Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Robi? — sušnabždu. Jis tyliai sudejuoja. Mano rankų raumenys ima drebėti, nes ilgai laikiausi atsirėmusi, tad dabar atsistoju. — Nori, kad nusimesčiau suknelę?

Tyla. Mano širdis plaka kaip pašėlusi. Nors kambaryje gana šalta, pažastis kutena prakaitas.

— Robi?

Staiga Robis griausmingai užknarkia ir apsiverčia ant kito šono. Knarkimas nuvilnija per kambarį tarytum jūros bangos.

Kurį laiką tiesiog stoviu ir klausausi. Prisimenu, kaip vaikystėje sėdėdavau namo prieangyje ir stebėdavau tėtį: būdavo, jis užšoka ant šešerių metų senumo žoliapiovės-traktoriuko ir ima sukti ratus po kiemą. Traktoriukas parpdavo taip, kad turėdavau užsidengti ausis. Bet niekada nesprukdavau į namą. Man patikdavo grožėtis tomis tvarkingomis siauromis žaliomis juostomis, kurios likdavo pravažiavus traktoriukui, ir šimtais mažyčių žolyčių, lyg balerinos besisukiojančių ore.

Kambaryje taip tamsu, jog praeina visa amžinybė, kol surandu savo liemenėlę ir nelemtą kailinį šalį. Tenka ieškoti apgraibomis, atsiklaupus ant kelių, rankomis atsirėmus į grindis. Nesu nusiminusi. Nelabai ką jaučiu, netgi nelabai mąstau, tiesiog mintyse susidarau sąrašą, ką turiu nuveikti. Susirasti liemenėlę. Užsitempti suknelę. Išeiti pro duris.

Išslenku į koridorių. Muzika groja ne itin garsiai, o žmonių srautas juda pirmyn atgal. Julijos Saiks nebėra.

Keli žmonės keistai dėbteli į mane. Žinau, atrodau siaubingai netvarkingai, bet neturiu jėgų pasirūpinti savimi. Tiesą pasakius, tiesiog stebėtina, kad esu tokia ištverminga. Ir nors mano galvoje rūkas, toji mintis labai aiški: Stebėtina, kad esi tokia ištverminga. Dingteli: Lindsė manimi didžiuotųsi.

— Tavo suknelė atsegta, — nusijuokia Karlė Jablonski.

— Ir ką gi veikei? — tarsteli kažkas jai už nugaros.

Nekreipiu į juos dėmesio. Toliau judu į priekį, tiesą sakant, iš lėto slenku be jokio tikslo. Nusileidžiu laiptais žemyn, išeinu į plačią verandą, bet šaltis trenkia man į veidą lyg kumščiu, tad grįžtu atgal ir pasuku į virtuvę. Staiga man dingteli labai viliojanti mintis — panūstu užsukti į tamsų, tylų pasaulį, kupiną mėnulio šviesos ir ramaus sieninių laikrodžių tiksėjimo, taikiai slypintį už lapelio su užrašu PRAŠAU ČIONAI NEITI . Tad pasuku tenai. Atidariusi duris įsmunku vidun, pereinu valgomąjį ir nišą, kur Tara sudaužė vazą (po mano kareiviškais batais traška stiklo šukės), ir atsiduriu svetainėje.

Čia yra langas — beveik per visą sieną. Pro jį matyti pievelė. Lauke naktis, viską dengia sidabru žibantis šerkšnas. Medžiai apsigobę ledo skraistėmis, tarsi būtų aplipdyti gipsu. Susimąstau. Negi viskas šiame pasaulyje, kuriame aš įstrigau, yra tik reprodukcija, pigi tikrų daiktų kopija? Atsisėdu ant kilimo, tobulo mėnulio šviesos kvadrato centre, ir pravirkstu. Sukūkčioju, ir tai nuskamba beveik kaip riksmas.

Nežinau, kiek laiko sėdžiu čia ir verkiu. Manau, bent jau penkiolika minučių tai tikrai, kol pagaliau pasijuntu beveik išverkusi savo sielvartą. Man teka nosis, tad vis valausi kailiniu šalių, ištepliodama jį tušu ir pudra, kuria padengtas mano veidas. Paskui staiga suvokiu, jog kambaryje esu ne viena.

Nutylu ir nejudu. Beveik visas kambarys slypi šešėliuose, bet jaučiu kažką slenkant palei sieną. Pastebiu baltai ir juodai languotus sportbačius — jie tai pasirodo, tai vėl dingsta.

— Ar seniai čia stovi? — klausiu, kokį keturiasdešimtą kartą ranka šluostydamasi nosį.

— Neseniai, — tyliai atsako Kentas. Žinau, jis meluoja, bet nesvarbu. Po teisybei, supratusi, kad visą šį laiką buvau ne viena, netgi pasijuntu ramesnė.

— Ar tau viskas gerai? — Kentas žengia keletą žingsnių į priekį. Mėnulio šviesa apglėbia jį ir padengia sidabru. — Tai yra... pats matau, kad negerai, bet norėjau tik paklausti, na... gal galiu tau kuo padėti, o gal nori pasikalbėti apie ką nors arba...

