Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Aišku, tu juk nusimanai... — Nenorėjau to sakyti, išsprūdo netyčia.

Lindsė staigiai atsisuka į mane.

— Ką pasakei?

— Nieko.

— Ar pasakei, kad...

— Nieko aš nesakiau. — Atremiu galvą į stiklą.

Elodė vis dar sėdi dviem pirštais laikydama prezervatyvą.

— Na, Same, nėra sargio, nebus ir sekso, juk taip?

Mintis apie nekaltybės praradimą dabar man atrodo visiškai beprasmiška, lyg būtų paimta iš kito filmo, lyg priklausytų kitam personažui, kitam gyvenimui. Pamėginu prisiminti, dėl ko Robis man patinka (tai yra patiko). Tačiau galvoje sukasi tik atsitiktiniai prisiminimai, keistas jų kratinys, išnyrantis be jokios tvarkos: Robis guli išsidrėbęs pas Kentą ant sofos, paskui sugriebia mane už rankos ir apkaltina, kad esu jam neištikima; Robis padeda galvą man ant peties ir sušnabžda į ausį, kad norėtų užmigti šalia; šeštoje klasėje Robis atsuka man nugarą; Robis laiko iškėlęs pirštus ir sako: Tik penkios minutės; mudviem einant mokyklos koridoriumi, Robis pirmą kartą paima mane už rankos, ir aš didžiuojuosi tuo, pasijuntu stipri. Atrodo, tarsi šie prisiminimai priklausytų kažkam kitam.

Ir staiga man dingteli: visa tai — nebesvarbu. Niekas nesvarbu. Visiškai.

Apsigręžiu ir siekteliu prezervatyvo, kurį tebelaiko Elodė.

— Nėra sargio, nebus ir sekso, — sakau išspausdama šiokią tokią šypseną.

Elodė kaipmat pralinksmėja.

— Štai kur mano mergaitė!

Kai vėl gręžiuosi į langą, užsidega raudona šviesa, ir Lindsė staigiai sustoja prie šviesoforo. Nuskrieju į priekį vos spėjusi atkišti ranką, kad tik neatsitrenkčiau į prietaisų skydelį, o automobiliui sustojus lekiu atgal ir galva trenkiuosi į atlošą. Puodelių laikiklyje stovinti kava suteliūškuoja ir aptaško man šlaunį.

— Oi! — Lindsė sukikena. — Labai atsiprašau.

— Tu tikrai pavojinga visuomenei, — nusijuokia Elodė ir ima ieškoti saugos diržo sagties.

— Kas tau, po velnių? — surinku staiga prasiveržus pykčiui, kuris kaupėsi visą rytą.

Šypsena Lindsės veide išnyksta.

— Ką sakei?

— Kas tau, po velnių? Štai ką. — Iš daiktinės ištraukiu keletą servetėlių ir imu valytis koją. Kava netgi nelabai karšta, nes Lindsė buvo nuėmusi dangtelį, kad atvėstų, bet ant šlaunies lieka didelė raudona dėmė. Vos nepravirkstu. — Juk tai nėra labai sudėtinga: kai užsidega raudona šviesa — sustoji, kai žalia — važiuoji. Žinau, tau gal kiek sunkiau susigaudyti dėl geltonos šviesos, bet, manau, pasipraktikavus turėtų pavykti. — Bežadėje tyloje Lindsė ir Elodė spokso į mane. O aš kalbu toliau, niekaip negaliu sustoti. Dėl visko kalta Lindsė. Lindsė ir tas kvailas jos vairavimas. — Juk net beždžiones išmoko vairuoti geriau, nei vairuoji tu. Tad kur problema? Gal nori parodyti, kad tau ant visų nusispjaut? Kad tau niekas nerūpi? Joks žmogus? Čia įlenki sparną, ten užkabini veidrodėlį... Na taip, juk yra apsauginės pagalvės ir dar buferiai, tad varyk, varyk ir toliau, lakstyk šitaip, nes juk tau viskas leidžiama. Bet žinai ką, Lindsė? Tau nereikia nieko įrodinėti. Mes jau žinom, kad tau nusispjaut ant visų, išskyrus save pačią. Mes visada tai žinojome.

Staiga man ima trūkti oro. Užsičiaupiu, ir kurį laiką tvyro tyla. Lindsė nežiūri į mane. Jos žvilgsnis įbestas priekin, ji abiem rankomis įsikabinusi į vairą taip, kad net krumpliai pabalo. Užsidega žalia šviesa, ir Lindsė iki pat galo nuspaudžia greičio pedalą. Variklis užriaumoja, sugriaudi lyg tolimas griaustinis.

Lindsė prabyla ne iš karto. Jos balsas žemas, prislopintas.

— Kur nori išlipti?

— Merginos, — nuo galinės sėdynės nervingai prabyla Elodė. — Nesipykit, gerai? Liaukitės.

Tačiau pyktis vis dar teka manyje lyg elektros srovė. Jaučiuosi daug budresnė ir viską matau aiškiau nei bet kada. Atsisuku į Elodę.

