Лорен Оливер: Kai aš žuvau

— Tušinuką, — ištariu tik lūpomis, be garso.

Sutrikusi Lora dėbteli į Tirnėjų. Laimė, jis palinkęs virš vadovėlio.

— Ką? — sušnypščia Lora.

Pamosuoju tušinuku, neva baigėsi rašalas. Lora spokso į mane. Staiga man kyla noras pasilenkti ir ją papurtyti.

— Dviiiii minuuutės.

Pagaliau Loros akys nušvinta, ji išsišiepia taip, lyg būtų atradusi vaistus nuo vėžio. Nenorėčiau būti šiurkšti, bet pasakysiu štai ką: jei esi keistuolis, o dar — lėtapėdis, vadinasi, esi beviltiškas. Koks čia gėris, jei nesugebi pagroti Bethoveno, laimėti nacionaliniame rašybos konkurse, įstoti į Harvardą ar panašiai?

Lora pasilenkusi rausiasi kuprinėje ieškodama tušinuko, o aš nusirašau nuo jos paskutinį atsakymą. Ir netgi spėju pamiršti prašiusi tušinuko, tad Lorai tenka šnipštelėti man, kad atsisukčiau.

— Trisssssdešimt sssssekundžių.

— Imk.

Paimu tušinuką. Vienas galas apkramtytas, fui. Išspaudžiu šiokią tokią šypseną ir nusigręžiu. Bet po sekundės Lora vėl šnipšteli:

— Ar rašo?

Dėbteliu į ją taip, kad atšoktų, bet mano žvilgsnio Lora nesupranta.

— Tušinukas. Ar rašo? — sušnabžda jau garsiau.

Tirnėjus trenkia vadovėliu per stalą. Ir taip stipriai, kad visi net pašokame.

— Panele Lornet, — užriaumoja jis, perverdamas Lorą žvilgsniu. — Jūs kalbate per mano pamoką?

Loros veidas užsiplieskia raudoniu, ji ima kandžioti lūpą, žvilgčioja tai į mane, tai į mokytoją. Aš tyliu.

— Aš tik... — pralemena ji.

— Tylos.

Tirnėjus atsistoja, susiraukia taip, jog atrodo, kad burna tuoj susilies su kaklu, ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Maniau, bars Lorą, mat tebevarsto ją naikinančiu žvilgsniu, bet mokytojas ištaria:

— Laikas baigėsi. Pieštukus ir tušinukus — ant stalų.

Atkišu tušinuką Lorai, bet ji neima jo.

— Turėkis, — sako.

— Ne, ačiū.

Laikydama tušinuką dviem pirštais, pasilenkiu ir pakišu jį Lorai po nosim, bet ji paslepia rankas už nugaros.

— Pasilik. Gal prireiks ką užsirašyti ar panašiai. — Lora spokso į mane taip, tarsi siūlytų stebuklą, o ne apseilėtą Bic rašiklį.

Staiga, gal dėl Loros veido išraiškos, gal ir ne, prisimenu ekskursiją antroje klasėje. Visi pasirinko po draugą į porą, o mudvi su Lora vienintelės likom be poros. Taigi kaskart eidamos per gatvę turėdavome susikibti už rankų. Jos rankos buvo tokios prakaituotos... Įdomu, ar ji tai atsimena? Tikiuosi, kad ne.

Nusišypsau jai puse lūpų ir įsimetu tušinuką į rankinę. Lora išsišiepia iki ausų. Kai tik pasibaigs pamoka, rašiklį, žinoma, išmesiu. Niekada nežinai, koks užkratas plinta per seiles.

Pasak mano mamos, kasdien reikia atlikti bent po vieną gerą darbą. Tad, žvelgiant šitaip, manau, tokį darbą šiandien jau esu atlikusi.

MATEMATIKA: DAR VIENA PAMOKA APIE „CHEMINES“ REAKCIJAS

Ketvirta pamoka — visuomeninių įgūdžių lavinimas. Iš tiesų tai fizinio lavinimo pamoka, tik vadinama kitaip, nes mes, beveik suaugę žmonės, galėtume ir įsižeisti dėl priverstinės fizinės veiklos. (Elodė mano, kad šias pamokas reikėtų vadinti vergija.) Mes mokomės suteikti pirmąją pagalbą, o tai reiškia, kad mokytojo Oto akivaizdoje tenka laižytis su žmogaus dydžio manekenais. Tai dar vienas įrodymas, kad Otas — iškrypėlis.

Penktoji pamoka — matematika. Amūrai pasirodo anksti, vos pamokai prasidėjus. Viena mergaitė vilki raudona blizgančia triko palaidine, o ant galvos užsidėjusi ragiukus, kita mergaitė panaši į Playboy zuikutį, o gal į velykinį zuikį su aukštakulniais, trečia apsirengusi kaip angelas. Jų kostiumai nelabai tinka šiai šventei, bet, kaip jau minėjau, šiandien svarbiausia — pasirodyti prieš jaunesnius ir ypač prieš vyresnius vaikinus. Nieko čia nepadarysi, ir mes taip elgėmės. Penktoje klasėje Elė du mėnesius susitikinėjo su Maiku Harmonu (kuris tuo metu mokėsi aštuntoje). Kai ji pristatė jam meilės laiškelį, jis pagyrė jos užpakaliuką, esą gražiai atrodo su aptemptomis kelnėmis. Štai tokia meilės istorija.

