Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Vakarėlis baigėsi. Man buvo sunki, ilga diena. Aš einu į lovą.

— Maaama, — ima verkšlenti Elė.

Ponia Haris rūsčiai pažvelgia į ją.

— Jokios muzikos.

Elodei pagaliau pavyksta ištraukti koją iš bato. Ji susvyruoja ir lošteli atgal, atsitrenkia į knygų lentyną. Jai prie kojų nuskrieja Martos Stiuart knyga „Namų ruoša“

— Oi... — Elodės veidas pasidaro ryškiai raudonas. Ji spokso į ponią Haris taip, tarsi būtų pasiruošusi bet kurią akimirką gauti per užpakalį.

Negaliu susilaikyti, vėl imu kikenti.

Ponia Haris užverčia akis į lubas ir papurto galvą.

— Labanakt, merginos.

— Puikus ėjimas. — Elė pasilenkia ir žnybteli man į šlaunį. — Atsilikėlė.

Elodė irgi sukikena.

— Mes surengėme šokių vakarėlį, ponia Haris , — pamėgdžioja Lindsę.

— Aš bent jau nenudribau ant knygų lentynos. — Lindsė pasilenkia ir mums prieš nosis pakrato užpakalį. — Pabučiuokit!

— Gal ir pabučiuosiu, — tarsteli Elodė ir neria prie Lindsės apsimesdama, kad ruošiasi tai padaryti.

Lindsė suspiegia ir sprunka nuo jos.

— Ša! — sušnypščia Elė.

— Merginos! — tą pačią akimirką sušunka ponia Haris.

Jos visos vėl juokiasi. Koks nuostabus jausmas juoktis kartu!

Aš sugrįžau.

Po valandos Lindsė, Elodė ir aš įsitaisome ant L formos sofos.

Elodė užsiima geriausią vietą, o mudvi su Lindsė gulime viena priešais kitą. Mano pėdos remiasi į jos pėdas, ir Lindsė vis krutina kojų pirštus, kad mane paerzintų. Tačiau manęs nebeerzina niekas. Elė iš viršaus atsitempė pripučiamą čiužinį ir antklodę (esą be savo pūkinės antklodės niekaip neužmigs). Viskas vyksta kaip pirmaisiais gimnazijos metais. Televizorių ne išjungiame, o tik pritildome, nes Elodei patinka girdėti jo burzgimą. Ekrano švytėjimas tamsiame kambaryje primena vasaras, kai slapta įsilauždavome į sporto klubą, kad galėtume naktį paplaukioti baseine. Švytėjimas primena man mėnulio atspindžius tamsiame vandenyje, nuramina, ir aš vėl pasijuntu taip, lyg visame pasaulyje būčiau vienintelis gyvas žmogus.

— Ei, merginos? — sušnabždu. Gal kuri dar nemiega?

— Hmm, — sumurma Lindsė.

Užsimerkiu, leisdama ramybei užlieti mane, užpildyti kūną nuo galvos iki kojų.

— Jeigu jums tektų daug sykių išgyventi vis tą pačią dieną, kurią iš dienų pasirinktumėte?

Bet nė viena neatsako, tik išgirstu parpimą — tai knarkia Elė, veidu įsikniaubusi į pagalvę. Jos jau miega. Visos. Tik aš nemiegu, nes nesijaučiu pavargusi. Jaučiuosi laiminga, kad esu čia, kad esu saugi, kad ištrūkau iš to mane įkalinusio laiko ir erdvės burbulo. Vis dėlto užsimerkiu ir svarstau, kokią dieną pasirinkčiau aš pati. Galvoje ims suktis prisiminimai: šimtai vakarėlių, vaikštinėjimas po parduotuves kartu su Lindsė, apsirijimas likus nakvoti pas drauges, žliumbimas, kartu su Elode žiūrint filmą „Atsiminimų užrašai“; ir dar iš seniau: atostogos su šeima, mano aštuntojo gimtadienio šventė, pirmas šuolis į baseiną nuo aukšto tramplino (man į nosį pateko vandens ir jaučiausi apsvaigusi). Tačiau visos tos dienos man regisi kažin kokios netobulos, suteptos, apsiniaukusios.

O kokia diena būtų tobula? Tokia, kai man, be abejonės, nereikėtų eiti į mokyklą. Pusryčiams būtų iškepta blynų — jų iškeptų mama. Tėtis pagamintų savo firminį patiekalą — keptus kiaušinius, o Izė padengtų stalą (kartais ji padengia per atostogas): išdėliotų skirtingų spalvų lėkštes, o stalo vidury primėtytų vaisių ir gėlių, surinktų iš visų pakampių namuose (ji tai vadina stalo paposimu).

Užsimerkiu ir jaučiu, kad grimztu. Atrodo, tarsi vaikščiočiau bedugnės kraštais, o tamsa vis kyla, galų gale pasiekia mane ir nusineša...

Drrrin, drrrin, drrrin.

