Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Tada — sapnas.

Tai pirmas kartas, kai aš apie tai galvoju. Pirmas kartas, kai leidžiu sau galvoti.

Galbūt avarijos, abi avarijos, įvyko iš tikrųjų?

Ir galbūt aš žuvau?

Galbūt kai miršti, laikas tave apgaubia it burbulas ir tu amžinai blaškaisi jame? Tai lyg pomirtinis gyvenimas, kaip filme „Grabnyčios“. Aš visai ne taip įsivaizdavau mirtį ir tai, kas vyksta po mirties. Kita vertus, niekas tau ir nepasakys, kaip ten būna.

Prisipažinkite atvirai: turbūt nustebote, kad nesupratau to anksčiau. Nustebote, kad aš taip ilgai nė nepagalvojau apie žodžius mirtis, mirti, mirusi, tiesa?

Manote, elgiausi kvailai? Buvau naivi?

Pasistenkite neteisti manęs. Nepamirškite: jūs ir aš, mes visi — tokie patys.

Aš irgi maniau, kad gyvensiu amžinai.

— Same? — Mama praveria duris ir įkiša galvą. — Izė sakė, kad sergi.

— Turbūt aš... gal peršalau ar panašiai. — Žinau, atrodau siaubingai, tad mama turėtų patikėti.

Mama atsidūsta, lyg aš taip elgčiausi tyčia.

— Lindsė pasirodys bet kurią akimirką.

— Nežinau, ar pajėgsiu šiandien eiti į mokyklą. — Vos tik pagalvoju apie mokyklą, apima noras susisukti į kamuoliuką ir užmigti amžinu miegu.

— Neisi į mokyklą Valentino dieną? — Mama kilsteli antakius. Ji žvilgteli į tvarkingai ant kėdės prie rašomojo stalo padėtą berankovę palaidinukę kailiuku puoštais kraštais. (Tai vienintelis drabužis, kuris nesimėto ant grindų, nekaba ant lovos atlošo ar ant durų rankenos.) — Ar kas atsitiko?

— Ne, mama. — Stengiuosi neišsiduoti, kad užspaudė gerklę. Blogiausia, jog niekam negaliu papasakoti apie tai, kas vyksta ar jau įvyko. Netgi savo mamai. Nežinau, kiek laiko praėjo nuo tada, kai paskutinįsyk kalbėjomės su mama apie svarbius dalykus. Kaip norėčiau, kad vėl grįžtų dienos, kai maniau, jog mama gali išspręsti visas problemas. Argi ne keista? Kai esi jaunas, trokšti kuo greičiau suaugti, o kai užaugi, svajoji sugrįžti į vaikystę.

Mama atidžiai nužvelgia mano veidą. Jaučiu, kad bet kurią akimirką galiu pratrūkti ir leptelėti kokią nesąmonę, todėl nusisuku į sieną.

— Betgi tu dievini Valentino dieną, — neatstoja mama. — Tikrai nieko neatsitiko? Gal susipykai su draugėmis?

— Ne, tikrai nesusipykau.

Ji kiek padvejoja.

— Gal susipykai su Robiu?

Vos neprunkšteliu. Prisimenu, kaip per vakarėlį pas Kentą Robis paliko mane vieną, kaip laukiau jo viršuje, ir vos neatšaunu: Dar ne.

— Na ne, mama, ne. Viešpatie...

— Nekalbėk su manimi tokiu tonu. Aš tik stengiuosi tau padėti.

— Na, tada tau sekasi nekaip.

Tebegulėdama atsukusi jai nugarą, dar giliau įsirausiu į patalus. Išgirstu šlamesį, ir man dingteli, kad mama tuoj prieis ir atsisės ant mano lovos. Bet ji neprieina. Kai buvau pirmoje gimnazijos klasėje, vieną kartą mudvi smarkiai susipykome. Savo kambaryje prie pat durų raudonu nagų laku nubrėžiau liniją ir pasakiau mamai: jeigu ji kada peržengs šitą liniją, aš su ja apskritai nesikalbėsiu. Nagų lakas jau beveik nusitrynė, tik kur ne kur matyti raudonos dėmelės, tarsi kraujo lašeliai ant medinių grindų.

Tąkart kalbėjau rimtai, bet tikėjausi, kad ilgainiui mama tai pamirš. Bet nuo tos dienos ji nė karto nebuvo įkėlusi kojos į mano kambarį. Viena vertus, apmaudu, nes mama nebenustebina manęs — nepakeičia mano patalynės, nepalieka ant lovos švariai išskalbtų ir sulankstytų drabužių ar kokios naujos suknelės, kaip būdavo anksčiau, kai dar mokiausi pradinėje mokykloje. Tačiau bent jau žinau, kad man išėjus į mokyklą ji nesirausia po mano stalčius ieškodama narkotikų, erotinių žaisliukų ar dar ko nors.

— Jeigu išlipsi iš lovos, atsinešiu termometrą, — sako ji.

