Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Aha. — Koridoriaus gale pamatau Robį, šaunantį į kavinę. Jis gali pastebėti mane bet kurią sekundę, o aš tikrai neištversiu, jeigu teks bendrauti su juo dabar. Man užima kvapą ir šoktelėjusi atsiduriu priešais Kentą, nugara atsisukdama į valgyklą. — Hm... Kur, sakei, tie tavo namai?

Kentas keistai dėbso į mane. Aš ką tik atsistojau taip, lyg būčiau gyva užtvara.

— Netoli devintojo greitkelio. Negi neprisimeni? — Man tylint, jis gūžteli pečiais ir nukreipia žvilgsnį į šoną. — Turbūt ir neturėtum prisiminti. Juk buvai tik keletą kartų. Mes persikraustėm prieš man pradedant lankyti vidurinę. Persikraustėm iš Terrace Place . Prisimeni mano seną namą Terrace Place , taip? — Jo veide vėl pražysta šypsena. Tikra tiesa — jo akys išties žolės spalvos. — Tau patikdavo būti virtuvėje, nušvilpdavai pačius skaniausius sausainius. O aš gaudydavau tave lakstančią aplink didelius klevus, augančius priešais namą. Atsimeni?

Vos tik Kentas pamini klevus, iš atminties gelmių išnyra prisiminimas. Jis vis ryškėja ir aiškėja, lyg daiktas, iškilęs iš vandens, sukeldamas raibuliuojančias bangeles. Mes sėdėjome tarp dviejų milžiniškų medžio šaknų, primenančių išlinkusius gyvūnų stuburus. Kentas perlaužė per pusę sparnuotą klevo sėklą ir vieną dalį priklijavo sau ant nosies, o kitą — man sakydamas, esą dabar visi pamatys, kad mudu mylime vienas kitą. Man tada buvo kokie penkeri ar šešeri.

— Aš... aš... — Visai netrokštu prisiminimų apie senas geras dienas, kai buvau mergytė atsikišusiais keliais, didžiule nosim ir su akiniais, o Kentas — vienintelis berniukas, kuris nebijojo prisiartinti prie manęs. — Galbūt... Žinai, dabar man visi medžiai atrodo vienodi.

Jis nusijuokia, nors aš visai neketinau jo pralinksminti.

— Na, ar ateisi šįvakar į mano vakarėlį?

Tai sugrąžina mane į tikrovę. Vakarėlis. Papurtau galvą ir pamažu atsitraukiu.

— Ne, nemanau.

Šypsena Kento veide beveik užgęsta.

— Bus linksma. Jėginis vakarėlis. Turėsi ką prisiminti iš gimnazijos laikų, iš gražiausių mūsų gyvenimo metų.

— Aha, — tarsteliu pašaipiai. — Rojaus vidurinėje.

Apsisuku ir nueinu. Kai priartėju prie dvigubų valgyklos durų (viena jų pusė atidaryta, po ja pakištas senas sportbatis), mane pasitinka balsų ūžesys. Čia sausakimša moksleivių.

— Tu ateisi! — man pavymui šūkteli Kentas. — Žinau, kad ateisi.

— Labai nesitikėk! — šaukiu jam atgal ir mintyse priduriu: Taip bus geriau.

IŠLIKIMO TAISYKLĖS

— Ką turi omenyje sakydama, kad negali eiti?

Elė žiūri į mane taip, tarsi ką tik būčiau pareiškusi, jog baigiamajame mokslo metų vakarėlyje norėčiau dalyvauti kartu su Benu Farskiu (arba Fiasko , taip jį vadiname nuo ketvirtos klasės).

Atsidustu.

— Paprasčiausiai nesu nusiteikusi, aišku? — Pamėginu dar kartą kiek kitaip: — Juk kiekvieną savaitgalį kur nors einame. Aš tik... Nežinau... Norėčiau likti namie kaip anksčiau.

— Namie likdavome vien todėl, kad negalėdavome patekti į vyresniųjų vakarėlius, — primena Elė.

— Kalbėk už save, — sako Lindsė.

Tai sunkiau, nei tikėjausi.

Staiga prisimenu mamą klausus, ar nesusipykome su Robiu, ir negalvodama išpyškinu:

— Tai dėl Robio, aišku? Mudu... mes turim problemų.

Atidarau telefoną ir kokį milijoninį kartą patikrinu, ar nėra naujų žinučių. Kai atėjau į valgyklą, Robis stovėjo prie kasų ir laistė gruzdintas bulvytes kečupu ir kepsnių padažu (tai jo mėgstamiausias). Užuot priėjusi ir pasikalbėjusi (niekaip neprisiverčiau), nuskubėjau prie mūsų staliuko vyresniųjų dalyje ir nusiunčiau žinutę: Reikia pasikalbėt.

Robis atsakė iškart: Apie ka?

