Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Vos neaikteliu išgirdusi Otą sakant gaktos plaukai . Laukiu, kada mokytoja Vinters išdroš jam pamokslą už tokius žodžius, bet ji teištaria:

— Pati nesuprantu, kodėl man tai rūpi?

— Nekokia dienelė šiandien, ką? — sako Otas.

Kažkas trinkteli į stalą, ant grindų bumbteli knyga, mokytoja Vinters sukikena.

O tada, prisiekiu Dievu, išgirstu juos bučiuojantis. Ir tai ne koks paprastas pakštelėjimas į skruostą. Tai bučiavimasis išsižiojus, įsisiurbus vienas į kitą, tylios dejonės.

O šūdas! Man iš tikrųjų tenka įsikąsti sau į ranką, kad neimčiau šaukti arba verkti, arba kad nepraplyščiau juoktis, arba kad neapsivemčiau, arba ir tai, ir tai, ir tai. To. Negali. Būti. Reikėtų žūtbūt išsitraukti telefoną ir parašyti merginoms po žinutę, bet bijau net krustelėti. Dabar tai jau tikrai nenoriu būti sučiupta, antraip Otas ir Naciste pamanys, kad ketinau slapčia stebėti jų erotinius žaidimus. Apsivemsiu.

Tariu sau, kad daugiau neiškęsiu nė sekundėlės gulėdama prisiplojusi prie prakaituotų drabužių ir klausydamasi, kaip Otas ir Vinters laižo vienas kitam veidus, tarsi vaidintų pigiame pornofilme, bet kaip tik tada nuskamba antras skambutis. Dabar jau tikrai vėluoju į aštuntą pamoką.

— O Dieve, turiu susitikti su Byniu, — sako mokytoja Vinters.

Byniu mes, mokiniai, vadinam Beneterį, mokyklos direktorių. Iš visų pritrenkiančių dalykų, kuriuos išgirdau per paskutines dvi minutes, labiausiai pribloškia tai, kad mokytoja Vinters žino direktoriaus pravardę ir pati jį taip vadina.

— Na, tai lėk, — tarsteli Otas ir — prisiekiu kuo tik norit — išgirstu, kaip jis pliaukšteli mokytojai Vinters per užpakalį.

O. Dieve. Mano. Tai daug smagesnis nuotykis nei istorija apie Marsę Haris, kuri buvo užklupta besimasturbuojanti chemijos laboratorijoje (jeigu tikėsime kalbomis, įsikišusi mėgintuvėlį į.... na, patys suprantate). Arba kai Braisas Henlėjus buvo laikinai nušalintas nuo pareigų už tai, jog kurį laiką tvarkė pornografinį tinklapį. Tai smagesnis skandalas už visus kitus, iki šiol sukrėtusius Tomo Džefersono mokyklą.

— Ar dar turi pamokų šiandien? — suburkuoja mokytoja Vinters.

— Ne, šiandien jau viskas, — atsako Otas. O aš prarandu paskutinę viltį. Tikrai neiškęsiu čia dar keturiasdešimt penkias minutes — mėšlungis baigia sutraukti visas sausgysles ir šlaunis. Be to, man būtinai reikia paskleisti šią nuostabią naujieną. — Bet dar turiu pasiruošti atrankai į futbolo komandą.

— Gerai, mielasis. — Mielasis? — Pasimatysim vakare.

— Taigi aštuntą.

Girdžiu, kaip atsidaro durys, ir suprantu, kad mokytoja Vinters išėjo. Ačiū Dievui. O aš, spręsdama iš intymaus jų pokalbio, jau buvau sunerimusi, kad teks sudalyvauti dar viename glamonėjimosi seanse. Nežinau, ar mano sausgyslės ir psichika tai atlaikytų.

Mokytojas Otas kurį laiką blaškosi po kabinetą, pabarškina klaviatūra, paskui pasuka prie durų. Šviesa kambaryje užgęsta, durys atsidaro ir vėl užsidaro. Pagaliau esu saugi.

Tyliai ištariu: Valio! Ir atsistoju. Bet vos vėl neparkrentu, nes nutirpusias kojas ima badyti šimtai adatėlių. Šiaip taip nutipenu iki durų ir atsiremiu į jas. Išėjusi į lauką trepsenu vietoje, giliai ir iš lėto kvėpuodama tyru oru. Ir tada neišlaikau: atlošiu galvą ir imu isteriškai kvatoti, kikenu ir prunkščiu, ir man nė motais, kad atrodau kaip pamišėlė.

Pavaduotoja Vinters ir prakeiktas mokytojas Otas. Ir kas galėjo pamanyti?

Tolstant nuo sporto salės man dingteli: vis dėlto keisti tie žmonės. Matai juos kiekvieną dieną ir manai, kad pažįsti. O tada paaiškėja, kad beveik nieko apie juos nežinai. Man linksma, jaučiuosi tarsi papuolusi į sūkurį — sukuosi aplink tuos pačius žmones ir tuos pačius įvykius, vis artėju prie jų ir pamatau vis kitu kampu.

