Лорен Оливер: Kai aš žuvau

Kaip ironiška — pats karščiausias Tomo Džefersono mokyklos vaikinas dirba čia mokytoju.

Deimleris nusišypso man, ir mano širdis kaip visada krūpteli. Jis perbraukia pirštais sau per rudus išsidraikiusius plaukus, o aš svajoju pataršyti jam plaukus pati.

— Oho, devynios rožės? — Deimleris kilsteli antakius ir demonstratyviai pažvelgia į rankinį laikrodį. — Dar tik penkiolika minučių po vienuolikos. Šaunu!

— Ką aš galiu padaryti? — ištariu kuo švelniau ir viliūkiškiau. — Žmonės mane tiesiog dievina.

— Matau, — tarsteli jis ir mirkteli man.

Palaukiu, kol jis kiek nutols, ir garsiai sakau:

— Vis dar negavau rožės iš jūsų, mokytojau Deimleri.

Jis neatsigręžia, bet jo ausų galiukai parausta. Klasėje pasigirsta prunkštimas ir krizenimas. Mane užplūsta pažįstamas jausmas, kai žinai, kad elgiesi blogai, bet nubaustas nebūsi. Panašiai jautiesi niekam nematant nušvilpęs ką nors iš mokyklos valgyklos ar prisigėręs per šeimos atostogas.

Lindsė sako, kad vieną dieną mokytojas Deimleris iškels man bylą dėl priekabiavimo. Vargu. Manau, mano išsišokimai jam patinka.

Tai patvirtina ir faktas, kad vėl atsisukęs į klasę jis šypsosi.

— Peržvelgęs praėjusios savaitės testo rezultatus matau, kad vis dar painiojate asimptotes ir ribas, — prabyla jis, palinkdamas virš stalo ir užkeldamas koją ant kojos. Esu tikra, niekam kitam nepavyktų šitaip sudominti mokinių, kaip jam.

Iki pat pamokos pabaigos mokytojas nežvilgteli į mane, nebent pakeliu ranką. Tačiau kai pagaliau mūsų akys susitinka, mano kūnu perbėga šiurpuliukai. Prisiekiu: jis jaučiasi lygiai taip pat.

Po pamokos prie manęs prieina Kentas.

— Na? — tarsteli. — Ką manai?

— Apie ką? — neva nustembu, nors iš tiesų tenoriu jį panervinti. Puikiai suprantu, kad jis kalba apie rožę ir piešinėlį.

Kentas tik nusišypso ir pakeičia pokalbio temą.

— Šį savaitgalį mano tėvai išvažiuoja.

— Tau gerai.

Šypsena tebešviečia jo veide.

— Šįvakar rengiu vakarėlį. Ateisi?

Spoksau į jį. Niekada nesupratau Kento. Ar bent jau nesuprantu daugelį metų. Kai buvome maži, draugavome labai artimai, manau, jis buvo geriausias mano draugas ir pirmas vaikinas, kurį pabučiavau. Tačiau pradėjęs lankyti vidurinę jis darėsi vis keistesnis. Nuo pat pirmos gimnazijos klasės mokykloje vilki švarkus, nors daugelis jų prairę per siūles, skylėtom alkūnėm. Kiekvieną mielą dieną jis avi tais pačiais nudrengtais juodai ir baltai languotais sportbačiais, o jo plaukai tokie ilgi, kad atrodo kaip uždanga, kas penkios sekundės nusileidžianti ant akių. Bet kvailiausia tai, kad jis nešioja kepurę — katiliuką. Mokykloje!

O blogiausia, kad Kentas galėtų būti visai nieko vyrukas. Jis gražus, dailiai sudėtas. Po kaire akimi — širdelės formos apgamėlis. Garbės žodis, nejuokauju. Bet ne, jam būtinai reikia viską sugadinti ir atrodyti kvailai.

— Kol kas gerai nežinau, ką veiksiu šį vakarą, — sakau. — Bet jeigu visi susirinks pas tave... — Ir tyčia nutylu, kad jis suprastų, jog pasirodysiu tik jeigu į galvą nešaus nieko įdomesnio.

— Bus smagu, — šypsodamasis patikina Kentas.

O mane nervina dar vienas dalykas: Kentas elgiasi taip, tarsi pasaulis būtų didelė, į blizgantį popierių suvyniota dovana, kurią jis turi kas rytą išvynioti.

— Pažiūrėsim, — sakau.

Koridoriaus gale pastebiu Robį, šaunantį į kavinę. Paspartinu žingsnį tikėdamasi, kad Kentas susipras ir atstos. Sakyčiau, gan optimistiškas noras. Kentas jau senų seniausiai mane įsimylėjęs. Turbūt nuo tada, kai pirmąsyk pasibučiavom.

Jis sustoja, veikiausiai tikisi, kad stabtelėsiu ir aš. Bet aš nesustoju. Pasijuntu kalta, kad elgiuosi šiurkštokai, bet tą minutę išgirstu jo balsą ir vien tik iš skambesio suprantu: Kentas tebesišypso.

