Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Labai labai atsiprašau, — sutrikusi tyliai sako Lindsė. Jos akys plačiai atmerktos, akivaizdu, labai stengiasi nesijuokti. — Manai, sugadinau tavo palaidinukę?

— Dar ne, — burbteliu, pakabinu pilną šaukštą jogurto ir metu į ją. Jogurtas pataiko jai į galvą, ant plaukų.

— Ei, kiaule! — suklykia ji.

Ir tada imame vaikytis viena kitą po visą jogurtinę, slapstydamosi už kėdžių ir stalų, šaukštais kabiname skystą šokoladą ir svaidomės tarsi iš katapultų.

NEGALIMA SUSIDARYTI NUOMONĖS APIE FIZINIO LAVINIMO MOKYTOJĄ, SPRENDŽIANT VIEN IŠ JO ILGŲ, Į VIRŠŲ UŽRAITYTŲ ŪSŲ

Grįždamos į mokyklą mudvi su Lindsė visą kelią kikename. Sunku paaiškinti kodėl, bet jaučiuosi laimingesnė nei bet kada, tarsi daugelį dalykų pastebėčiau pirmą kartą: aitrų žiemos kvapą, keistą nuožulniai krintančią šviesą, dangumi iš lėto slenkančius debesis. Kailiukai ant mūsų palaidinių riebaluoti ir susivėlę, o drabužiai dėmėti nuo vandens. Pravažiuojantys automobiliai pypsi mums, o mes mojuojame jiems ir siunčiame oro bučinius. Pro šalį rieda juodas mersedesas. Lindsė pasilenkia, plekšteli sau per užpakalį ir sušunka:

— Dešimt dolerių! Dešimt dolerių!

Kumšteliu jai į petį.

— Gal ten mano tėtis?

— Apmaudu, bet turiu priminti, kad tavo tėtis neturi mersedeso.

Lindsė nusibraukia plaukus nuo veido. Jie šlapi ir šiurkštūs. Mums teko smukti į tualetą ir nusiprausti, nes jogurtinės darbuotoja ėmė bartis ir pagrasino: jeigu vėl įkelsime čionai koją, ji iškvies policiją.

— Tu nepataisoma, — sakau.

— Tu juk myli mane, pati žinai. — Lindsė paima mane už rankos ir prisiglaudžia. Mes abi drebame nuo šalčio.

— Taip, myliu tave, — sakau visai rimtai.

Iš tiesų myliu ją, myliu tas šlykščios garstyčių spalvos Tomo Džefersono mokyklos sienas ir ryškiai avietine spalva nudažytus koridorius. Aš myliu Ridževju miestelį, nes jis mažas ir nuobodus, aš myliu visą pasaulį. Aš myliu gyvenimą. Aš noriu gyventi.

— Aš tave irgi, maže.

Kai grįžtame į mokyklą, Lindsė užsimano rūkyti, nors bet kurią sekundę gali nuskambėti skambutis į aštuntą pamoką.

— Tik du dūmus, — sako ji ir išverčia akis.

Aš nusijuokiu ir leidžiu jai nusitempti mane kartu, nes Lindsė žino: niekada neatsakysiu jai, kai nutaiso šitokį veidą. Rūkykloje tuščia. Susiglaudusios stovime prie pat teniso kortų, ir Lindsė mėgina degtuku prisidegti cigaretę.

Pagaliau jai tai pavyksta. Ji godžiai užsirūko, paskui išpučia kamuolį dūmų.

Po sekundėlės išgirstame riksmą, ataidintį nuo automobilių aikštelės:

— Ei, tu! Su cigarete!

Abi sustingstame. Mokytoja Vinters. Nikotino naciste.

— Bėgam! — praėjus vos pusei sekundės sušunka Lindsė, nušviesdama cigaretę.

Ji sprunka už teniso kortų, nors šaukiu jai: Bėgam čionai! Matau, kaip virš mašinų stogų šokinėja šviesus mokytojos Vinters kuodas. Nežinau, ar ji mus matė, ar tik girdėjo juokiantis. Mokytoja Vinters vis šaukia: Ei! Ei!, o aš tuo metu užlendu už Range Rover ir Vyresniųjų alėja dumiu prie šoninių sporto salės durų.

Sugriebiu už rankenos ir paklebenu, bet durys neatsidaro. Akimirką man sustoja širdis. Žinau, kad durys užrakintos, bet trenkiuosi į jas petimi. Durys atsiveria, ir aš įgriūvu į sandėliuką, kur laikomas sportinis inventorius. Krūtinėje lyg pašėlusi daužosi širdis. Įšokusi vidun uždarau duris. Po minutėlės prie durų išgirstu tepsenimą, paskui mokytoja Vinters burbteli: Šūdas , ir žingsniai nutolsta.

