Elė jau sėdi prie apvalaus staliuko, stovinčio prie lango. Tai mėgstamiausia mūsų vieta.
— Labas.
Pastatau padėklą ant stalo, paguldau rožes. Elės rožių puokštė irgi čia. Mikliai suskaičiuoju jos gėles.
— Devynios. — Pirštu parodau į jos rožes ir pakėlusi pamojuoju savosiomis. — Gavom po lygiai.
Elė išsiviepia.
— Viena mano rožė nesiskaito. Ją atsiuntė Etanas Šloskis. Ar gali patikėti? Tas keistuolis iškrypėlis.
— O aš rožę gavau iš Kento Makfalerio, taigi nesiskaito ir viena mano.
— Jis tave myyyli, — nutęsia Elė. — Ar gavai Lindsės žinutę?
Iškrapštau bandelės minkštimą ir įsimetu į burną.
— Ar mes tikrai norim į tą vakarėlį?
Elė prunkšteli.
— O ką? Bijai, kad jis tave nugirdys ir išprievartaus?
— Labai juokinga.
— Ten bus daug alaus, — sako Elė ir atsikanda kąsnelį sumuštinio su kalakutiena. — Susitikini pas mane namie po pamokų, ok?
Iš tikrųjų jai visai nebūtina priminti, nes tai — mūsų penktadieninė tradicija. Užsisakome maisto į namus, aukštyn kojom apverčiame jos drabužių spintą, visu garsu paleidžiame muziką ir šokame dažydamosi viena kitos šešėliais ir lūpdažiais.
— Gerai, sutarta.
Akies krašteliu seku link mūsų einantį Robį. Staiga jis sudrimba ant kėdės greta manęs, pamažu pasilenkia ir lūpomis paliečia man ausį. Jis kvepia odekolonu Totai Robis visada taip kvepia. Tas kvapas man primena arbatą — citrinų balzamą, kurį gerdavo mano močiutė, bet aš nesu jam to sakiusi.
— Labas, Samanine. — Jis vis prigalvoja man naujų vardų: Samaninė, Samuštinė, Samė Sakė. — Ar tave aplankė mano siųstas amūras?
— O tave — manasis? — pasiteirauju.
Jis nusiima nuo pečių kuprinę ir atsega ją. Joje guli koks pustuzinis rožių, tad, manau, viena iš jų turėtų būti mano. Be to, kuprinėje dar yra tuščias cigarečių pakelis, pakelis Trident gumos, mobilusis telefonas ir švarūs marškinėliai persirengti. Knygų nėra, jis ne itin linkęs į mokslus.
— O kas atsiuntė kitas rožes? — klausiu norėdama jį paerzinti.
— Tavo konkurentės, — atšauna jis ir kilsteli antakius.
— Tik pamanyk! — tarsteli Elė. — Robi, ar eisi pas Kentą į vakarėlį šįvakar?
— Turbūt. — Robis gūžteli pečiais ir veidas staiga persimaino, lyg jis nuobodžiautų.
Išduosiu jums paslaptį: vieną kartą, kai mudu bučiavomės, aš atsimerkiau ir pamačiau, kad Robis mane bučiuoja atmerktomis akimis. Be to, jis žiūrėjo ne į mane, o man per petį — į kambarį.
— Ten bus daug alaus, — pakartoja Elė.
Juokaujama, esą Džefersono mokykla puikiai parengia moksleivius studijoms koledže: čia išmoksti dirbti ir gerti. Prieš dvejus metus mūsų mokykla pateko į laikraštį, kai „New York Times“ paskelbė Konektikute girtuoklystėmis labiausiai pagarsėjusių valstybinių mokyklų dešimtuką.
O ką čia daugiau veikti? Na, yra prekybos centrų, rengiame vakarėlius pusrūsiuose. Bet tai ir viskas. Po teisybei, daug kur šalyje dedasi panašūs dalykai. Mano tėtis sakydavo, kad reikia nugriauti Laisvės statulą ir vietoj jos pastatyti didžiulį prekybos centrą arba McDonalds geltoną M raidę. Tada žmonės bent jau žinotų, ko tikėtis.
— Hm. Atsiprašau.
Tai kosteli Lindsė. Ji stovi Robiui už nugaros sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir trepsi koja į grindis.
— Tu sėdi mano vietoje, Kokreinai, — sako ji griežtai, nors tai vaidyba. Lindsė ir Robis — seni draugai. Ar bent jau visad priklausė tai pačiai grupelei.
— Prašau man atleisti, panele Edžkomb. — Robis atsistoja ir žemai nusilenkia Lindsei, kuri klesteli ant kėdės.
— Pasimatysim šįvakar, Robi, — sako Elė ir priduria: — Atsivesk savo draugus.
