Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Keisčiausia, kad, nors esu populiari (tikrai labai populiari), daug draugų neturiu. O dar keisčiau, kad pirmą kartą atkreipiu į tai dėmesį.

— Same!

Atsisuku ir pamatau link manęs einančias Tarą Fliut, Betanę Harps ir Kortnę Volker. Jos visada keliauja būreliu, ir, nors visos esame neva draugės, Lindsė jas vadina mopsėmis — mielos iš toli, pabaisos iš arti.

— Ką čia veiki? — Taros veide tvieskia šypsena, tarsi ji dalyvautų nesibaigiančioje atrankoje Crest dantų pastos reklamai. Dabar ji šypsosi man. — Juk lauke koks tūkstantis laipsnių šalčio!

Apsimestinai abejingai atmetu plaukus. Dar tetrūksta, kad mopsės suuostų, jog mano draugės išmetė mane per bortą.

— Norėjau kai ką pasakyti Lindsei. — Mosteliu Vyresniųjų alėjos pusėn. — Bet ji su merginomis turėjo skubiai išlėkti, nes kartą per mėnesį jos vykdo kažkokią visuomeninę veiklą. Tikra nesąmonė.

— Tikrai nesąmonė, — pakartoja Betanė ir energingai sulinksi galva. Kiek man žinoma, vienintelis vaidmuo jos gyvenime — pritarti viskam, kas sakoma.

— Eime su mumis. — Tara įsikabina man į ranką ir spusteli ją. — Mes važiuojam į La Villa apsiprekinti. Paskui ketiname užsukti į vakarėlį pas Kentą. Ką manai?

Mintyse greitai peržvelgiu visas pasirinkimo galimybes: be jokios abejonės, apie grįžimą namo nėra ko ir galvoti. Ir pas Elę būsiu nepageidaujamas asmuo — Lindsė labai aiškiai davė man suprasti. Dar yra Robis... Kol jis vaizduotų gitaros meistrą, sėdėčiau ant sofos, paskui truputėlį pasiglamžytume. Apsimesčiau nepastebėjusi, kad jis sugadino dar vienos mano liemenėlės sagtelę, nes nemoka jų atsegti. Plepėtume apie nieką, o kai Robio tėvai, į automobilį susikrovę daiktus, išvažiuotų savaitgaliui, atsisveikindami pamojuotume jiems. Tada, vos jiems išvykus, valgytume picą ir gertume šiltą alų, ištrauktą iš slėptuvės garaže. Paskui dar pasiglamžytume . Ne, ačiū, nereikia.

Atidžiai apžvelgiu automobilių aikštelę — gal kur pamatysiu Aną. Jaučiuosi nelabai smagiai, kad tebeaviu jos kareiviškais batais. Kita vertus, pati ji manęs kažin kodėl neieško. Be to, Lindsė visad sakydavo: nauja batų pora gali pakeisti gyvenimą. O jei man kada ir reikėjo rimtų permainų gyvenime (ar gyvenime po mirties, jokio skirtumo), tai toji akimirka yra kaip tik dabar.

— Puiku, — sakau, ir Taros šypsena dar paplatėja, nors tai regisi beveik neįmanoma. Baltutėliai jos dantys suboluoja it kaulai.

Kai jau sukam iš aikštelės, papasakoju mopsėms (nieko negaliu sau padaryti, vis tiek manau, kad jos — mopsės) apie apsilankymą pavaduotojos kabinete, apie tai, ką Vinters išdarinėjo su mokytoju Otu ir kaip išsisukau nuo bausmės. (Pavaduotojai pažadėjau sunaikinti mobiliuoju darytą nuotrauką, kurioje užfiksuoti jų erotiniai žaidimai Oto kabinete. Žinoma, pamelavau jai — jokiu būdu nepasilikčiau įrodymų apie jų poravimąsi, ypač skaitmeniniu formatu.)

Tara taip kvatoja, jog net ima dusti, o Kortnė nustebusi spokso, tarsi aš būčiau atradusi vaistus nuo vėžio ar išradusi tabletę, kurią prarijus krūtinė padidėja vienu dydžiu. Betanė užsidengia burną delnu ir sako:

— O Šventoji Sausų Pusryčių Motina!

Aš tiksliai nežinau, ką tai reiškia, tačiau tai, be abejonės, pati originaliausia frazė, kurią esu kada nors girdėjusi iš jos lūpų. Vėl pasijuntu gerai, pasitikėjimas savimi grįžta. Primenu sau, kad šiandien — mano diena, tad galiu elgtis, kaip šaus į galvą.

— Tara? — pasilenkiu į priekį. Tara vairuoja mažytę dvidurę Honda Civic , tad mes su Betane sėdime susispaudusios ant užpakalinės sėdynės. — Gal prieš važiuodamos į prekybos centrą galėtume sekundėlei stabtelėti prie mano namų?

— Žinoma. — Galinio vaizdo veidrodėlyje vėl sušvinta šypsena, tarsi saulė dangaus lopinėlyje. — Nori ką nors palikti?

— Noriu kai ką pasiimtu — atsakau jai ir taip pat nusišypsau pačia plačiausia šypsena.

