Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Same! — Tai Tara, ji lipa laiptais į viršų, o šypsena šviečia lyg prožektorius. — Mes tavęs visur ieškojom. — Sunkiai šnopuodama ji ateina prie manęs, uždeda ranką sau ant pilvo ir pasilenkia į priekį. Vienoje jos rankoje — pusiau surūkyta cigaretė. — Kortnė buvo žvalgyboje ir rado gerų dalykėlių.

— Gerų dalykėlių?

— Viskio, degtinės, džino, serbentų likerio ir panašiai. Gėrimų. Gerų dalykėlių.

Ji sugriebia mane už rankos ir abi patraukiame žemyn. Spūstis ant laiptų didėja. Visi juda ta pačia kryptim: nuo durų prie alaus atsargų, tada — laiptais į viršų. Prasibrauname pro žmones, besigrūdančius prie alaus statinių virtuvėje. Kitame virtuvės gale matyti durys. Ant jų kabo ranka rašytas raštelis. Atpažįstu Kento rašyseną.

Ant lapelio parašyta: PRAŠAU ČIONAI NEITI.

O apačioje, mažomis raidėmis: RIMTAI, CHEBRA. AŠ — VAKARĖLIO ŠEIMININKAS, IR TAI VIENINTELIS DALYKAS, KURIO JŪSŲ PRAŠAU. ATSIGRĘŽKIT! JUMS UŽ NUGAROS STOVI ALAUS STATINAITĖ!

— Galbūt mums nereikėtų čionai... — prabylu, bet Tara jau įslinko pro duris, tad nuseku jai iš paskos.

Už durų tamsu ir šalta. Šviesa skverbiasi tik pro du didžiulius, nuo lubų iki pat grindų, erkerius, išeinančius į kiemą.

Iš patalpos gilumos atsklinda kikenimas, išgirstu, kaip kažkas į kažką atsitrenkia.

— Atsargiau, — pasigirsta šnypščiantis balsas.

Tada išgirstu Kortnę sakant:

— Pati pamėgink įpilti tamsoje.

— Čionai, — sušnabžda Tara. Keista, tamsoje žmonės ima kalbėti tyliau, lyg taip būtų priimta.

Mes — valgomajame. Nuo lubų lyg egzotinis augalas žemyn leidžiasi sietynas, o ant langų kabo sunkios užuolaidos. Mudvi su Tara einame palei valgomojo stalo kraštą (jį pamačius mano mamą iš susijaudinimo ištiktų infarktas: prie stalo gali susėsti bent dvylika žmonių), kol pasiekiame kažin kokią nišą. Ogi čia — baras. Toliau matyti dar vienas tamsus kambarys. Jame stovi sofos ir knygų lentynos, taigi turbūt biblioteka arba svetainė. Įdomu, kiek čia kambarių? Atrodo, kad namas begalinis. Čionai dar tamsiau, bet Kortnė ir Betanė kuičiasi kažin kokiose spintelėse.

— Bus gal penkiasdešimt butelių, — sako Kortnė. Kambaryje per tamsu, kad būtų galima įskaityti etiketes, tad ji atsuka kiekvieno butelio kamštį ir pauosto mėgindama atspėti, koks tai gėrimas. — Manau, čia romas.

— Keistokas namas, ar ne? — sako Betanė.

— Man jis visai nieko, — atsakau. Nė nežinau, kodėl užsistoju Kentą net kalbėdama apie jo namą. Galėčiau lažintis, kad dienos metu čionai labai gražu — virtinė kambarių, kupinų šviesos. Galėčiau lažintis, jog Kento namuose visad tylu arba nuolat skamba klasikinė muzika.

Staiga šalia manęs sudūžta stiklas ir kažkas šlapia užtykšta ant kojos. Aš net pašoku, o Kortnė burbteli:

— Ką padarei?

— Tai ne aš, — atsakau.

— Aš netyčia, — tuo pat metu tarsteli Tara.

— Sudužo vaza?

— Fui, aptaškei man batą.

— Čiupkim butelį ir dinkim iš čia.

Į virtuvę grįžtame kaip tik tuo metu, kai muzikos laidų vedėjas Ravneris per radiją sušunka: „Gaisras urve!“ Metas Dorfmanas čiumpa alaus bokalą ir užsiverčia jį. Visi juokiasi, o kai Metas ištuština bokalą, Ebė Makgeil ima ploti. Kažkas pagarsina muziką, ir visi uždainuoja kartu su hiphopo grupe Dujeous: Visi reperiai čia, namuose, griebkite mikrafus ir kartokite paskui mane.

Išgirstu garsų juoką. Tada koridoriuje pasigirsta balsas:

— Jėzau, regis, atvykome pačiu laiku.

Man širdis nusirita į kulnus. Lindsė.