Ši diena — mūšis jogurtinėje, tai, kad mūsų vos nepričiupo rūkančių, mintis apie kažin kur miškelyje besislapstančią Lindsę, seginčią trumpą sijonuką ir avinčią naujais Steve Madden ilgaauliais, — visa tai man regisi taip juokinga, kad delnu užsispaudžiu burną, antraip pratrūksiu kvatoti. Kambarėlyje, kuriame stoviu, atsiduoda prakaituotais sportbačiais, drabužiais ir nešvara. Kampe sumesti guli daugybė oranžinių kūgių, riogso maišas krepšinio kamuolių, ir man beveik nėra kur pastatyti kojos. Vienoje patalpėlės sienoje įtaisytas langas, pro kurį matyti nežinia koks kabinetas. Tikriausiai tai Oto kabinetas, nes mokytojas, galima sakyti, gyvena sporto salėje.

Jo kabineto dar niekada nebuvau mačiusi. Rašomasis stalas nukrautas popieriais, kompiuterio monitoriuje mirga ekrano užsklanda (nuvalkiotas paplūdimio vaizdas). Prisiartinu prie lango. Dingteli, kad būtų visai smagu pamatyti ką nors nešvankaus, pavyzdžiui, iš rašomojo stalo stalčiaus kyšančias apatines kelnaites arba pornografinį žurnalą, ar dar ką nors.

Staiga kabineto durys atsidaro ir įeina mokytojas Otas.

Žaibiškai krentu ant grindų. Man tenka susiriesti į kamuoliuką, bet vis tiek baiminuosi, ar tik į arklio uodegą surišti plaukai nebus išsikišę virš palangės. Turint omeny paskutinių dienų įvykius, tokia baimė atrodo kvaila, bet vis tiek nesiliauju galvojusi: Jeigu mane pamatys, šakės. Teks atsisveikinti su vakarėliu pas Elę ir pasisveikinti su sėdėjimu po pamokų.

Veidu prisiploju prie praviro kelionmaišio, kuris pilnas prigrūstas nešvarių krepšininkų marškinėlių. Gal jie niekada nebuvo skalbti, nes tas dvokas tiesiog vemti verčia.

Girdžiu, kaip Otas juda aplink stalą, ir meldžiuosi (meldžiuosi!), kad tik neprieitų prie lango ir nepamatytų manęs, gulinčios ant krūvos senų sporto rakandų. Galiu tik įsivaizduoti, kokios pasklistų kalbos: Samanta Kingston buvo užtikta dulkinanti kūgius.

Kelias minutes Otas rausiasi popieriuose. Man sutraukia koją. Pirmas skambutis į aštuntą pamoką jau nuskambėjo (iki pamokos pradžios liko mažiau nei trys minutės), bet kaip iš čia išsprukti? Atidaromos durys gali sugirgždėti, be to, nenumanau, į kurią pusę atsisukęs Otas. Galbūt dabar kaip tik spokso į sandėliuką.

Vienintelė viltis — kad Otas išeis į pamoką, bet neatrodo, kad jis kur nors skubėtų. Įsivaizduoju save įkalintą čia iki pamokų pabaigos. Mane pribaigs jau vien toji smarvė.

Girdžiu, kaip girgžtelėjusios atsidaro Oto kabineto durys. Staigiai kilsteliu galvą manydama, kad jis išėjo. Bet išgirstu kito žmogaus balsą:

— Velnias. Jos paspruko.

Tą inkštimą pro nosį atpažinčiau pažadinta iš miegų — mokytoja Vinters.

— Rūkalės? — pasiteirauja Otas.

Jo balsas beveik toks pat spiegiantis kaip ir mokytojos Vinters. Nežinojau, kad jiedu bendrauja. Sėdinčius viename kambaryje juodu mačiau tik per bendruosius mokyklos susirinkimus. Bet tada mokytoja Vinters kiūto šalia direktoriaus Beneterio ir atrodo taip, lyg po jos kėde kas būtų padėjęs dvokiančią bombą. Otas sėdi šalia specialiųjų poreikių klasės mokytojų ir kito personalo — sveikatos apsaugos, vairuotojų, bendrojo auklėjimo, — šalia tų keistuolių, kurie nėra tikri mokytojai.

— Ar žinai, kad mokiniai tą vietelę vadina rūkykla?

Beveik girdžiu, kaip mokytoja Vinters dviem pirštais užspaudžia sau nosį.

— Ar matei jas? — pasiteirauja Otas.

Aš įsitempiu.

— Ne... Tik išgirdau kalbant ir užuodžiau dūmus.

Lindsė teisi: mokytoja Vinters tikrai yra pusiau medžioklinis šuo.

— Kitą kartą tikrai pavyks, — patikina Otas.

— Ten ant žemės mėtosi gal pora tūkstančių nuorūkų, — sako mokytoja Vinters. — Visi tie filmai apie žalą sveikatai, kuriuos jiems rodome, lyg ir turėtų...

— Jie — paaugliai. Jie elgiasi priešingai negu liepiama. Tokia jau ta paauglystė: spuogai, gaktos plaukai, bjaurus elgesys.