Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Netikėtai šalia manęs sustoja mėlyna tojota. Žilagalvė moteris, maždaug šešiasdešimties, pasilenkia ir palinguoja galva.

— Beprotė, — tarsteli ir piktai dėbteli į mane.

Kurį laiką tik stoviu ir žvelgiu į ją, o kai automobilis pradeda važiuoti, staiga prisimenu, kad galiu elgtis bet kaip, kad niekas nebesvarbu, ir tada parodau jai vidurinį pirštą vildamasi, jog ji tai pamatys.

Visą kelią į mokyklą kartoju: Tai nesvarbu, niekas nebesvarbu, kol galiausiai viskas ima regėtis beprasmiška.

Štai ką sužinojau tą rytą: jeigu peržengi ribą, bet nieko neatsitinka, vadinasi, riba netenka prasmės. Čia kaip toje mįslėje apie lūžtantį medį: ar girdėti, kaip miške lūžta medis, jeigu aplinkui nėra jokio žmogaus, kuris tai girdėtų?

Tu vis toliau brėži ribą ir kaskart peržengi ją. Štai taip žmonės ir nukrenta nuo Žemės krašto. Nustebsite sužinoję, kaip lengva išlėkti iš orbitos ir patekti tenai, kur niekas tavęs nepasieks. Kaip lengva netekti savęs, kaip lengva pasiklysti.

O galbūt ir nenustebsite. Galbūt kai kurie iš jūsų tai jau žinote.

Tiems žmonėms galiu tik pasakyti: apgailestauju.

Pirmas keturias pamokas pradykinėju — juk man viskas galima. Porą valandų be tikslo klaidžioju mokyklos koridoriais. Netgi norėčiau, kad kas mane sustabdytų (koks nors mokytojas ar pavaduotoja Vinters, asistentas ar dar kas nors) ir paklaustų, ką čia veikiu, arba pasipiktintų, jog bėgu iš pamokų, ir nusiųstų pas direktorių į kabinetą. Kivirčo su Lindse man per mažai. Tebedegu noru iškrėsti dar ką nors.

Tačiau sutikti mokytojai tik linkteli arba nusišypso, arba pamojuoja man. Jie nežino, koks mano pamokų grafikas. Gal man laisva pamoka, gal pamoka perkelta. Netgi nusiviliu, kad taip lengva pažeisti taisykles.

Atėjusi į mokytojo Deimlerio klasę, tyčia nežiūriu jo pusėn, bet jaučiu jo žvilgsnį. Vos įsmunku į suolą, jis iškart prieina.

— Dar kiek ankstoka vilkėti paplūdimio drabužėliais, nemanai? — Jis plačiai nusišypso.

Anksčiau, jeigu mokytojas Deimleris žiūrėdavo į mane ilgiau nei keletą sekundžių, aš imdavau nervintis. Bet šiandien prisiverčiu nenusukti akių. Man kūną užlieja šiluma. Prisimenu, kaip aš, būdama gal penkerių, pas močiutę namie stovėdavau po šiluminėmis lempomis. Tiesiog nuostabu, ką gali žvilgsnis — jis šviesą paverčia šiluma. Beje, Robio žvilgsnis manęs taip nenuteikia.

— Jeigu ką nors turite, pasipuikuokite, — sakau ramiai, nutaisiusi kuo švelnesnį balsą. Matau, kaip žybteli mokytojo akys. Aš nustebinau jį.

— Gal ir taip, — sumurma jis taip tyliai, jog išgirstu turbūt tik aš. Tada visas išrausta, lyg negalėtų patikėti pats savimi. Paskui galva parodo į mano suolą, ant kurio guli vien tik tušinukas ir mažas bloknotėlis, kurį mudvi su Lindsė per pamokas siuntinėjame viena kitai, taip apsikeisdamos rašteliais. — Šiandien jokių rožių? O gal puokštė per sunki, nebepaneši?

Nebuvau pamokose, tad negavau ir meilės laiškelių — nė vieno. Bet nesuku galvos. Anksčiau būčiau geriau mirusi nei per Valentino dieną Tomo Džefersono mokyklos koridoriuose pasirodžiusi be rožių. Anksčiau būčiau maniusi, jog tokia dalia — blogesnė už mirtį.

Na taip, tai buvo anksčiau, kai dar nežinojau, kas manęs laukia.

Lošteliu atgal ir gūžteliu pečiais.

— Turbūt jau išaugau iš to. — Atrodo, lyg į mane būtų perėjęs kito žmogaus pasitikėjimas savimi, kokios nors vyresnės ir gražesnės moters, jaučiuosi taip, tarsi atlikčiau tos nepažįstamosios vaidmenį.