YRA DALYKŲ, KURIUOS GERIAU NUTYLĖTI

Atskleisiu jums didžiąją Lindsės paslaptį. Kai pernai ji grįžo namo iš Niujorko (svečiavosi pas įbrolį, kuris ten mokosi universitete), ilgai buvo bjaurios nuotaikos: atsikalbinėjo, tyčiojosi iš Elės valgymo įpročių, tyčiojosi iš Elodės, neva toji girtuoklė ir silpnavalė, tyčiojosi iš manęs, kad aš visada visur esu paskutinė — ir sekdama madą, ir visur kitur tenkindamasi trečia vieta (iš tikrųjų taip yra tik nuo trečios gimnazijos klasės). Mes visos supratome, kad Niujorke kažkas įvyko. Pasiteiravome Lindsės, bet ji nieko nepaaiškino, tad ir nepristojome. Be to, Lindsės nepriversi.

Vieną vakarą, mokslo metams einant į pabaigą, visos sėdėjome šlykščiame meksikiečių restorane Pas Rozalitą (kaimyniniame miestelyje), mat užsisakant alkoholinius gėrimus ten neprašo pateikti dokumentų. Išgėrėme po kokteilį Margarita ir laukėme, kol atneš vakarienę. Lindsė beveik nieko nevalgė, tiesą sakant, nevalgė nuo pat tada, kai grįžo iš Niujorko. Ji nė neprisilietė prie atneštų bulvių traškučių (neva nealkana), o tik braukė pirštu per kokteilio taurės briauną, aplipdytą druska, ir laižė druskos kristalėlius.

Neatsimenu, apie ką kalbėjomės, bet staiga Lindsė burbtelėjo: Aš turėjau lytinių santykių. Taip ir pasakė. Mes visos tylėdamos įsistebeilijome į ją, o ji pasilenkė prie mūsų ir vienu ypu išpyškino, esą per vakarėlį prisigėrė, o kadangi jos įbrolis dar nenorėjo eiti namo, palydėti ją atgal į bendrabutį, kur buvo apsistojusi, pasisiūlė vienas vaikinas — neminėtinas asmuo. Jie mylėjosi ant plačios dvigulės Lindsės įbrolio lovos, ir Lindsė tai atsijungdavo, tai vėl atgaudavo sąmonę. Paskui tas vaikinas — neminėtinas asmuo — nusiplovė dar prieš Lindsės įbroliui grįžtant iš vakarėlio. Tai tęsėsi viso labo tris minutes , pasakė Lindsė, ir aš supratau, kad šį įvykį ji jau priskyrė prie dalykų, apie kuriuos niekada daugiau nebus kalbama , nugrūdo jį į patį tolimiausią atminties kampelį, o vietoj to sukūrė kitą, geresnę istorijos versiją: aš buvau Niujorke, ir ten buvo labai linksma; tikrai ruošiuosi kada nors persikelti tenai gyventi; aš pabučiavau vieną vaikiną, ir jis labai norėjo užeiti pas mane, bet aš nesutikau.

Mums atnešė patiekalus. Išsipasakojus Lindsei labai palengvėjo (nors ji ir prisaikdino mus laikyti tai paslaptyje, pagrasino net mirties bausme), o nuotaika akimirksniu persimainė. Ji liepė nunešti atgal salotas, kurias buvo užsisakiusi ( Negi turėsiu ryti šį triušiams skirtą šlamštą?), ir užsisakė quesadillas su grybais ir sūriu, burritos su kiaulienos įdaru ir dar dvigubą porciją guacamole su grietinės padažu, o mums visoms bendrai — vieną porciją chimichangas ir po kokteilį Margarita . Atrodė, lyg būtume atsikračiusios naštos. Tai buvo viena iš šauniausių vakarienių per pastaruosius metus. Visos kimšome kiek telpa, net ir Elė, ir vieną po kito gėrėme skirtingų skonių — mangų, aviečių, apelsinų — koktelius Margarita. Visos taip garsiai juokėmės, kad keli lankytojai netgi persėdo prie kito staliuko, kitame restorano gale. Neatmenu, apie ką tada kalbėjomės. Atsimenu tik, kad Elė ėmė fotografuoti Elodę, ant galvos užsidėjusią miltuotą tortilją, su pikantiškojo padažo buteliuku rankoje. Nuotraukos kampe matyti trečdalis Lindsės profilio. Ji susirietusi dvilinka, kone raičiojasi iš juoko, o veidas ryškiai raudonas. Ranka laikosi susiėmusi už paširdžių.

Po vakarienės Lindsė numetė padavėjai mamos kreditinę kortelę — sumokėjo ir už mus, ir už save. Ta kortele jai buvo leidžiama naudotis ypatingais atvejais. Lindsė pasilenkė virš stalo ir liepė mums susikabinti už rankų, lyg ketintume melstis. Mielos draugės, tai buvo ypatingas atvejis, pasakė ji. Visos nusijuokėme iš tokio jos dramatizmo (ji taip elgiasi visuomet). Ketinome vykti į vakarėlį botanikos sode, tradiciškai rengiamą pirmą šiltą metų savaitgalį. Mūsų laukė linksmybių naktis, nuotaika buvo puiki, Lindsė vėl elgėsi įprastai.