Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Jeigu išauš rytojus , vos neištariu. Mums išvažiuojant Robis prisimerkęs drybsojo ant sofos. Išėjau nė neatsisveikinusi su juo. Prieš tai pusvalandžiui užsirakinau tuščiame vonios kambaryje pirmame aukšte. Sėdėjau ant šalto, kieto vonios krašto ir klausiausi pro sienas ir lubas sklindančios muzikos. Prieš vakarėlį Lindsė privertė mane pasidažyti ryškiai raudonu lūpdažiu. Vonios kambary pažvelgusi į save veidrodyje pamačiau, kad lūpdažis nutekėjo ir atrodau lyg klounas. Neskubėdama nusivaliau lūpas popierinėmis servetėlėmis, kurias susukau gniužulėliu, paskui sumečiau jas į klozetą. Jos plūduriavo vandeny ir atrodė kaip ką tik pražydę gvazdikėliai.

Ateina akimirka, kai smegenys liaujasi mėginusios racionaliai paaiškinti tai, kas vyksta. Ateina akimirka, kai smegenys pasiduoda, išsijungia ir užsisklendžia. Ir vis dėlto kai Lindsė norėdama Apsisukti užvažiuoja ant Kento pievelės ir automobilio ratai ima taškyti purvą, man pasidaro baisu.

Medžiai, balti ir trapūs it kaulai, tarsi pamišę šoka vėjyje. Lietus barbena į automobilio stogą, o dėl vandens uždangos ant stiklų atrodo, lyg pasaulis irtų. Prietaisų skydelyje šviečiantis laikrodis rodo 00:38.

Kai Lindsė lekia keliuku, o šakos iš abiejų šonų plakasi į automobilį, aš tvirtai įsikabinu į sėdynę.

— Ar tau nenubrauks dažų? — pasiteirauju. Širdis daužosi krūtinėje kaip pašėlusi. Mėginu įtikinti save, kad man viskas gerai, kad man nieko neatsitiks. Tačiau veltui.

— Velniop, — atsako Lindsė. — Vis tiek automobilis jau suvarytas. Ar matei, kaip atrodo buferis?

— Galbūt jeigu nustotum trankytis į stovinčius automobilius... — prunkšteli Elodė.

— Galbūt jeigu tu turėtum automobilį...

Lindsė atitraukia vieną ranką nuo vairo ir pasilenkusi mėgina pasiekti savo rankinę, gulinčią man prie kojų. Lenkdamasi ji petim užkliudo vairą, ir automobilis sukteli į šalikelę, miško pusėn. Elė čiūžteli ant užpakalinės sėdynės ir atsitrenkia į Elodę. Abi praplyšta juoktis.

Pasilenkiu ir mėginu sugriebti vairą.

— Jėzau, Lindse.

Lindsė ištiesina vairą. Kumšteli man alkūne, perveria piktu žvilgsniu, tada nežiūrėdama mėgina ištraukti cigaretę iš pakelio.

— Kas tau yra?

— Nieko. Aš... — Tramdydama ašaras pažvelgiu pro langą. — Aš tik norėčiau, kad būtum atidesnė.

— Eik tu sau! Na, o aš norėčiau, kad nelįstum prie vairo.

— Gerai, merginos, nesipykit, — tarsteli Elė.

Elodė ant užpakalinės sėdynės sumosikuoja rankomis.

— Duok man cigaretę, Lindsė, — paprašo.

— Gerai, bet tik jeigu pridegsi ir man, — sako Lindsė ir švysteli pakelį per petį.

Elodė pridega dvi cigaretes. Vieną atkiša Lindsei. Lindsė praveria langelį ir išpučia dūmų kamuolį. Elė suspiegia.

— Labai prašau, neatidarykit langų. Aš mirsiu nuo plaučių uždegimo.

— Tu mirsi, kai aš tave nužudysiu, — atšauna Elodė.

— Jeigu žinotumėt, kad mirsite, kaip norėtumėt mirti? — lepteliu.

— Niekaip, — burbteli Lindsė.

— Kalbu rimtai. — Mano delnai šlapi nuo prakaito. Nusišluostau juos į sėdynę.

— Miegant, — taria Elė.

— Valgant močiutės lazaniją, — sako Elodė, tada kiek patyli ir priduria: — Arba mylintis. — Ir ima isteriškai kvatoti.

— Skrendant lėktuvu, — sako Lindsė. — Jeigu krisiu žemyn, tai ir kiti kris kartu. — Ji mosteli ranka.

— Manot, suprasite, jog mirštat? — Staiga man baisiai parūpsta ši tema. — Tai yra ar tai, jog mirštate, suprasite dar prieš... prieš mirdamos?

Elė atsitiesia, pasilenkia į priekį ir apsikabina sėdynių atlošus.

— Vieną dieną mano senelis pabudo ir prisiekinėjo lovgalyje matęs stovint tą juodai apsirengusį tipą su dideliu gobtuvu ant galvos, be veido. Jis laikė kardą ar kaip ten tas daiktas vadinasi. Tai buvo Mirtis, suprantat? Ir tada, tą pačią dieną, gydytojas nustatė seneliui kasos vėžį. Tą pačią dieną.

