Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Tačiau šiandien ši problema bus išspręsta.

Pirma stotelė — Bebe parduotuvė; čia išsirenku nuostabią suknytę su plonytėmis petnešėlėmis. Suknelė tokia aptempta, kad norėdama įsisprausti turiu įtraukti pilvą ir nekvėpuoti. Bet net ir tada tenka prašyti Taros, kad ateitų į persirengimo kabiną ir padėtų užsegti užtrauktuką. Ši suknelė šauniai dera prie Anos kareiviškų batų. Po teisybei, atrodo jėgiškai seksualiai — su ja esu panaši į samdomą žudikę iš vaizdo žaidimo ar į veiksmo filmo heroję. Priešais veidrodį padarau keletą judesių kaip filme „Čarlio angelai“, tada suglaudžiu pirštus, kad atrodytų lyg pistoletas, ir nusitaikau į savo atspindį veidrodyje. Be garso ištariu „atsiprašau“, neva nuspaudžiu gaiduką ir įsivaizduoju nugriaudint šūvį.

Pamačiusi, kad nė nežvilgtelėjusi į kainą atkišu pardavėjai kreditinę kortelę, Kortnė vos nenualpsta. Iš tikrųjų aš pastebėjau, kokia tai suma. Neįmanoma nepastebėti žalio šviečiančio užrašo $302,10 kasos aparato ekrane, mirksinčio man, tarsi būčiau prasikaltusi. Kai pardavėja pastumia čekį, kad pasirašyčiau, man užgniaužia kvapą. Vis dėlto pravertė ilgametė patirtis, už gydytojus pasirašinėjant raštelius, už tėvus — pateisinimus dėl vėlavimo į pamokas, nes mamos parašą suraitau tiesiog tobulai. Pardavėja nusišypso man.

— Ačiū, ponia Kingston, — ištaria taip, tarsi aš ką tik būčiau padariusi jai paslaugą.

O tada ramiai išeinu iš parduotuvės, baltame šiugždančiame pirkinių maišelyje nešdamasi į šilkinį popierių susuktą tobuliausią pasaulyje juodą suknelę. Dabar aš suprantu, kodėl Elei ir Lindsei patinka šopintis. Nepaprastai smagu, kai gali gauti viską, ko geidžia širdis.

— Tau pasisekė, kad tėvai duoda kreditinę, — sako Kortnė, bindzinanti paskui mane. — Aš jau metų metus maldauju, o jie vis neduoda, sako: pradėsi mokytis koledže, tada ir gausi.

— Man irgi nedavė, — atsakau ir kilsteliu antakį.

Kortnė net išsižioja.

— Ką? — Ji pasukioja galvą tokiu greičiu, kad besiplaikstantys juodi plaukai susilieja į dėmę. — Negali būti. Bet tu juk ne... Nori pasakyti, pavogei?..

— Ša! — Prekybos centro La Villa interjeras itališkas: didžiulės erdvės, fontanai, marmurinės grindų plokštės. Garsai atsimuša į sienas, prašvilpia pro šalį ir įsilieja į bendrą šurmulį, tad beveik neįmanoma suprasti, ką žmonės kalba, nebent jie stovėtų visai šalia. Vis dėlto nematau prasmės reklamuotis, kad maudausi piniguose. — Be to, norėčiau vadinti tai pasiskolinimu.

— Mano tėvai pasmaugtų už tokį elgesį. — Kortnė taip išverčia akis, kad akių obuoliai, regis, tuoj iššoks iš akiduobių. Man net baugu žiūrėti. — Jie dusintų mane, kol uždusintų negyvai.

— Tai jau tikrai, — tarsteli Betanė.

Užsukame į Mac kosmetikos skyrių. Čia tipas, vardu Stenlis (dar liesesnis už mane), iš naujo padaro man makiažą. O mopsės tiktai išmėgina įvairių atspalvių pieštukus akims ir gauna pylos, kad lenda prie supakuotų lūpų blizgio tūtelių. Nusiperku visas priemones, kurias Stenlis naudojo gražindamas mane: kreminę pudrą, korektorių, sausą savaiminio įdegio pudrą, akių šešėlių pagrindą, trijų skirtingų atspalvių šešėlius akims ir dviejų atspalvių pieštukus (vienas iš jų baltas, skirtas apvesti po akimis), blakstienų tušą, lūpų pieštuką, blizgį, keturis skirtingus šepetėlius ir vienas žnyples blakstienoms užriesti. Tikrai buvo verta pirkti. Išeinu atrodydama lyg modelis, o vaikščiojant po La Villa žmonės spokso į mane. Einant pro grupelę vaikinų (jie neabejotinai mokosi bent jau koledže) vienas sumurma: Seksiuke. Tara ir Kortnė žingsniuoja man iš šonų, o Betanė seka iš paskos. Lindsė turbūt taip jaučiasi visada , dingteli man.

