Лорен Оливер: Kai aš žuvau

Lindsė garsiai purkšteli ir delnu trinkteli per vairą.

— Didelio čia daikto? Gal juokauji? Mažytė mergytė užaugo, taip?

— Ai, baik. — Jaučiu, kaip karštis užlieja kaklą, o odą tikriausiai jau išmušė rausvomis dėmėmis. Taip nutinka visada, kai susigėstu. Ir nepadeda jokie Konektikuto dermatologai, kremai ar pudros. Kai buvau jaunesnė, vaikai dainuodavo: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais? Tai juk Same Kingston!

Papurtau galvą ir nuvalau aprasojusį stiklą. Už lango viskas tviska, tarsi būtų apipurkšta laku.

— Na, o judu su Patriku kada tai darėte? Turbūt prieš tris mėnesius, ar ne?

— Taip, bet dabar mėginame pasivyti prarastą laiką. — Lindsė palinguoja į šonus.

— Fui.

— Ramiai, mažule. Viskas bus gerai.

— Nevadink manęs mažule . — Kaip tik dėl tos pravardės ir nutariau šįvakar pasimylėti su Robiu — kad Lindsė ir Elodė iš manęs nebesišaipytų. Be to, laimė, Elė vis dar skaisti, vadinasi, nekaltybę prarasiu ne paskutinė. Kartais man atrodo, jog nuolat velkuosi mūsų ketveriukės uodegoje, sekioju paskui kitas. — Sakau tau, nieko čia ypatingo.

— Jei ne, tai ne.

Lindsė mane sunervino, tad imu skaičiuoti pro šalį lekiančias pašto dėžutes. Įdomu, ar rytoj viskas man atrodys kitaip? O aš kitiems ar atrodysiu pasikeitusi? Tikiuosi.

Sustojame prie Elodės namų. Lindsei nespėjus pyptelėti, atsidaro laukujės durys ir į kiemą išeina Elodė. Ji avi batais su aštuonių centimetrų aukščio kulniukais, tad stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą atsargiai tripsena apledijusiu takeliu. Kaip visada, vilki plonu odiniu švarkeliu, nors prognozuojami baisūs šalčiai.

— Lauke šalta, ką? — Elodei įsėdus į automobilį pasiteirauja Lindsė.

— Kokia nauda iš grožio, jei negali pasipuikuoti prieš kitus? — Elodė kresteli krūtis, ir mes praplyštame juoktis. Elodė moka išsklaidyti įtampą, taigi ir mano nerimas tuoj išgaruoja.

Elodė atkiša ranką ir aš paduodu jai puodelį su kava. Visos geriame tokią pat kavą iš didelių puodelių — riešutų skonio, be cukraus, su dviguba porcija grietinėlės.

Lindsė žvilgteli į draugę per galinio vaizdo veidrodėlį.

— Žiūrėk, kur sėdiesi. Sumaigysi bandeles, — burbteli.

— Norėtum paragaut, ką? — Ir Elodė pliaukšteli sau per užpakalį. Mes vėl įsileidžiame juoktis.

— Pataupyk tai Mafinui, ištroškusi kalaite.

Stivas Dougas — paskutinė Elodės auka. Elodė praminė jį Mafinu[* Angl.dough —tešla,doughnut —bandelė,muffin— apskrita akyta bandelė (čia ir toliau — vert. past.)]— ir dėl pavardės, ir dėl to, kad jis atrodo labai gardus. (Ji taip sako, o man jis kažin koks riebaluotas, be to, nuo jo nuolat trenkia žole.) Jiedu susitikinėja gal pusantro mėnesio.

Elodė — labiausiai patyrusi iš mūsų. Nekaltybę ji prarado antroje gimnazijos klasėje ir jau mylėjosi su dviem vaikinais. Tai ji pasakė man, kad iš pradžių, po kelių pirmų kartų, jai baisiai maudė strėnas. Mane tai sunervino. Gal nuskambės keistai, bet man atrodė, kad seksas turėtų būti ne kokie nors fiziniai pratimai ir nesusijęs su skausmu. Juk tai — ne futbolas ar jojimas. Todėl baiminausi, kad nežinosiu, kaip elgtis. Panašiai nutikdavo žaidžiant krepšinį per fizinio lavinimo pamokas — nesumodavau, kurį žaidėją dengti, kada perduoti kamuolį, o kada jį varytis.

— Hm, Mafinas. — Elodė priglaudžia delną sau prie pilvo. — Aš alkana.

— Gal nori bandelės? — pasiteirauju.

— Su sezamais? — perklausia Elodė.

— Taip! — vienu balsu šūktelime abi su Lindse. Toji mirkteli man.

