Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Laiptų apačioje kojomis palietusi kilimą, ranka pagraibau sieną ir pagaliau randu jungiklį. Įjungiu šviesą ir pamatau pusrūsį, didelį ir tuščią, sakyčiau, įprastą: smėlio spalvos sofos, senas stalo teniso stalas, plokščiaekranis televizorius, apskritoj erdvėj stovi bėgimo takelis ir elipsės formos treniruoklis, o per vidurį — trijų dalių veidrodis. Čia gan vėsu, atsiduoda chemikalais ir dažais.

Iškart už treniruoklių yra dar vienos durys į kambariuką, kurį vadiname Alisės Haris altoriumi. Kambario sienos apklijuotos senais Elės piešiniais (visi siaubingi), dauguma jų nupiešti pradinėse klasėse. Knygų lentynose pilna jos nuotraukų rėmeliuose: Elė persirengusi aštuonkoju per Helovino šventę pirmoje klasėje; Elė, vilkinti žalia aksomine suknele, stovi prie žaislais apkarstytos Kalėdų eglutės; Elė maudymosi kostiumėliu stypso prisimerkusi nuo saulės; Elė juokiasi; Elė paniurusi; Elė susimąsčiusi. O ant žemutinės lentynos sukrauti visi Elės albumai, nuo pat darželio laikų. Kartą Elė pasigyrė, kad mama sutvarkė jos albumus ir kiekviename spalvotais lipniais žymikliais pažymėjo visus Elės draugus. Kad prisimintum, kokia populiari buvai , pasakė ponia Haris.

Atsiklaupiu. Pati nežinau, ko ieškau, bet galvoje šmėsteli kažin koks senas prisiminimas. Tačiau vos pamėginu ištraukti iš atminties gelmių, jis kaipmat pradingsta. Panašiai būna su tais stebuklingais trimačiais paveikslėliais: paslėptas figūras įžiūrėsi tik kai tavo žvilgsnis išfokusuotas, kai nukreiptas ne tiesiai į juos.

Paimu pirmos klasės albumą. Atvertusi išsyk pamatau mokytojo Kristenseno vadovaujamos klasės nuotrauką (man pasisekė). Štai čia stoviu aš, kiek nuošaliau nuo grupės. Dėl akiniuose atsispindinčios blykstės mano akių nematyti, o šypsena kažin kokia iškreipta, lyg šypsantis man siaubingai skaudėtų. Greitai atverčiu kitą lapą. Nemėgstu senų klasės albumų — juos vartant užplūsta ne itin malonūs prisiminimai. Manieji albumai užkišti pastogėje, guli šalia visokio šlamšto (senų lėlių ir nutriušusios pliušinės avytės, kurios kadaise nepaleisdavau iš rankų); mano mama primygtinai nori visa tai išsaugoti, nes „galbūt vėliau tau prireiks“.

Pervertusi kelis puslapius randu tai, ko ieškojau: mokytojos Novak globojama pirmoji klasė. Lindsė kaip visada stovi pirmoje eilėje, pačiame centre, plačiai šypsodamasi ir žvelgdama tiesiai į objektyvą. Greta jos — droviai besišypsanti graži liekna mergaitė šviesiais, beveik baltais plaukais. Jiedvi su Lindsė stovi susiglaudusios, jų rankos liečiasi nuo pat alkūnių iki pirštų galiukų.

Tai Julija Saiks.

Antroje klasėje darytoje nuotraukoje Lindsė tupi pirmoje eilėje. O šalia jos — vėl Julija Saiks.

Trečios klasės albume Julijos ir Lindsės nuotraukos įdėtos jau atskirai, jas skiria keletas puslapių. Lindsė lankė mokytojos Derner klasę (kartu su manimi; kaip tik tais metais ji ir sukūrė eilėraštuką: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais?). Julija mokėsi daktarės Kuzmos klasėje. Abiejų nuotraukos — skirtinguose puslapiuose, abi mokėsi skirtingose klasėse, abiejų skirtingos pozos: Lindsė stovi sunėrusi rankas, Julija — truputėlį palinkusi į šoną. Tačiau jos atrodo visiškai vienodai: abi vilki tokiais pat melsvais Petit bateau marškinėliais, mūvi priderintomis, kiek žemiau kelių siekiančiomis aptemptomis baltomis kelnėmis su skeltuku apačioje; abiejų plaukai šviesūs, net švyti, su sklastymu per vidurį; abiem ant kaklo žiba po ploną sidabrinę grandinėlę. Tais metais buvo labai madinga rengtis taip, kaip rengiasi draugė — geriausia draugė.

Paimu ketvirtos klasės albumą. Mano pirštai neklusnūs ir sustingę, man darosi šalta. Ant viršelio — didelė spalvota mokyklos nuotrauka, akį rėžia rožinė ir raudona spalvos (turbūt dailės mokytojos darbas). Lindsės klasės nuotrauką randu ne iškart, bet vos pamačius ją mano širdis ima plakti smarkiau. Štai ji — ta pati plati šypsena, lyg sakytų fotografui, kad nuotraukoje ji turi atrodyti tobulai, o greta — Julija Saiks. Graži, laiminga Julija Saiks šypsosi taip, tarsi žinotų kažin kokią paslaptį. Prisimerkusi apžiūriu mažą neryškią dėmelę tarp jųdviejų — regis, abi susikabinusios smiliais.