Apie si vakara, atsakiau. Nuo tada mano telefonas tyli. Robis stovi kitoje valgyklos pusėje atsirėmęs į užkandžių automatą ir kalbasi su Adamu Maršalu. Robio beisbolo kepuraitė nusukta į šoną. Jis mano, kad taip atrodo vyresnis.

Kadaise man patikdavo rinkti detales apie Robį, rūšiuoti jas ir saugoti giliai širdyje, tarsi surinkusi ir prisiminusi visas smulkmenas (kad mėgsta kepsnių padažą, bet nemėgsta garstyčių; kad mylimiausia beisbolo komanda yra Yankees , nors jam labiau patinka krepšinis; kad kartą, kai buvo mažas, mėgino peršokti per automobilį ir susilaužė koją) suprasčiau, koks jis iš tikrųjų. Maniau, tai ir yra meilė — kai kitą žmogų pažįsti taip gerai, lyg jis būtų dalis tavęs.

Tačiau vis labiau jaučiuosi taip, lyg nepažinočiau Robio.

Elė vos neišsinarina žandikaulio.

— Bet judu turėjot... na, supranti.

Taip išsižiojusi Elė atrodo lyg žuvies iškamša, todėl nusisuku, kad tik neprunkštelėčiau.

— Turėjom, bet...

Niekada nemokėjau akiplėšiškai meluoti, tad mano smegeninėje minčių nėra.

— Bet... — Lindsė paragina mane kalbėti toliau.

Pasirausiu rankinėje ir ištraukiu Robio laiškelį, visą suglamžytą, su prilipusia kramtomosios gumos juostele. Pastumiu jį per stalą.

— Bet... štai kas.

Lindsė suraukia nosį ir, laikydama raštelį dviem pirštais, atverčia jį. Elė su Elode pasilenkia ir skaito. Paskui kurį laiką visos tyli.

Pagaliau Lindsė perlenkia raštelį ir stumteli jį man.

— Ne taip jau ir blogai, — sako ji.

— Bet ir nieko gero.

Iš pradžių tiesiog mėginau išgalvoti kokią nors priežastį, kad tik šįvakar neitume į vakarėlį, bet dabar prabilusi apie Robį susinervinu.

— Su meile? Kokia čia nesąmonė? Mudu susitikinėjam nuo spalio.

— Turbūt jis laukia tinkamos akimirkos ir pasakys, — svarsto Elodė. Ji nusibraukia kirpčiukus nuo akių. — Ir Stivas man dar nesakė.

— Tai ne tas pat. Tu juk ir nesitiki, kad pasakys.

Elodė greitai nusuka akis, ir man dingteli, kad, nieko nepaisydama, ji vis dėlto tikisi.

Stoja keista tyla, ir tada įsiterpia Lindsė:

— Nematau čia jokios problemos. Juk žinai, kad patinki Robiui. Tai juk nebus vienos nakties nuotykis ar panašiai.

— Patinku , bet... — Jau ketinu prisipažinti, kad abejoju, ar mudu tinkame vienas kitam, bet paskutinę akimirką susilaikau. Jos dar pamanys, kad išprotėjau. Po teisybei, aš ir pati nelabai susivokiu. Gal mintys apie Robį man priimtinesnės nei jis pats? — Klausykit, aš tikrai nesimylėsiu su juo vien norėdama išgirsti, kad jis mane myli. Aišku?

Negi aš tai pasakiau? Pati stebiuosi savo žodžiais, tad kurį laiką sėdžiu nuščiuvusi. Aš juk visai ne dėl to ketinau pasimylėti su Robiu, o tik norėjau padaryti tai, ir viskas. Tiesą pasakius, nė nenutuokiu, kodėl man tai regisi svarbu.

— Vilką mini... — sumurma Elė.

Tada užuodžiu citrinų kvapą ir ant skruosto pajuntu šlapią Robio bučinį.

— Sveikos, panelės. — Robis atkiša ranką ir siekteli bulvytės Elodės lėkštėj. Ji patraukia padėklą, kad jis nepasiektų. Robis juokiasi. — Ei, Salamanka. Ar gavai mano laiškelį?

— Gavau. — Spoksau į stalą. Jeigu tik pažvelgsiu jam į akis, jaučiu, viską užmiršiu — ir jo laiškelį, ir kad paliko mane vieną per vakarėlį, užmiršiu, kad bučiuojasi atsimerkęs.

Tuo pat metu nenoriu , kad kas pasikeistų.

— Na? Ir ką aš praleidau? — Robis pasilenkia ir delnais atsiremia į stalą. Regis, pliaukšteli kiek per stipriai, nes Lindsės dietinės kolos skardinė net šokteli aukštyn.

— Vakarėlį pas Kentą ir kad Samė nenori tenai eiti, — burbteli Elė ir aikteli, nes Elodė kumšteli alkūne jai į šoną.