Dabar beveik trečia valanda, tad mama jau turėtų būti grįžusi iš jogos užsiėmimų. Taip ir yra — kai privažiuojame mano namus, ant keliuko pamatau mamos automobilį. Tara ruošiasi sukti prie namo ir sustoti už mamos Accord , bet aš patapšnoju jai per petį ir gestais parodau, kad važiuotų toliau. Ji lėtai rieda gatve tol, kol automobilis pasislepia už amžinai žaliuojančios gyvatvorės, prieš keletą metų mamos paliepimu pasodintos po to, kai ji pastebėjo, jog tuometinis mūsų kaimynas ponas Horferlis naktimis vaikštinėja po savo valdas visiškai nuogas. Štai kaip sprendžiamos beveik visos problemos, su kuriomis tenka susidurti gyvenant priemiestyje: pasodini medį ir tikiesi, kad nebematysi kaimynų intymių vietelių.

Iššoku iš automobilio ir apeinu aplink namą melsdamasi, kad tik mama nestovėtų prie lango svetainėje ar tėčio darbo kambaryje. Viliuosi, kad, prieš važiuodama paimti Izės iš gimnastikos treniruotės, ji, užsidariusi vonios kambaryje, gėdingai ilgai turškiasi po dušu. Tyliai atrakinu duris iš sodo pusės ir įslenku į virtuvę. Kaip ir numaniau, išgirstu vandens teškenimą viršuje ir keletą aukštų, virpančių garsų. Mama dainuoja. Akimirką dvejoju (užtrunka gan ilgai, kol atpažįstu melodiją — tai Franko Sinatros daina „Niujorkas, Niujorkas“), tada sukalbu padėkos maldelę, kad mopsės netapo improvizuoto mamos pasirodymo liudininkėmis. Pirštų galais nutipenu iki sandėliuko, kur mama įprastai numeta milžinišką savo rankinę. Ji tikrai guli tenai. Ant skalbimo mašinos pabirusios kelios monetos, mėtosi dėžutė mėtinukų. Iš po plono odinio rankinės dirželio kyšo žalios Ralph Lauren piniginės kampas. Įdėmiai klausydamasi vandens čiurlenimo, atsargiai ištraukiu mamos piniginę, pasirengusi mesti ją ir sprukti, jei tik vanduo nustotų tekėjęs. Ir piniginėje baisi netvarka: kimšte prikimšta visokių nuotraukų (Izės, mano, mūsų abiejų, Kalėdų Seneliu aprengto Patrakėlio), čekių, vizitinių kortelių. Taip pat ir kreditinių kortelių.

Jos mane ypač domina.

Atsargiai ištraukiu Amex kreditinę kortelę. Ji skirta tik svarbesniems pirkiniams, tad vargu ar mama pastebės, kad dingo. Mano delnai lipnūs nuo prakaito, o širdis daužosi taip, kad net skauda. Atsargiai užsegu piniginę ir įkišu atgal į rankinę, į tą pačią vietą.

Viršuje vanduo liovėsi čiurlenęs, pasigirsta cypimas, kaip būna užsukant čiaupą, paskui viskas nutyla. Sinatros dainų koncertas baigėsi. Dušo procedūros irgi. Staiga baisiai išsigąstu ir suakmenėju. Ji išgirs mane. Ji pričiups mane. Ji pamatys mane su Amex kreditine kortele rankoje.

Suskamba telefonas. Girdžiu, kaip mama išeina iš vonios kambario ir šlepsėdama koridoriumi dainuoja: „Einu, einu.“

Tą pačią akimirką atsipeikėju ir dingstu: išsmunku iš sandėliuko, pereinu virtuvę, išeinu pro tas pačias duris ir bėgte pasileidžiu palei namo sieną. Šalna, nubalinusi žolę, negailestingai kandžioja man blauzdas. Mane suima juokas. Stipriai spaudžiu delne šaltą plastikinę Amex kortelę, taip stipriai, kad net lieka žymės.

Išlaidauti prekybos centre šiaip jau man neleidžiama, yra nustatytos griežtos ribos: dukart per metus tėvai skiria po penkis šimtus dolerių naujiems drabužiams, be to, galiu išleisti pinigus, kuriuos užsidirbau prižiūrėdama Izę ar tėvų prašymu atlikusi kitus naudingus darbelius, pavyzdžiui, supakavau kaimynams skirtas kalėdines dovanas, lapkritį sugrėbsčiau lapus ar padėjau tėčiui išvalyti drenažo vamzdžius. Žinau, penki šimtai dolerių — daug, bet nepamirškite: Elės Burberry botai kainuoja irgi beveik penkis šimtus, o ji avi jais tik per lietų. Vien ant jos kojų — penki šimtai dolerių! Tad šopinimasis niekada nebuvo mano aistra. Tiesiog tai nėra labai linksma, ypač kai tavo geriausios draugės — Elė Haris, kitaip Kreditinė kortelė be limito , ir Lindsė Edžkomb, arba Patėvis mėgina nusipirkti mano meilę dovanomis.