— Pasimatysim šįvakar, — sako jis.

Girdžiu, kaip sugirgžda jo sportbačiai. Vadinasi, apsisuko ir nuėjo į kitą pusę. Jis ima švilpauti. Mano ausis pasiekia tolstanti melodija. Ne iškart suprantu, kokia čia daina.

Ryt saulė vėl patekės, galim lažintis iš tavo paskutinio dolerio, kad rytoj ji vėl švies.Tai iš miuziklo „Anė“ Mano mėgstamiausia daina. Kadaise. Kai buvau septynerių.

Žinau, koridoriuje niekas neatkreipė į mus dėmesio, bet vis tiek susigėstu, jaučiu, kaip kaklu pamažu kyla karštis. Kentas visada taip elgiasi: tarsi pažinotų mane geriau už kitus; ir tai vien dėl to, kad kadaise, prieš šimtą metų, drauge žaisdavome smėlio dėžėje. Jis elgiasi taip, lyg per pastaruosius dešimt metų mūsų santykiai nebūtų pasikeitę, nors iš tikrųjų pasikeitė labai smarkiai.

Užpakalinėje džinsų kišenėje suvibruoja telefonas. Prieš įeidama į valgyklą atidarau dangtelį. Atėjo žinutė iš Lindsės.

Party pas Kenta Makreiza sivakar. Eini?

Stabteliu ir giliai atsidustu, o tada atsakau: Ok.

Tomo Džefersono mokyklos valgykloje yra trys valgomi dalykai:

1. Paprastos bandelės arba bandelės su tepamuoju sūreliu.

2. Gruzdintos bulvytės.

3. Sumuštiniai iš skyriaus Pasidaryk sumuštinį pats, bet:

a) sumuštinis turi būti tik su kalakutiena, kumpiu arba su vištienos krūtinėle. Jokiu būdu ne su saliamiu ar Bolonės dešra. O jautienos pjausnys — abejotinos kokybės. Apmaudu, nes aš labiausiai mėgstu pjausnį.

Robis su grupele draugų stovi prie kasos. Jis laiko milžinišką padėklą su gruzdintomis bulvytėmis. Valgo jas kiekvieną dieną. Robis pagauna mano žvilgsnį ir linkteli. (Jis tikrai ne iš tų jausmingų ir supratingų vaikinų, užtenka prisiminti jo žodžius laiškelyje: Su meile.)

Keista. Kadaise, prieš mudviem pradedant susitikinėti, Robis man labai patiko. Ir patiko seniai. Vos pažvelgdavo mano pusėn, manyje kažkas tarsi užkunkuliuodavo, užputodavo, ir taip stipriai, kad pasijusdavau lyg apdujusi. Kartais mąstant apie jį man net galva apsisukdavo ir tekdavo prisėsti, garbės žodis.

Tačiau dabar, kai mudu tapome pora, žvelgiant į Robį mane užplūsta keisčiausios mintys. Pavyzdžiui, ar tos gruzdintos bulvytės neužkimš jam kraujagyslių; arba: ar jis naudoja tarpdančių siūlą; arba dar: kada paskutinį kartą jis skalbė tą Yankees beisbolo kepuraitę, kurią užsimaukšlinęs kone kasdien. Kartais pasidaro neramu, svarstau, gal man kas negerai? Kas tau nenorėtų susitikinėti su Robiu Kokreinu?

Na, nesakyčiau, kad esu labai nelaiminga. Aš laiminga, tik kartais tenka mintyse priminti sau, dėl ko man patinka Robis. Kad neužmirščiau. Laimė, gerų dalykų yra šimtai: jo plaukai juodi, veidas nubertas tūkstančių strazdanų, bet dėl to jis neatrodo kvailai; jis kalba garsiai, bet tai pralinksmina; visi jį pažįsta ir mėgsta, jį įsimylėjusios turbūt pusė mokyklos merginų; jam labai tinka vartinio teniso komandos marškinėliai; kai Robis būna labai pavargęs, jis padeda galvą man ant peties ir užmiega. Tai man patinka labiausiai. Man patinka gulėti šalia jo tamsoje, kai aplink taip tylu, jog girdžiu plakant savo širdį. Štai tokiomis akimirkomis esu tikra, kad myliu jį.

Ketindama susimokėti už bandelę atsistoju į eilę ir apsimetu nematanti Robio. (Aš irgi moku suvaidinti nepasiekiamąją.) Paskui pėdinu prie stalų, kur sėdi vyresnieji mokiniai. Mūsų valgykla stačiakampio formos. Valgyklos priekyje keli stalai skirti specialiųjų poreikių klasę lankantiems mokiniams, toliau stovi pirmos, antros ir trečios gimnazijos klasių mokiniams skirti stalai. Pačiame gale valgo abiturientai. Tai aštuonkampė erdvė, apsupta langų. Na gerai, langai išeina į automobilių aikštelę, bet vis dėlto tai geriau, nei spoksoti į gaują atsilikėlių, kuriems per barzdą varva obuolių tyrė. Atsiprašau, nenorėjau nieko įžeisti.