Penkta klasė. Lindsę randu išsyk. Ji mokosi mokytojos Krakovos klasėje, stovi pirmoje eilėje, per patį vidurį, ir šypsosi taip plačiai, lyg reklamuotų dantis. Ieškau Julijos, bet nerandu. Peržiūriu visas nuotraukas — nėra. Dar kartą permetu akimis tas pačias nuotraukas ir galų gale pastebiu ją stovinčią aukštai kampe, įsispraudusią tarp Loros Lornet ir Eilinos Cho. Ji susigūžusi, stovi taip, lyg norėtų išnykti iš nuotraukos. Plaukai užkritę jai ant veido tarsi uždanga. Greta stovinčios Lora ir Eilina truputėlį palinkusios į šoną, tarsi bijotų prie jos prisiglausti, lyg Julija sirgtų užkrečiama liga.

Penkta klasė. Tais metais buvo skaučių iškyla, per kurią Julija apsišlapino miegmaišyje. Dėl to Lindsė praminė ją Geltonąja karštlige.

Tvarkingai sudedu albumus atgal į lentyną, dar patikrinu, ar sukroviau iš eilės. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, lyg kas būgnytų mušamaisiais. Staiga panūstu kuo greičiau dingti iš šito pusrūsio. Išjungiu šviesas ir apgraibomis nusigaunu iki laiptų. Man rodosi, kad tamsoje klaidžioja neaiškūs pavidalai ir šešėliai, ir širdį sugniaužia baimė. Ką žinai, gal atsisukusi pamatysiu ją, vilkinčią baltai, kraujuotu sudarkytu veidu, išskėstom rankom svirduliuojančią prie manęs.

Užlipu laiptais — ir staiga pamatau ją, košmarišką viziją. Jos veidas šešėlyje (atrodo kaip skylė), bet jaučiu, kad spokso į mane. Grindys man po kojomis susiūbuoja ir aš įsitveriu sienos, kad tik neparvirsčiau.

— Kas tau? — Koridoriuje stovi Lindsė. Ji žingteli pirmyn. Mėnulio šviesa krinta tiesiai ant jos. — Kodėl taip keistai žiūri į mane?

— Jėzau, Lindse. — Uždedu ranką sau ant širdies mėgindama suturėti ją, kad nesidaužytų. — Išgąsdinai mane.

— Ką veikei apačioj? — Lindsės plaukai susivėlę, su baltais šortais ir marškinėliais ji atrodo kaip vaiduoklis.

— Judvi buvot draugės, — sakau, ir tai nuskamba kaip kaltinimas. — Draugavot daugelį metų.

Pati nežinau, kokio atsakymo tikiuosi. Lindsė nusuka akis į šoną, paskui vėl pažvelgia į mane.

— Tai ne mūsų kaltė, — ištaria tvirtai, lyg mestų man iššūkį. — Ji kuoktelėjusi. Ir tu pati tai puikiai žinai.

— Žinau, — atsakau, nors jaučiu, kad Lindsės žodžiai skirti ne man.

— Girdėjau, jos tėtis alkoholikas, — tuoj pat priduria Lindsė ir staiga išpyškina: — Visa jų šeimynėlė kuoktelėjusi.

— Aha, — linkteliu. Keletą minučių stovime tylėdamos. Mano kūnas kažin koks apsunkęs ir nevaldomas, kaip būna košmaruose: reikia bėgti, o tu negali pajudėti iš vietos. Galų gale išspaudžiu: — Buvo.

Nors ilgokai tylėjome, Lindsė staigiai įkvepia, lyg būčiau nutraukusi ją vidury ilgos kalbos.

— Ką?

— Buvo kuoktelėjusi, — sakau. — Dabar ji — niekas.

Lindsė neatsako. Tamsiame koridoriuje praeinu pro ją ir nusigaunu iki kambario. Įsitaisau ant sofos ir užsikloju antklode. Neilgai trukus grįžta ir Lindsė ir atsigula šalia.

Regis, užmigti man nepavyks. Gulėdama prisimenu, kaip kartą, trečioje gimnazijos klasėje, vidury savaitės (buvo antradienis ar ketvirtadienis) vieną vakarą mudvi su Lindsė išsliūkinome iš namų, sėdome į automobilį ir nuobodžiaudamos važinėjomės ratais. Po kurio laiko Lindsė staiga išsuko į Felou Ridžo kelią (jis vienos krypties), išjungė visas šviesas ir luktelėjo, kol pamatys artėjantį automobilį. Tada įjungė variklį, užžiebė visus žibintus ir ėmė lėkti tiesiai į priešais atvažiuojančią mašiną. Rėkiau, kiek tik leido plaučiai. Ano automobilio žibintai vis didėjo, kol pasidarė didumo sulig saule. Buvau tikra, kad žūsime, o Lindsė sėdėjo įsikabinusi į vairą ir perrėkdama mane šaukė: Nesijaudink! Jie visad nusuka į šoną pirmi . Ir ji buvo teisi. Paskutinę akimirką automobilis staigiai pasuko į šoną, tiesiai į griovį.