— Manau, neturiu temperatūros. — Ant sienos pamatau vabzdžio formos atplaišą ir nykščiu prispaudžiu ją.

Beveik jaučiu, kaip mama įsiremia rankomis į šonus.

— Klausyk, Same. Žinau, kad tai antras semestras, ir žinau, jog manai turinti teisę atleisti vadeles...

— Mama, tai ne dėl to. — Pakišu galvą po pagalve ir jaučiu, kad tuoj imsiu rėkti. — Juk sakiau, blogai jaučiuosi. — Bijau, bet kartu ir tikiuosi, kad ji paklaus manęs, kas man dedasi.

Tačiau mama teištaria:

— Gerai. Pasakysiu Lindsei, kad ateisi į mokyklą vėliau. Gal ilgiau pamiegojus tau pagerės.

Abejoju.

— Galbūt, — atsakau, ir po sekundės išgirstu, kaip užsidaro durys.

Užsimerkiu ir vėl prisimenu tas lemtingas paskutines akimirkas: nuostabą Lindsės veide ir priekinių žibintų apšviestus nuogus medžius, klaikų variklio riaumojimą... Ieškau šviesos, ieškau gijos, kuri dabartį sujungtų su ana akimirka, ieškau sąsajų tarp tų dienų ir mėginu įžvelgti prasmę.

Tačiau nerandu nieko, visa skendi tamsoj.

Nebegaliu sulaikyti ašarų. Jos plūsteli upeliais ir, man nespėjus susivokti, aš jau raudu pasikūkčiodama ir snargliuojuosi ant mylimiausių dekoratyvinių Ethan Allen pagalvėlių.

Netrukus išgirstu kažką krebždant prie mano kambario durų. Patrakėlis visad jaučia, kai verkiu. Po to, kai šeštoje klasėje Robis Kokreinas valgykloje, visų akivaizdoje, pareiškė, jog su manim, visiška nevykėle, nė už ką nesusitikinėtų, Patrakėlis atsigulė ant lovos ir laižė mano veidu riedančias ašaras.

Nežinau, kodėl prisiminiau šį įvykį, bet mane staiga užlieja nauja pykčio ir nepasitenkinimo banga. Keista, kad šis prisiminimas paveikė taip stipriai. Robiui niekada nepriminiau tos dienos (abejoju, ar atsimena pats), bet aš visad mielai pagalvodavau apie tą akimirką, kai mudu su Robiu vaikštinėdavome koridoriais susikabinę pirštais arba kai visi susirinkdavome pusrūsyje pas Tarą Fliut, ir Robis mirktelėdavo žvilgtelėjęs į mane. Sakyčiau, gyvenimas juokingas, ir man patinka stebėti, kaip viskas keičiasi. Kaip keičiasi žmonės.

Staiga susimąstau: kada tapau tokia kieta, kad Robis Kokreinas nusprendė, jog tinku jam į porą?

Netrukus krebždesys prie mano kambario durų liaujasi. Patrakėlis pagaliau suprato, kad niekas jo neįleis. Girdžiu, kaip jis nubidzena, letenėlėmis pliaukšėdamas į grindis. Dar niekada nesijaučiau tokia vieniša.

Raudu nesustodama. Neįtikėtina, kad žmogus gali išlieti šitiek ašarų. Atrodo, tarsi jos sunktųsi net iš mano kojų pirštų galiukų.

Tada užsnūstu ir miegu nieko nesapnuodama.

IŠSILAISVINIMO TAKTIKA

Vos pabudusi prisimenu kartą matytą filmą. Pagrindinis veikėjas miršta (neprisimenu kaip), tiksliau, jis tik pusiau miręs, tai yra — komos būsenos, o kita jo dalis klajoja po pasaulį, tarsi būtų kokiame pragaro prieangyje. Filmo esmė: kol jis nėra visiškai, šimtu procentų numiręs, dalis jo lieka įstrigusi toje tarpinėje erdvėje.

Pirmą kartą per dvi dienas ši mintis suteikia man vilčių. Tiesą pasakius, pasijuntu geriau nuo minties, kad galbūt guliu komos būsenos, aplink mane — šeimos nariai, visi baisiai nerimauja, mano palatą užverčia gėlėmis.

Nes jeigu nesu (ar bent jau kol kas nesu) mirusi, galbūt galima tai sustabdyti?

Mama išleidžia mane viršutinėje automobilių aikštelėje. (Geriau jau pėdinsiu 354 metrus, nei būsiu pastebėta lipanti iš mamos kaštoninio 2003 metų Accord , kurio ji nenori keisti, nes esą ryja mažai degalų .) Aš tiesiog spirgu, kaip noriu greičiau atsidurti mokykloje. Jaučiu, kad ten rasiu visus atsakymus. Nenutuokiu, kokiu būdu ir kodėl užstrigau šiame laiko rate, bet kuo daugiau apie tai mąstau, tuo tikresnė esu, kad turi būti koks nors paaiškinimas.