Atidarome automobilio langus ir visu garsu paleidžiame Merės Dž. Blaidž dainą „Daugiau jokių dramų“. Užsimerkiu ir mintimis grįžtu į mokslo metų pradžią. Prisimenu vakarėlį ir pirmąjį bučinį, kai šokių aikštelėje Robis staiga prisitraukė mane ir pajutau jo lūpas, jo liežuvį, liečiantį mano liežuvį. Plieskė spalvoti šviestuvai, oras įkaito ir ėmė spausti mane prie žemės, daina, regis, aidėjo man tarp šonkaulių, o širdis virpėjo muzikos ritmu.

Pro automobilio langus plūsteli šalto oro gūsis, ir man ima perštėti gerklę. Atrodo, kad žemi muzikos garsai skverbiasi pro batų padus, lygiai kaip aną naktį, kai maniau esanti beprotiškai laiminga. Muzika pasiekia galvą, apsvaigina mane ir atrodo, kad nuo tų garsų automobilis tuoj perlūš pusiau.

POPULIARUMAS: ANALIZĖ

Keistas dalykas tas populiarumas. Sunku tiksliai nusakyti, kas tai, o ir kalbėti apie jį nemadinga. Bet tai iškart bado akis. Kaip „aptingusios akys“, tokia akių liga, arba pornofilmas.

Lindsė — tikra gražuolė, o mes, kitos trys draugės, esame ne ką gražesnės už kitas merginas. Štai mano puikieji bruožai: didelės žalios akys, lygūs balti dantys, iškilūs skruostikauliai ir ilgos kojos. Na, o netikę bruožai: per ilga nosis, odą išmuša dėmėmis (kai susinervinu) ir plokščias užpakalis.

Bekė Difiorė — gražuolė kaip ir Lindsė, bet mokslo metų pradžios vakarėlyje ji, regis, buvo viena, be poros. Elės papai gan dideli, o mano krūtys vos matomos. Kai Lindsė būna blogos nuotaikos, mane vadina ne Same ar Samanta, o pravardžiuoja Samueliu. Ir mes tikrai ne visada atrodom tobulai, ir mums iš burnos ne visada dvelkia alyvomis. Kartą mokyklos valgykloje Lindsė varžėsi su Džonu Sasnofu, kuris garsiau atsiraugės, ir visi jai audringai plojo. Kartais Elodė ateina į mokyklą apsiavusi geltonomis pūkuotomis šlepetėmis. Kartą per socialinių mokslų pamoką aš taip įsijuokiau, kad net aptaškiau Džeiko Somerso suolą vaniliniu kokteiliu. Po mėnesio mudu glamonėj omės namie pas Lilę Angler, įrankių sandėliuke. (Jis nemoka bučiuotis.)

Beje, mes galime sau leisti taip elgtis. Ir žinote kodėl? Nes esam populiarios. O populiarios esame todėl, kad elgiamės taip, kaip šauna į galvą. Taigi uždaras ratas.

Regis, noriu pasakyti štai ką: diskutuoti apie populiarumą beprasmiška. Jeigu nubrėši apskritimą, visada turėsi du plotus: apskritimo vidų ir jo išorę, tai yra užribį. Ir jeigu nesi visiškas žioplys, gan lengvai atskirsi, kas yra kas. Tiesiog taip jau yra.

Meluočiau, jeigu tvirtinčiau, kad populiarumas mums nepatinka. Malonu žinoti, kad (beveik visada) gali elgtis kaip nori ir dėl to nesulauksi nemalonumų. Kai baigsime vidurinę ir paskui prisiminsime tuos laikus, žinosime, kad viską darėme gerai: bučiavomės su pačiais gražiausiais vaikinais, dalyvavome šauniausiuose vakarėliuose, prisidirbome tiek, kiek reikėjo, per garsiai klausėmės muzikos, per daug rūkėme ir gėrėme, per daug juokėmės ir per mažai klausėme kitų arba iš viso nesiklausėme. Jeigu mokyklą lygintume su pokeriu, tai galima sakyti, kad 80 procentų kortų buvo Lindsės, Elės, Elodės ir mano rankose.

Ir dar: aš žinau, ką reiškia būti užribyje, patikėkit. Dalį savo gyvenimo kiūtojau kaip tik tenai. Skylių skylėje, kur blogiau būti jau negali. Puikiai žinau, ką reiškia rietis ir kovoti dėl trupinių.

O dabar pati pirmoji galiu rinktis, ką tik noriu. Štai taip! Yra kaip yra.

Žinokit, gyvenimas nėra teisingas.

Į mokyklos automobilių aikštelę įsukame likus lygiai dešimčiai minučių iki skambučio. Išgąsdinusi jaunesnių moksleivių grupelę, Lindsė šokteli pirmyn ir pasuka į kitą aikštelę, esančią kiek žemiau, kurioje automobilius stato mokyklos darbuotojai. Nužvelgusi anas mergaites pastebėjau iš po paltų kyšančias baltais ir raudonais nėrinukais puoštas sukneles, o viena mokinukė ant galvos buvo užsidėjusi diademą. Tai — amūrai, be jokios abejonės.