Mokytojas Deimleris nusišypso man, ir vėl pastebiu keistą žybsnį jo akyse. Jis grįžta prie savo stalo ir suploja delnais, mosteli visiems užimti savo vietas. Kaip visada, iš po jo marškinių apykaklės kyšo sena pinta virvelė, ir aš įsivaizduoju, kaip suimu ją pirštais, prisitraukiu mokytoją ir pabučiuoju. Jo lūpos putlios, bet ne per daug, tokios formos, kokios ir turėtų būti vaikino lūpos: jeigu jis vos pravertų burną, tavo lūpos turėtų kaip tik tilpti į tą tarpelį. Prisimenu nuotrauką iš klasės albumo, kurioje Deimleris stovi apsikabinęs savo vakarėlio damą. Ji — lieknutė, ilgais rudais plaukais, graži šypsena. Ji panaši į mane.

— Dėmesio! — šūkteli mokytojas, kai kikendami ir mosikuodami rožėmis mokiniai susėda į savo vietas. — Žinau, šiandien — Valentino diena ir meilė tiesiog sklando ore, bet atspėkite, kas dar plevena ore? Ogi išvestinės!

Keli mokiniai kažką burbteli nepatenkinti. Pro duris pavėlavęs įlekia Kentas. Ant peties jis užsimetęs krepšį. Šis prasegtas, ir Kentui einant iš jo byra popieriaus lapai, lyg Kentas būtų Jonukas ar Grytutė ir norėtų būtinai palikti pėdsaką — išmėtyti neužbaigtus piešinius ir užrašus, kad kas nors galėtų atsekti jį iki matematikos kabineto. Jis’ mūvi per didelėmis samanų spalvos kelnėmis, iš po kurių kyšo juodai ir baltai languoti sportbačiai.

— Atsiprašau, — uždusęs burbteli Kentas. — Avarinė situacija „Sielvarto“ redakcijoje. Problemos su spausdintuvu. Piktybinis popieriaus auglys antrame stalčiuje. Teko staigiai operuoti, kitaip rizikavome jo netekti. — Kentas nuskuba prie savo suolo. Jam įveikus pusę kelio, krepšyje ant suglamžytų popierių krūvos gulėjęs matematikos vadovėlis staiga šokteli aukštyn ir su trenksmu nukrinta ant grindų. Visi praplyšta juoktis. O aš susierzinu. Kodėl jis visad toks nevalyvas? Negi taip sunku užsisegti krepšį?

Kentas pastebi, kad žiūriu į jį, ir jam veikiausiai dingteli, jog esu dėl jo susirūpinusi, nes nusišypso man ir be garso, vien lūpomis, ištaria: Vaikščiojanti nelaimė , tarsi tuo didžiuotųsi.

Vėl nukreipiu dėmesį į mokytoją Deimlerį. Jis stovi priešais klasę sukryžiavęs rankas ant krūtinės, apsimestinai rimtu veidu. Tai dar vienas man patinkantis jo bruožas: jis niekada rimtai nesupyksta.

— Džiaugiuosi, kad spausdintuvas išgyveno, — sako jis, kilstelėdamas antakius. Jo marškinių rankovės atraitotos ir matyti įdegusios rankos. O gal tiesiog jo oda tokios spalvos — tamsaus medaus. — Kaip minėjau, puikiai žinau, kad Valentino diena kupina jaudulio, bet tai nereiškia, jog galima nekreipti dėmesio į paprastą...

— Amūrai! — suklykia kažkas, ir klasėje pasigirsta kikenimas.

O štai ir jie: velniukas, zuikutis ir išblyškęs angelas didelėmis akimis.

Mokytojas Deimleris iškelia rankas ir atsiremia į stalą.

— Pasiduodu, — sako jis. Tada atsisuka ir nusišypso man. Šypsena nušviečia jo veidą tik sekundėlę, bet to pakanka, kad mano širdyje įsižiebtų kalėdinė eglutė.

Angelas įteikia man tris rožes (vieną nuo Robio, vieną nuo Taros Fliut ir vieną nuo Elodės), tada atidžiai peržiūri visus raštelius, prikabintus prie kitų rožių, — kiekvieną atverčia ir permeta akimis ieškodamas mano vardo. Toji mergaitė darbuojasi susikaupusi ir nuoširdžiai, tarsi labai stengtųsi viską atlikti nepriekaištingai. Peržiūrinėdama adresatus ji be garso, vien lūpomis, taria vardus stebėdamasi, kad mokykloje tiek daug žmonių ir tiek daug rožių, kurias reikia įteikti, tiek daug draugų. O man tikra kančia žiūrėti į ją, tad pašoku ir čiumpu kreminę rožę jai iš rankų. Nustebusi mergaitė žingteli atatupsta.

— Ši skirta man, — sakau. — Atpažįstu ją.

Mergaitė išverčia akis ir linkteli. Abejoju, ar bent kartą gyvenime kuris nors vyresnis moksleivis yra ištaręs jai bent vieną žodį. Ji prasižioja ketindama kažką atsakyti, bet aš pasilenkiu ir tyliai, kad negirdėtų kiti, šnipšteliu jai:

— Nieko nesakyk. — Mergaitės akys dar labiau išsiplečia. Ji norėjo pasakyti, kad rožė graži. Negaliu to pakęsti. Negaliu pakęsti, nes rožė, kaip ir visa kita, neturi jokios prasmės, yra šlamštas. — Ji lėks tiesiai į šiukšliadėžę, — ištariu piktai.