Kita parduotuvė — Nieman Marcus. Čionai užsukdavau tik jeigu atsitempdavo Elė, nes viskas čia kainuoja milijardus. Kortnė matuojasi keistas pagyvenusioms moterims skirtas skrybėles, o Betanė fotografuoja ją ir grasina įkelsianti nuotraukas į internetą. Išsirenku tiesiog nuostabų miško žalumos atspalvio dirbtinio kailio šalį, su kuriuo atrodau taip, tarsi ruoščiausi į vakarėlį privačiame lėktuve, ir didžiulius kabančius sidabrinius auskarus, puoštus granatais.

Čia iškyla nedidelė problemėlė — kasininkė (anot jos kortelės, vardu Irma) paprašo manęs parodyti asmens dokumentą.

— Dokumentą? — Nekaltai sumirksiu. — Aš niekada jo nesinešioju. Be to, pernai pavogė.

Irma ilgai ir atidžiai žiūri į mane, lyg jai nelabai rūpėtų tas mano dokumentas, tada susprogdina kramtomosios gumos burbulą, išspaudžia dirbtinę šypseną ir nustumia į šalį pirkinius.

— Apgailestauju, Elen . Bet atsiskaitant kreditine kortele, kai suma viršija du šimtus penkiasdešimt dolerių, mes reikalaujame asmens dokumento.

— Tiesą pasakius, man labiau patinka „panele Kingston“. — Ir aš dirbtinai nusišypsau. Kalė. O tas žongliravimas kramtomosios gumos burbulu — Lindsės išradimas.

Na, gal ir aš būčiau tikra kalė, jeigu tėvai būtų pavadinę mane Irma.

Staiga man galvon šauna puiki mintis. Pasiraususi rankinėje ištraukiu Hildebridžo plaukimo ir teniso klubo (tą klubą lanko mano mama) nario kortelę. Prisiekiu: apsauga tame sporto klube griežtesnė nei oro uostuose (lyg nutukimas Amerikoje būtų vienas iš teroristų taikinių; o kitas svarbus taikinys — tautos mėgstami eliptiniai treniruokliai), tad ant kortelės yra mažytė mano nuotrauka, nario asmens kodas ir mano pavardė su vardų inicialais — S. E. KINGSTON.

Irma susiraukia.

— O ką reiškia S?

Mano galvoje kažkas spragteli, paskui pasidaro visiškai tuščia.

— Hm... Severas.

Irma spokso į mane.

— Kaip to veikėjo iš „Hario Poterio“?

— Tiesą sakant, tai — vokiškas vardas. — Man tikrai nereikėjo siūlytis Izei skaityti tų kvailų knygų. — Todėl mieliau prisistatau antruoju vardu, aišku?

Irma kandžioja lūpą ir vis dar dvejoja. Tara stovi šalia ir pirštais brauko per mano Amex kortelę, lyg norėtų sugerti į save nors dalelę kredito. Ji pasilenkia prie pardavėjos ir sukikena.

— Viską jūs suprantat kuo puikiausiai. — Tara prisimerkia, lyg jai būtų sunku įskaityti vardą ant kortelės, esančios už keliolikos centimetrų. — Tu — Irma, ar ne?

Kortnė prieina prie mūsų. Ji užsidėjusi plačiakraštę skrybėlę su plunksnota kregždute ant šono.

— Ar kai buvai maža, tave kas nors vadindavo Firma? Arba Birma?

Irma kietai sučiaupia lūpas ir jos virsta balta plonyte linija. Ji paima mano kreditinę kortelę ir perbraukia per skaitytuvą.

— Guten Tag , — sakau, kai jau einame laukan. Tai vieninteliai vokiški žodžiai, kuriuos moku.

Sukant iš La Villa automobilių aikštelės, Tara ir visa kompanija vis dar šaiposi iš Irmos.

— Negaliu patikėti, — vis kartoja Kortnė. Norėdama pažvelgti į mane ji net pasilenkia į priekį, lyg manytų, jog imsiu tuoj ir išgaruosiu. Šįkart nė neprašius man buvo užleista vieta priekyje. — Po velnių, negaliu patikėti.

Šypteliu ir atsisuku į langą. Pamačiusi savo atvaizdą akimirką nustembu: didelės ryškios akys, padažytos tamsiais šešėliais, putlios raudonos lūpos. Štai ką gali makiažas. Vos atpažinau save.

— Atrodai stulbinamai, — sako Tara, tada trinkteli delnu per vairą ir nusikeikia, nes nespėjome prašokti degant žaliam šviesoforo signalui.

— Dėkoju. — Lengvai vėduojuosi ranka. Jaučiuosi tiesiog puikiai. Beveik džiaugiuosi, kad šįryt apsipykome su Lindse.