Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Netardama žodžio Ana pasilenkia, atsisega ir nusitraukia batus. Mane nustebina jos kojinės — dryžuotos, vaivorykštės spalvų. O tikėjausi pamatyti kaukoles ar ką panašaus. Ji nusimauna ir kojines, suspaudžia saujoje ir atkiša man.

— Bee... — Suraukiu nosį. — Ačiū, nereikia. Verčiau apsieisiu be jokių.

Ana nusijuokia.

— Kaip sau nori.

Kai užsitraukiu jos batus, suprantu, kad ji buvo teisi. Batai jėgiškai patogūs, net ir be kojinių. Oda vėsi, minkštutėlė. Sukioju kojas ir grožiuosi.

— Jaučiuosi taip, lyg ruoščiausi eiti gąsdinti vaikų. — Viena į kitą trinkteliu išsipūtusias metalu kaustytas batų nosis. Pasigirsta ausiai mielas kaukštelėjimas.

Ana užsimauna mano aukštakulnius ir atsistoja.

— Jaučiuosi lyg akrobatė. — Ji susvyruoja išskėtusi rankas į šonus, tarsi eitų lynu, pamėgina pavaikščioti po tualetą.

— Mūsų batų dydis vienodas, — tarsteliu, nors tai akivaizdu.

— Trisdešimt devintas — pats populiariausias, — paaiškina Ana.

Ji žvilgteli į mane per petį, tada pasilenkia ir iš po kriauklės ištraukia savo rankinę — nunešiotą, iš įvairiaspalvių skiaučių sudurstytą krepšį (atrodo, lyg būtų pasisiuvusi pati). Iš rankinės išima metalinę dėžutę nuo saldainių. Joje guli nedidelis maišelis su žole (už marihuaną turbūt reikia dėkoti Aleksui Limentui), vyniojamasis popierius cigaretėms ir kelios suktinukės.

Ana pasideda ant kelių visuomeninių įgūdžių pamokoms skirtą segtuvą su studijų medžiaga ir, atsargiai prilaikydama segtuvą tarsi padėklą, ima sukti dar vieną suktinukę. (Pastaba paraštėje: iki šiol, kiek teko matyti, studijų medžiagą mokiniai naudojo kaip: 1) skėtį, 2) patiesalą atsisėsti ant žemės, 3) pagalvę, o dabar dar ir kaip padėklą. Bet niekada neteko matyti, kad kas naudotų ją mokymuisi. Vadinasi, arba visi Tomo Džefersono abiturientai bus visiškai nepasiruošę gyvenimui, arba kai kurių dalykų tiesiog neįmanoma išmokti per prievartą.) Ploni Anos pirštai juda kaip vijurkai. Akivaizdu, ji turi patirties. Įdomu, ar ji suka suktines kartu su Aleksu? Po sekso? Guli vienas šalia kito ir rūko. Įdomu, ar tai darydami jie kada pagalvoja apie Bridžitą? Man tiesiog knieti pasiteirauti to Anos.

— Liaukis spoksojusi į mane, — nepakeldama akių sako Ana.

— Aš nespoksau. — Atlošiu galvą ir įsistebeiliju į vėmalų spalvos lubas. Jos man primena apie mokytoją Deimlerį, tad vėl pažvelgiu į Aną. — Nelabai yra iš ko rinktis.

— Niekas tavęs neprašė čionai ateiti. — Jos balse vėl nuskamba nervinga gaidelė.

— Čia — vieša nuosavybė. — Pamatau, kad Anos veidas apniūksta. Tuoj ji pasiųs mane po velnių, ir tai bus kartu nuostabiai praleisto laiko liūdna pabaiga. Tad pasiskubinu pridurti: — Ai, nėra čia taip jau ir blogai. Na, šis tualetas — visai neprasta vietelė, lyginant su kitomis.

Ana įtariai dėbteli į mane, lyg manytų, jog tyčia gerinuosi, kad vėliau galėčiau iš jos pasityčioti.

— Galėtum keletą pagalvėlių numesti ant grindų. — Apsižvalgau aplinkui. — Kiek papuošti aplinką.

Ana nunarina galvą, ji visą dėmesį sutelkusi į suktinukę.

— Man labai patinka vieno grafiko kūriniai. Jis vaizduoja įvairius tuo pat metu kylančius ir besileidžiančius laiptus, — sako man.

— Morisas Kornelijus Ešeris?

Ana pakelia akis akivaizdžiai nustebusi, jog žinau, apie ką kalba.

— Aha, jis. — Jos veide šmėsteli šypsena. — Svarsčiau, gal čia, ant sienos, tikrai reikėtų pakabinti kokį plakatą su jo darbu. Na, tiesiog priklijuočiau lipnia juostele. Kad būtų į ką žiūrėti.

— Pas mane namie yra gal dešimt knygų su jo darbais, — sakau patenkinta, kad Ana nebepyksta ir neišspirs manęs iš tualeto. — Mano tėtis architektas. Jam patinka tokie dalykai.

