mokomąjį filmą apie šoko būsenas. Galima sakyti, beveik visi požymiai atitinka mano dabartinę savijautą: sunku kvėpuoti, rankos šaltos, o delnai prakaituoti, jaučiu svaigulį. Nuo tos minties pasijuntu dar blogiau.

O tai tik patvirtina, kad nereikėtų kreipti dėmesio į tai, ko mus moko per sveikatos apsaugos pamokas.

Prie abiejų tualetų nusidriekusios keturios eilės, o kambariai — sausakimši. Dabar vienuolika valandų, tad visi, kurie planavo eiti į vakarėlį, jau susirinko. Keletas žmonių ištaria mano vardą, o Tara Fliut išdygsta priešais ir sako:

— O Dieve, kokie gražūs tavo auskarai. Ar pirkai juos...

— Ne dabar, — pertraukiu ją ir einu toliau tikėdamasi žūtbūt surasti kokią tamsią ramią vietelę.

Kairėje pamatau uždarytas duris (tas, apklijuotas įvairiais lipdukais). Čiumpu už rankenos ir paklebenu. Durys, žinoma, neatsidaro.