— Iki greito. — Robis pasilenkia, veidu įsikniaubia man į plaukus i rprabyla sodriu ramiu balsu. Išgirdus jo balsą, anksčiau visi mano nervai imdavo sproginėti lyg fejerverkai, bet dabar kartais atrodo, kadjis vulgarus. — Nepamiršk, jog šįvakar būsim tik tu ir aš.
— Nepamiršau, — atsakau vildamasi, kad mano balsas skamba seksualiai, o ne išgąstingai. Man ima prakaituoti delnai ir mintyse meldžiuosi, kad tik Robis nesumanytų paimti mane už rankos.
Laimė, jis to nepadaro. Tačiau pasilenkia ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų. Mudu bučiuojamės tol, kol Lindsė ima purkštauti:
— Tik jau ne tada, kai aš valgau. — Ir sviedžia į mane gruzdintą bulvytę. Toji pataiko man į petį.
— Viso, panelės, — sako Robis, sukteli ant galvos kepuraitę ir lėtai nueina.
Niekam nematant servetėle nusivalau burną, nes Robis apseilėjo man visą smakrą.
Išduosiu dar vieną paslaptį: Robis bučiuojasi nepakenčiamai.
Elodė sako, jog įsitempusi esu tik todėl, kad jaučiuosi nesaugi, nes mudu su Robiu esą dar „neužtvirtinome“ draugystės. Kai tik tai įvyks, sako ji, pasijusiu geriau. Ir aš taip manau. Pagaliau, juk ji — ekspertė.
Elodė prie mūsų stalo ateina paskutinė. Kai padeda padėklą su gruzdintomis bulvytėmis, visos puolame prie jų. Elodė nesėkmingai mėgina mus nubaidyti.
Ji teškia savo rožes ant stalo. Dvylika. Akimirką mane apima pavydas.
Spėju, tą patį pajunta ir Elė, nes ištaria:
— Ką turėjai padaryti, kad gautum šitiek rožių?
— Kurį vaikiną turėjai „padaryti“? — pataiso ją Lindsė.
Elodė parodo mums liežuvį, bet švyti patenkinta, kad atkreipėme dėmesį į jos rožes.
Staiga Elė įsistebeilija į kažką už manęs ir ima kikenti. Žudikė psichopate, kas ji, kas ji?
Visos atsisukame. Julija Saiks, vadinama Psichopate , sliūkina tarp vyresniems mokiniams skirtų stalų. Ji visada taip vaikšto: lyg plauktų stumiama paslaptingų srovių. Plonais baltais pirštais Julija laiko rudą popierinį maišelį. Jai ant veido užkritusios šviesių, beveik baltų plaukų sruogos. Pečiai pakelti taip, kad beveik liečia ausis.
Valgykloje į ją beveik niekas nekreipia dėmesio (ji — vidutinybės įsikūnijimas), bet Lindsė, Elė, Elodė ir aš tuoj imame vaizduoti sceną su peiliu ir klyksmais iš Alfredo Hičkoko filmo Psichopatas . Prieš keletą metų visos kartu žiūrėjome šį filmą (paskui teko miegoti prie šviesos).
Nežinau, ar Julija mus girdi. Lindsė mano, kad ji — tarsi kurčia, nes galvoje jai garsiai skamba įvairūs balsai. Julija ir toliau slenka per valgyklą iki pat durų, pro kurias galima išeiti į automobilių aikštelę. Kur jinai pietauja, neturiu supratimo. Retai kada matau ją valgykloje. Atidarydama duris Julija keletą kartų stumteli jas petimi, tarsi būtų itin trapi, o durys — sunkiai įveikiama kliūtis.
— Kažin, ar ji gavo mūsų meilės laiškelį? — klausia Lindsė. Ji nulaižo druską nuo bulvytės, tada įsimeta ją į burną.
Elė linkteli.
— Aha, per botaniką. Aš sėdėjau kaip tik už jos.
— Ar ką sakė?
— Ar ji kada ką sako?
Elė uždeda ranką ant širdies ir apsimeta nuliūdusi.
— Vos tik pamoka pasibaigė, rožę ji išmetė. Ar galit patikėti? Mano akivaizdoje.
Pirmoje gimnazijos klasėje Lindsė išuostė, kad Julija niekada nėra gavusi jokio meilės laiškelio. Nė vieno. Tad Lindsė prikabino laiškelį prie vienos iš savo rožių ir lipnia juostele priklijavo gėlę prie Julijos spintelės. Laiškelyje buvo parašyta: Galbūt kitąmet, bet tikriausiai niekada.
Nuo tada kasmet per Valentino dieną mes siunčiame jai rožę ir tokį patį tekstą. Tad, kiek man žinoma, vienintelis meilės laiškelis, kurį yra gavusi Julija, toks: Galbūt kitąmet, bet tikriausiai niekada.
Читать дальше