Velniukas įteikia man tris rožes: vieną nuo Elodės, vieną nuo Taros Fliut, kuri lyg ir priklauso mūsų grupelei, ir vieną nuo Robio. Tyčia lėtai išvynioju laiškelį, kuris buvo prikabintas prie rožės koto, o skaitydama jį vaidinu susijaudinusią, nors Robis tesugebėjo parašyti: Su Valentino diena. Su meile , o apačioje mažesnėmis raidelėmis: Patenkinta?

Su meile — ne tas pat kas Aš tave myliu . Šios frazės vienas kitam mudu dar neištarėme, bet, manau, tai netrukus įvyks. Po teisybei, galbūt netgi šįvakar. Praėjusią savaitę vieną vakarą su Robiu sėdėjome ant sofos pas jį namie ir jis taip įsistebeilijo į mane, kad buvau visiškai, VISIŠKAI tikra: tuoj jis ištars šią frazę. Bet jis pasakė: kai žiūriu į tave tam tikru kampu, man primeni Skarletę Johanson.

Man adresuotas laiškelis bent jau geresnis už tą, kurį Elė praėjusiais metais gavo iš Meto Vaildo: Rožės — raudonos, ramunė — balta, jei atviliosiu tave prie lovos, bus puiku. Jis, žinoma, pajuokavo, bet vis dėlto. Balta ir puiku... Tai netgi nesirimuoja.

Maniau, štai ir visi meilės laiškeliai, bet netikėtai prie mano suolo prieina angelas ir įteikia dar vieną. Visos rožės, kurias gavau, — skirtingų spalvų, o toji paskutinė — pati gražiausia: dar neišsiskleidusi, kreminės spalvos, lyg būtų ne gėlė, o ledai.

— Ji nuostabi, — sušnabžda angelas.

Pakeliu akis. Angelas stovi prie mano suolo ir spokso į gulinčią rožę. Pas mus neįprasta, kad žemesnės klasės mokinys kreiptųsi į vyresnįjį, tad tokia nepagarba mane truputėlį suerzina. Bet toji mergaitė neatrodo kaip tradicinis amūras. Jos plaukai šviesūs, beveik balti, oda kone permatoma, galima įžiūrėti kraujagysles. Mergaitė man matyta, tik negaliu prisiminti kur.

Pamačiusi, kad žiūriu į ją, mokinukė droviai nusišypso. Laimė, jos veidas rausteli — bent šioks toks ženklas, kad mergaitė gyva.

— Mariana!

Tuo metu mergaitę pašaukia velniukas ir ji nusigręžia. Velniukas nekantriai pamojuoja neišdalytomis rožėmis, ir angelas Mariana nuskuba prie kitų amūrų. Visa trijulė išeina.

Pirštais perbraukiu per rožės žiedlapius (jie švelnutėliai, lyg oras ar kvėpavimas) ir staiga pasijuntu kvailai. Išlankstau laiškelį manydama, kad jis nuo Elės arba Lindsės. (Ji man visad rašo: Mylėsiu tave iki mirties, kale.) Bet pamatau piešinėlį, kuriame pavaizduotas storas amūras, strėle netyčia pataikęs į medyje tupintį paukštį. Po paukščiu parašyta: Plikasis amerikietiškas erelis. Atrodo, kad paukštis tuoj tuoj iškris iš medžio ir nudribs tiesiai ant porelės, sėdinčios po juo ant suolelio. Manyčiau, toji pora ir buvo tikrasis amūro taikinys. Amūras kvailai išsiviepęs, jo akyse — spiralės.

Po piešinėliu užrašas: Mylėdamas negerk.

Be abejonės, laiškelis nuo Kento Makfalerio — jis piešia karikatūras satyriniam mokyklos laikraščiui „Sielvartas“. Pakeliu akis ir žvilgteliu jo pusėn. Jis visad sėdi klasės gale, kairiame kampe. Tai — viena iš jo keistenybių, bet tikrai ne vienintelė. Esu tikra, kad jis žiūri į mane. Kentas man nusišypso ir pamojuoja. Tada pavaizduoja, kad įtempia strėlę ir nusitaiko į mane. Apsimestinai susiraukusi čiumpu jo laiškelį, greitai sulankstau ir įmetu į rankinę. Bet jam, regis, tai nė motais. Visu kūnu jaučiu jo šypseną.

Mokytojas Deimleris vaikšto pirmyn atgal tarp suolų ir renka namų darbus. Jis sustoja prie mano suolo. Turiu prisipažinti: tai dėl jo siuntu gavusi keturis meilės laiškelius per matematikos pamoką. Mokytojui Deimleriui tik dvidešimt penkeri ir jis nuostabus. Jis futbolo komandos trenerio padėjėjas. Gana juokinga matyti jį stovintį šalia Oto. Fiziškai jiedu — visiškos priešingybės. Mokytojas Deimleris aukštesnis nei metro aštuoniasdešimties, visad įdegęs, o rengiasi kaip mes — džinsai, džemperis ir New Balance sportbačiai. Jis baigė Tomo Džefersono mokyklą. Vienąkart bibliotekoje, senuose klasių albumuose, ieškojome jo nuotraukos. Jis buvo mokslo metų baigimo vakarėlio karalius. Vienoje nuotraukoje vilkėjo smokingu ir šypsojosi apsikabinęs savo damą. Ant kaklo — pinta virvelė, paslėpta po marškinių apykakle. Dievinu tą nuotrauką. Bet žinot, ką dievinu dar labiau? Tai, kad jis ant kaklo vis dar nešioja tą pintą virvelę.