Pabundu iš snūduriavimo, ir staiga dingteli siaubinga mintis: Tai mano žadintuvas, aš namie, ir tai vėl kartojasi. Kumščiu trenkiu per lovą.

— Ai, skauda! — išgirstu aiktelint Lindsę.

Išgirdus jos balsą, mano širdis ir kvėpavimas nurimsta.

Drrrin, drrrin, drrrin. Dabar, kai jau išsibudinau, suprantu, kad tai ne žadintuvas. Tai įkyriai skamba telefonas, o garsas aidi visuose kampuose. Pažvelgiu į laikrodį. Pirma valanda penkiasdešimt dvi minutės.

Elodė sudejuoja. Elė apsiverčia ir burbteli:

— Išjunk jį.

Telefonas nustoja skambėjęs, bet po akimirkos vėl ima plyšauti. Elė staiga pašoka ir atsisėda lovoje. Ji sėdi tiesi, lyg prarijusi lazdą, visiškai išsibudinusi.

Šūdas, šūdas. Mama mane užmuš, — burba ji.

— Išjunk jį, Ele, — iš po pagalvės pasigirsta Lindsės balsas.

Elė stengiasi išsipainioti iš patalų ir vis burba:

— Šūdas. Kur tas prakeiktas telefonas?

Ji suklumpa ir nukrenta nuo lovos, petimi atsitrenkdama į grindis. Elodė vėl sudejuoja, šįkart jau garsiau.

— Žmonės, aš noriu miego, — piktinasi Lindsė.

— Turiu surasti telefoną, — pašnabždomis ištaria Elė.

Regis, prisidirbom. Viršuje girdžiu žingsnius. Ponia Haris irgi pabudo. Po sekundėlės telefonas liaujasi plyšavęs.

— Ačiū Dievui. — Lindsė dar labiau susisuka į antklodę.

— Dabar beveik antra valanda nakties. — Elė atsistoja. Įžiūriu neaiškų jos siluetą, slenkantį atgal į lovą. — Kas, po velnių, skambina antrą valandą nakties?

— Gal Metas Vaildas? Gal nori prisipažinti tau, kad myli? — sako Lindsė.

— Labai juokinga, — atšauna Elė. Ji vėl įsitaiso lovoje, ir visos nutylame.

Išgirstu tylų ponios Haris murmėjimą kambaryje virš mūsų, girdžiu, kaip girgžda grindys jai vaikštant. Tada labai aiškiai išgirstu ją sakant:

— O ne. O Dieve.

— Ele... — tarsteliu.

Bet išgirdo ir Elė. Ji išsiropščia iš lovos, įjungia šviesą ir išjungia vis dar tyliai veikiantį televizorių. Plykstelėjus šviesai krūpteliu. Lindsė nusikeikia ir užsitraukia antklodę ant galvos.

— Kažkas atsitiko. — Elė apkabina save rankomis ir sumirksi.

Elodė suranda savo akinius ir kilstelėjusi lovoje pasiremia ant alkūnių. Galiausiai ir Lindsė supranta, kad šviesa nebus užgesinta, ir išlenda iš savo kokono.

— Kokios problemos? — Ji kumščiais pasitrina akis.

Bet niekas jai neatsako. Staiga visos pajuntame, kad atsitiko kažin kas labai negero. Elė stovi vidury kambario. Su per dideliais marškinėliais ir apsmukusiais šortais ji atrodo jaunesnė nei yra.

Balsas viršuje nutyla ir žingsniai ima artėti prie laiptų. Elė žingteli prie pripučiamo čiužinio, atsisėda ant jo parietusi kojas ir ima kramtyti nagus.

Radusi mus visas sėdinčias ir laukiančias, ponia Haris nenustemba. Ji vilki ilgus šilkinius naktinius marškinius, medžiaginiai miego akiniai nusmaukti ant pakaušio. Man dar niekada neteko matyti ponios Haris taip atrodančios, ir širdyje vėl atgyja baimė.

— Kas? — kone isteriškai rikteli Elė. — Kas atsitiko? Ar kas tėčiui?

Ponia Haris sumirksi, tarsi tik dabar būtų pastebėjusi mus, lyg būtų pažadinta iš gilaus sapno.

— Ne, ne. Tavo tėčiui nieko neatsitiko. — Ji giliai įkvepia ir garsiai iškvepia. — Klausykit, merginos. Tai, ką pasakysiu, jus labai nuliūdins. Nutariau pasakyti dabar, nes vis tiek greitai sužinotumėte.

— Sakyk, mama.

Ponia Haris linkteli.

— Jūs pažįstate Juliją Saiks?

Ką? Suglumusios pažvelgiame viena į kitą. Iš ponios Haris tikėjomės išgirsti ką tik nori, bet tik ne tai. Jūs pažįstate Juliją Saiks? — ta frazė tikrai užimtų lyderės vietą pačių netikėčiausių frazių sąraše.