— O kodėl tu niekada neapsigini? — metu jai. Elodė susigūžia, jos akys ima bėgioti nuo Lindsės prie manęs. — Juk žinai, kad tai tiesa. Kad ji — kalė. Na, drąsiau, pasakyk pati.

— Neveik jos, — sušnypščia Lindsė.

Elodė prasižioja ir kresteli galvą.

— Taip ir žinojau, — sakau, tuo pat metu jausdama ir pergalingą džiaugsmą, ir pasišlykštėjimą. — Tu bijai jos. Aš taip ir žinojau.

— Pasakiau, palik ją ramybėje, — pakeltu balsu ištaria Lindsė.

— Manai, aš turėčiau palikti ją ramybėje? — Budrumas ir aiškumas pamažu dingsta. Dabar jau man atrodo, kad viskas slysta iš rankų. — Tai tu nuolat elgiesi su ja kaip su šiukšle. Tu! Elodė beviltiška. Žiūrėk, Elodė pati lipa ant Stivo, nors jam ir nepatinka. Matai, Elodė ir vėl prisilakė. Tikiuosi, kad ji neprivems mano automobilyje. Nenorėčiau, kad odinės sėdynės smirdėtų kaip alkoholikas.

Išgirdusi paskutinį žodį Elodė staigiai įkvepia. Žinau, nuėjau per toli. Ir kas mane traukė už liežuvio? Veidrodėlyje matau, kad Elodė žiūri pro langą, o jos lūpos virpa, tarsi tuoj pravirks. Pirma geriausių draugių taisyklė: kai kurių dalykų negalima sakyti garsiai. Niekada.

Staiga Lindsė nuspaudžia stabdį. Mes esame 120-ajame greitkelyje, pusiaukelėje iki mokyklos, iki kurios liko dar beveik kilometras, o už mūsų važiuoja virtinė automobilių. Iš paskos riedanti mašina, kad neatsitrenktų į mus, staigiai sukteli į kitą kelio juostą. Laimė, priešais neatlekia joks automobilis. Dabar jau suklykia netgi Elodė.

— Jėzau! — Mano širdis daužosi lyg pašėlusi. Pravažiuodamas vienas vairuotojas piktai spusteli garso signalą, o žmogus, sėdintis šalia jo, nuleidžia langelį ir kažką sušunka, bet aš neišgirstu ką. Tik pastebiu piktą žvilgsnį ir šmėstelint beisbolo kepuraitę. — Ką darai?

Už mūsų išsirikiuoja eilė automobilių, vairuotojai pypsi kaip pašėlę. Bet Lindsė vis tiek sustabdo automobilį ir nesijudina iš vietos.

— Lindsė, — sunerimusi ištaria Elodė. — Samė teisi. Tai nebejuokinga.

Lindsė pasilenkia prie manęs. Dingteli, kad tuoj trenks man antausį. Bet ji tik atidaro automobilio dureles.

— Lauk! — ištaria ji tyliai, o balse girdėti įniršis.

— Ką? — Šalto vėjo gūsis plūsteli į automobilį ir man užgniaužia kvapą, lyg būčiau kumščiu gavusi į paširdžius. Kartu išgaruoja visas pyktis ir drąsa, staiga pasijuntu baisiai pavargusi.

— Lindse. — Elodė norėjo ištarti tai žaismingai, bet nuskamba isteriškai. — Negali išleisti jos čia. Juk žiauriai šalta.

— Lauk! — pakartoja Lindsė.

Išsirikiavę automobiliai apvažiuoja mus ratu, vairuotojai pypsi ir nuleidę langelius rėkia ant mūsų. Jų žodžius nustelbia variklių gaudesys ir garso signalų kaukimas, bet vis dėlto tai gana nemalonu. Vos tik pagalvojusi, kad teks išlipti ir pėdinti kelkraščiu, o pro šalį riedės automobiliai ir žmonės spoksos į mane pro langus, susigūžiu ir atsiremiu į atlošą. Laukdama palaikymo žvilgteliu į Elodę, bet toji nusuka akis.

Lindsė pasilenkia prie manęs.

— Aš pasakiau, lipk lauk, — ištaria pašnibždomis. Jos burna — prie pat mano ausies, tad kitu atveju galėtum pamanyti, kad šnibžda man kokią paslaptį.

Čiumpu savo rankinę ir išlipu į šaltį. Jis toks ledinis, kad išsyk sustingsta kojos. Vos tik išsiropščiu lauk, tą pačią akimirką Lindsė, nė neužtrenkusi durelių, šauna į priekį.

Pėdinu palei kelią vingiuojančiu kelkraščiu, nuklotu lapais ir šiukšlėmis. Rankų ir kojų pirštai sustingo beveik akimirksniu. Kad kraujas nesustotų tekėjęs, trepsenu ant apšerkšnijusių lapų. Automobilių kelyje sumažėjo. Garso signalai tyla ir nutolsta lyg pravažiuojančio traukinio kaukimas.