Elodė pavarto akis.

— Bet jis nemirė.

— Jis galėjo mirti.

— Ši istorija visai be ryšio.

— Gal galėtumėt pakeisti temą? — Lindsė pristabdo automobilį, prieš išlėkdama į šlapią asfaltuotą kelią. — Tai taip patologiška.

Elė sukikena.

— Oho, atsargiai! Žodžiai — iš tarptautinių žodžių žodyno.

Lindsė atlošia galvą ir išpučia dūmus Elės pusėn.

— Ne visų žodynas kaip dvylikamečių.

Lindsė įsuka į 9-ąjį greitkelį, kuris vingiuoja priešais mus lyg milžiniškas sidabrinis liežuvis. Man atrodo, kad plakdamas sparnais mano krūtinėje blaškosi kolibris, kyla vis aukštyn ir galų gale pasiekia gerklę.

Norėčiau grįžti prie to, apie ką kalbėjau. Norėčiau paklausti: Ar suprastum? Suprastum prieš numirdama? Tačiau tuo metu Elodė, sėdinti su cigarete burnoje, nustumia Elę į šoną, pasilenkia priekin ir užstaugia: Muzikos! Ji pagriebia iPodą.

— Ar prisisegei saugos diržą? — klausiu jos.

Nieko negaliu sau padaryti: dabar baimės aplinkui tiek, kad ji prislegia mane ir išsiurbia paskutinį kvapą. Ir man dingteli: Jeigu nekvėpuosi — mirsi . Laikrodis rodo 00:39.

Elodė nesiteikia atsakyti, tik iPode ieško muzikos. Suranda dainą „Šukė“. Elė nepatenkinta kumšteli ją, esą dabar jos eilė parinkti muziką. Lindsė liepia abiem liautis pykusis ir pamėgina atimti iš Elodės iPodą. Ji atitraukia rankas nuo vairo, prilaiko tik keliu. Aš vėl siekteliu vairo, bet Lindsė sušunka:

— Nelįsk! — Ir nusijuokia.

Elodė išmuša Lindsei iš rankų cigaretę ir toji nukrenta jai prie kojų. Padangos slysteli ant šlapio kelio, o automobilyje pasklinda degėsių kvapas.

Jeigu nekvėpuosi...

Staiga priešais blyksteli nežinia kas balta. Lindsė šūkteli, tik aš nesuprantu ką, lyg ir šitas ar šitas , ar saitas , ir staiga...

Na, kas įvyko paskui, jau žinote.

TREČIAS SKYRIUS

Sapne aš krentu, krentu tamsoje.

Krentu, krentu, krentu...

Jeigu kritimas neturi pabaigos, ar tai — kritimas?

Tada pasigirsta klyksmas. Tylą perskrodžia kažin koks siaubingas spiegiantis garsas, lyg žvėries kaukimas ar sirena...

Pyp, pyp, pyp, pyp, pyp, pyp...

Pabundu slopindama besiveržiantį riksmą.

Visa drebėdama išjungiu žadintuvą ir atsiremiu į pagalves. Mano gerklė dega, aš išpilta prakaito. Giliai ir iš lėto įkvepiu, ir stebiu, kaip horizonte pamažu kylanti saulė nutvieskia mano kambarį ir jame išryškėja daiktai: ant grindų numestas Victorias Secret džemperis, prieš daugelį metų Lindsės man padovanotas koliažas su mūsų mėgstamiausių grupių dainų citatomis ir iškarpomis iš žurnalų. Klausausi iš apačios sklindančių garsų, tokių pažįstamų ir įprastų, lyg jie būtų namo dalis, lyg būtų išaugę kartu su namo sienomis: tėtis barškina indais virtuvėje; pašėlęs mopsiukas Patrakėlis gremžia nagiukais į duris, turbūt nori atlikti savo reikalus ir ratais palakstyti po sodelį; tyliai murma televizorius — tai mama žiūri rytines žinias.

Ryžtingai nusiteikiu, giliai įkvepiu, paimu telefoną ir atidarau dangtelį.

Prieš akis šviečia data.

Penktadienis, vasario 12-oji.

Valentino diena.

Pro duris galvą įkiša Izė.

— Kelkis, Same! Mamytė sako, kad pavėluosi.

— Pasakyk mamai, kad sergu.

Šviesiaplaukė Izės galvutė vėl pradingsta.

Štai ką aš prisimenu: atmenu, kad sėdėjau automobilyje. Prisimenu, jog Elodė ir Elė pykosi dėl iPodo. Prisimenu, kad nevaldomas sukosi vairas, taip pat Lindsės veidą automobiliui riedant į mišką — iš nuostabos pakeltus antakius ir pražiotą burną, lyg ji ką tik visai netikėtoje vietoje būtų pamačiusi kažką pažįstamo. O paskui? Tuštuma.