— Kentai? — pertraukiu jį. Jis visad, net vaikystėje, turėjo įprotį nukrypti nuo temos.

Kentas nutyla.

— Ką?

— Ar tu... gal atneštum stiklinę vandens?

— Žinoma. Sekundėlę. — Regis, jis labai apsidžiaugė, kad gali ką nors padaryti dėl manęs. Girdžiu jo sportbačius nugirgždant per kilimą. Nepraėjus nė minutei Kentas grįžta nešinas aukšta stikline vandens, kupina ledukų.

Nugeriu keletą didelių gurkšnių.

— Atsiprašau, kad įsibroviau čionai, nors ir mačiau raštelį.

— Tai nieko. — Kentas atsisėda ant kilimo šalia manęs ir sukryžiuoja kojas. Mūsų kūnai nesiliečia, bet Kentas sėdi gana arti, tad jaučiu jį. — Na, raštelis skirtas visiems kitiems. Kad jie neišdaužytų visokio tėvų šlamšto. Tiesą sakant, vakarėlį savo namuose rengiu pirmą kartą.

— O kodėl dabar? — klausiu norėdama, kad jis kalbėtų toliau.

Kentas nusijuokia.

— Maniau, jeigu surengsiu vakarėlį, tu irgi ateisi.

Aš sutrinku. Jaučiu, kaip kūnu aukštyn nuo pat kojų pirštų galiukų kyla karštis. Kento paaiškinimas toks netikėtas, kad nesumoju, ką sakyti. Bet Kentas dėl to, regis, nepasijuto nesmagiai. Jis tiesiog sėdi ir žiūri į mane. Kaip visada. Jam niekada nedingteli, kad apie tokius dalykus nekalbama tiesmukai.

Tyla užsitęsia kiek per ilgai. Susivokiu, jog reikėtų ką nors pasakyti.

— Dieną šitame kambary turbūt būna labai šviesu.

Kentas nusijuokia.

— Šviesu lyg saulės centre.

Vėl tyla. Vis dar girdėti muzika, bet prislopusi, lyg grotų kažin kur toli. Tai man patinka.

— Klausyk, — tarsteliu, ir gerklėje išsyk atsiranda kažkoks kamuolys, nes ketinu ištarti neįprastus žodžius. — Atsiprašau dėl savo elgesio. Tikrai atsiprašau... Ir ačiū, kad praskaidrinai man nuotaiką. Atsiprašau, kad visad elgiausi... — Vis dėlto užsikertu ir lieka nepasakyta: Atsiprašau, kad visad elgiausi bjauriai. Atsiprašau, kad esu kažin kokia ne tokia.

— Pirmiau kalbėjau rimtai, — tyliai sako Kentas. — Na, apie tavo plaukus.

Jis sujuda ir per keletą milimetrų pasislenka arčiau manęs. Bet tada man topteli, jog mėnulio šviesos užlietame kambaryje sėdžiu su Kentu Makfaleriu.

— Turiu eiti, — sakau ir atsistoju. Vis dar nelabai tvirtai laikausi ant kojų, kambarys siūbuoja kartu su manim.

— Oho! — Kentas irgi atsistoja ir atkiša ranką, kad prilaikytų mane. — Ar tikrai gerai jautiesi?

— Aš... — Staiga suvokiu, kad neturiu kur eiti. Beje, jeigu ir turėčiau, nėra kam manęs tenai nuvežti. Tik jau ne Tara, atvirai besišaipanti iš manęs, o apie Lindsę nėra ko ir kalbėti. Mano padėtis tokia beviltiška, kad netgi juokinga. Šypteliu. — Aš nenoriu grįžti namo.

Kentas neklausia priežasčių. Pajuntu jam dėkingumą. Jis tik susikiša rankas į kišenes, veidas blausiai švyti mėnulio šviesoje.

— Galėtum... — Jis kiek patyli. — Galėtum pasilikti, jei nori.

Pažvelgiu į jį. Laimė, čia tamsu, nes nė nenutuokiu, kokia dabar mano veido išraiška.

O Kentas staiga prapliumpa:

— Turiu omeny, ne kad pasiliktum pas mane nakčiai . Aišku, ne. Turėjau omeny... Na, pas mus yra keletas kambarių svečiams su paklotomis lovomis ir visa kita. Patalynė švari , be abejonės. Mes tikrai visad ją pervelkame, kai svečiai išvažiuoja...

— Gerai.

— ...permiegoję lovoje. Nepervilkti būtų nedovanotina. Na, pas mus dukart per savaitę ateina namų šeimininkė ir...

— Kentai, aš pasakiau: gerai . Mielai pasiliksiu, jeigu tu kvieti. Kalbu rimtai.

Kentas kurį laiką stovi išsižiojęs, lyg manytų, jog blogai mane išgirdo. Tada ištraukia rankas iš kišenių, sulenkia per alkūnes ir vėl nuleidžia. Paskui iškelia jas, o nuleisdamas pliaukšteli sau per šlaunis.