Ana susuka kasiaką , lyžteli vyniojamojo popierėlio kraštelį ir keliais vikriais judesiais priklijuoja jį. Tada linkteli kėdės pusėn.

— Jeigu ketini ir toliau sėdėti ant kėdės, bet jau atremk ją į duris. Tada čia bus privati valda.

Mikliai pasislenku prie durų — kėdė net sucypia, jos kojoms bruožiant per grindų plyteles. Abi krūptelime, paskui imame juoktis. Ana ištraukia violetinės spalvos žiebtuvėlį, išmargintą gėlytėmis (ji naudojasi tokiu žiebtuvėliu?), ir pamėgina prisidegti suktinukę. Žiebtuvėlis tuščiai spragteli keletą kartų, ir Ana nusikeikusi trenkia jį žemėn. Tada vėl pasirausia krepšyje ir ištraukia kitą žiebtuvėlį, nuogo moters kūno formos. Spusteli moters galvą, ir iš spenelių iššauna melsvos liepsnelės. Na štai, kaip tik tokio žiebtuvėlio ir tikėjausi, toks labiau pritinka Anai Kartulo.

Ana surimtėja, giliai įkvėpdama patraukia kasiako , tada pro melsvų dūmų kamuolį įsistebeilija į mane.

— Taigi, — prabyla ji. — Ir kodėl, merginos, jūs manęs taip nekenčiate?

Ko jau ko, bet tokio klausimo nesitikėjau. Dar labiau keista tai, jog ji atkiša suktinę man — pasiūlo užtraukti dūmą.

Dvejoju tik sekundę. Na, jeigu esu mirusi, dar nereiškia, kad tapau šventąja.

— Mes nejaučiame tau neapykantos.

Tai nuskamba nelabai įtikinamai. Tiesą pasakius, nė nežinau, kaip yra iš tikrųjų. Aš pati Anai nejaučiu jokios neapykantos; Lindsė visad sakydavo, kad nekenčia Anos, bet dėl kokios priežasties, sunku suprasti. Lindsė — nenuspėjamas žmogus. Užtraukiu dūmą. Esu tik kartą rūkiusi žolę, bet šimtus kartų mačiau rūkant kitus. Įkvepiu, ir plaučiai prisipildo aitraus dūmo. Atrodo, tarsi kramtyčiau kerpes. Kaip ir dera, pamėginu sulaikyti kvėpavimą, bet dūmai kutena gerklę. Užsikosėju ir suktinę atiduodu Anai.

— Taigi kodėl?

Ji nepriduria: ... taip bjauriai su manim elgiatės, kodėl prirašinėjote tualetuose, sudirbote mane antroje gimnazijos klasėje išplatinusios melagingą elektroninį laišką: „Ana Kartulo pasigavo chlamidiozę.“ Jai ir nebūtina to sakyti garsiai.

Ana vėl atkiša man suktinę.

Trūkteliu dar kartą. Pradedu viską matyti iškreiptai: kai kurie daiktai skendi migloje, kiti — labai ryškūs, lyg kažkas reguliuotų fotoaparato ryškumą. Nenuostabu, kad žmonės vis dar bendrauja su Aleksu, nors šiaip jis — kvailys. Aleksas pardavinėja gerą žolę.

— Nežinau. — Žolytė taip ramina. — Tikriausiai visiems reikia ant ko nors išsilieti.

Ištarusi šiuos žodžius staiga suprantu: ogi tikra tiesa. Trūkteliu dar kartą ir perduodu suktinę Anai. Visi pojūčiai paaštrėja, jaučiu sunkumą kojose ir rankose, girdžiu, kaip daužosi mano širdis ir venose kunkuliuoja kraujas. O dienai pasibaigus viską apgaubs tyla, bent jau iki tos akimirkos, kai laikas vėl užšoks ant įprasto rato ir tas vėl ims suktis.

Nuaidi skambutis. Pietūs baigėsi.

— Šūdas, šūdas, jau turėčiau būti kitoje vietoje, — sudejuoja Ana ir puola rinkti savo daiktų. Ji netyčia užkliudo metalinę dėžutę nuo saldainių. Maišelis su marihuana nulekia po kriaukle, o cigarečių popierėliai pasklinda į visas puses. — Šūdas.

— Aš tau padėsiu, — sakau.

Mes atsiklaupiame ir delnais atsiremiame į grindis. Mano pirštai kažin kokie išpurtę ir nutirpę, todėl niekaip nepavyksta surinkti nuo grindų popierėlių. Tai man pasirodo labai juokinga, ir mudvi su Ana praplyštame juoktis, vis atsimušdamos viena į kitą ir sunkiai gaudydamos kvapą, o Ana vis kartoja:

— Šūdas, šūdas.

— Reikia paskubėti, — sakau. Visas pastarųjų dienų pyktis ir skausmas išsisklaidė ore, jaučiuosi laisva, nerūpestinga ir laiminga. — Antraip Aleksas supyks.

Ana suakmenėja. Mes esame taip arti viena kitos, kad beveik liečiasi mūsų kaktos.