Atėjusi prie pagrindinių durų vis dar kikenu, nors žinau, kad mokytojas Kumeris tikrai įsius, nes vėluoju. O man iš spintelės reikia pasiimti ispanų kalbos vadovėlį. (Per pirmą pamoką mokytojas pasakė, kad su knygomis turime elgtis kaip su vaikais. Pats jis vaikų, be abejonės, neturi.) Spusteliu mygtuką siųsti — parašiau po žinutę Elodei, Elei ir Lindsei. ( Nepatikėsit, kas atsitiko.) Bet staiga — bumbt! — atsitrenkiu į Lorą Lornet.

Abidvi atšokame atgal. Mano telefonas iškrenta man iš rankų ir nuskrieja koridoriumi.

— Šūdas! — Viena į kitą trenkėmės taip stipriai, kad man prireikia šiek tiek laiko atgauti kvapą. — Žiūrėk, kur pėdini! — Ir nueinu pasiimti savo telefono. Įdomu, ar galėčiau pareikalauti, kad ji atlygintų man nuostolius, jeigu bus sudužęs ekranas ar dar kas nors.

Staiga Lora sugriebia mane už rankos.

— Kokio velnio...

— Pasakyk jiems, — sukužda ji lyg išprotėjusi, prikišusi veidą prie pat manojo. — Turi jiems pasakyti.

— Apie ką tu? — Ir žingteliu atgal, bet ji sugriebia mane ir už kitos rankos, tarsi ketintų pakratyti. Loros veidas raudonas, išmuštas dėmių, ir ji pati atrodo nekaip. Akivaizdu, jog verkė.

— Pasakyk jiems, kad nepadariau nieko bloga.

Ji grįžteli atgal. Mudvi stovime priešais direktoriaus kabinetą, ir tą akimirką aš pamatau ją tokią, kokią mačiau ir vakar: lekiančią koridoriumi, plaukai užkritę ant veido.

— Aš tikrai nesuprantu, apie ką kalbi, — sakau kuo švelniau, nes ji mane erzina. Tikriausiai porą kartų per savaitę lankosi pas mokyklos psichologą — mokosi suvaldyti paranoją, sunkius depresinius sutrikimus ar kokią kitą ją kamuojančią ligą.

Lora giliai įkvepia. Jos balsas dreba.

— Jie mano, kad nusirašiau nuo tavęs per chemiją. Bynis išsikvietė mane... Bet aš nenusirašiau. Prisiekiu Dievu, nenusirašiau. Aš mokiausi...

Staigiai atsitraukiu, bet Lora tebelaiko mane už rankų. Vėl pasijuntu lyg patekusi į sūkurį, bet šįkart man pasidaro baisu: kažkas ima traukti žemyn, tarsi prie manęs būtų prikabintas svoris.

— Nusirašei nuo manęs? — Mano žodžiai skamba taip, tarytum ataidėtų iš toli. Atrodo, jog kalbu ne aš.

— Aš nenusirašiau, prisiekiu Dievu, aš... — Lora drebėdama sukūkčioja. — Jis sakė, kad nepraleis. Sakė, parašys blogą pažymį, jeigu mano vidurkis nepagerės. Tada pradėjau privačiai mokytis papildomai, o dabar jie mano, kad aš... Jis sakė, kad paskambins Pensilvanijos valstijos atrankos komisijai. Manęs niekada nepriims į koledžą... tu nesupranti... tėtis mane užmuš. Jis mane užmuš. — Ir Lora iš tikrųjų mane papurto. Jos akyse pamatau baimę. — Turi jiems pasakyti.

Pagaliau man pavyksta išsilaisvinti. Man karšta ir darosi bloga. Aš nenoriu žinoti, nieko nenoriu žinoti.

— Niekuo negaliu padėti, — sakau atsitraukdama. Vis dar jaučiuosi taip, tarsi kalbėčiau ne aš, tarytum girdėčiau kažin kieno kito garsiai tariamus žodžius.

Lora atrodo taip, lyg aš ką tik būčiau skėlusi jai antausį.

— Ką? Kodėl negali? Tik pasakyk jiems...

Kai einu prie gulinčio ant grindų telefono, man dreba rankos. Telefonas du sykius išslysta man iš rankų ir vėl nukrinta ant grindų, abu kartus — su trenksmu. Šitaip neturėtų būti. Jaučiuosi taip, tarsi kažkas būtų paėmęs dulkių siurblį ir spustelėjęs mygtuką atgal , ir dabar visos mano niekšybės išlekia ant kilimo, kad pamatyčiau jas savo akimis.

— Tau pasisekė, kad nesudaužei mano telefono, — burbteliu jausdamasi lyg apkvaišusi. — Jis kainavo du šimtus dolerių.

— Ar bent klausai, ką tau sakau?! — isteriškai rikteli Lora. — Man šakės. Man galas...

— Niekuo negaliu padėti, — pakartoju. Lyg negalėčiau prisiminti jokių kitų žodžių.