Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Žvelgdama Izei per petį nusišypsau mamai ir gūžteliu pečiais.

Pasirodo, viskas taip paprasta.

MIŠKE

Keista, kaip žmonės pasikeičia. Pavyzdžiui, kai buvau maža, mėgau arklius, patiekalus iš Storulių banketo ir Žąsies uolą. Ilgainiui visi šie dalykai vienas po kito atsisijojo, juos pakeitė draugai, pokalbiai internetu ir mobilieji telefonai, vaikinai ir drabužiai. Truputėlį liūdna. Atrodo, lyg žmogaus gyvenime nebūtų jokio tęstinumo. Tarsi sulaukus dvylikos ar trylikos, ar kokio kito amžiaus, kai esi jau nebe vaikas, bet jaunas suaugėlis , tavyje kažkas nutrūksta ir tampi visiškai kitu žmogum. Galbūt netgi nelabai laimingu. Galbūt blogesniu.

Štai kaip atradau Žąsies uolą: kartą, kai Izė dar nebuvo gimusi, tėvai atsisakė nupirkti man violetinį dviratį su rausvu gėlėtu krepšeliu priekyje ir skambučiu. Neatsimenu, kodėl jie nenupirko man to dviračio (galbūt jau turėjau vieną), bet aš supykau ir nutariau pabėgti iš namų. Yra dvi pagrindinės sėkmingo pabėgimo iš namų taisyklės:

1. Eik į tokią vietą, kurią žinai.

2. Eik į tokią vietą, kurios nežino kiti.

Suprantama, šių taisyklių anuomet aš dar nežinojau. Mano tikslas turbūt buvo priešingas: nusigauti į kokią nors man nežinomą vietą, kur tėvai galų gale mane rastų, bet pasijustų tokie prasikaltę, kad nupirktų bet ką, netgi dviratį (o gal ir ponį).

Buvo gegužė, lauke šilta. Dienos vis ilgėjo. Vieną popietę susikroviau daiktus į mėgstamą krepšį ir pro duris išsėlinau į sodą. (Atsimenu, dar pagalvojau, kad esu labai gudri, nes nusprendžiau laikytis atokiau nuo priekinio kiemo, kur kažką dirbo mano tėtis.) Tiksliai atsimenu, ir ką susikroviau į krepšį: prožektorių, megztinį, maudymosi kostiumą, visą sausainių pakelį, savo mėgstamiausią knygą „Matilda“ ir ilgiausius karolius iš dirbtinių perlų bei netikro aukso, kuriuos mama davė paskutinei Helovino šventei. Nežinojau, kur eiti, tad keliavau tiesiai, perėjau prieangį, nulipau laiptais, perėjau sodelį už namo ir pasukau link miškelio, mūsų valdas skiriančio nuo kaimynų. Kurį laiką ėjau miškeliu, nuoširdžiai savęs gailėdama ir vildamasi, kad mane pastebės koks nors nepaprastai turtingas žmogus. Jam pasidarys manęs gaila, jis įsivaikins mane ir nupirks visą garažą violetinių dviračių.

Tačiau po kurio laiko, kaip dažnai atsitinka vaikams, miškelyje man pradėjo patikti. Saulė buvo auksinė, neryški. Lapai atrodė apsupti šviesos aureolių, aplink skraidžiojo šimtai paukštelių, o po kojomis driekėsi aksominis žalių samanų kilimas. Aplinkui nebuvo matyti jokių namų. Sukiojausi pačioje miško gilumoje ir tariau sau: dar niekas nebuvo taip toli nuėjęs. Įsivaizdavau, kad pasiliksiu čia amžinai, miegosiu pasiklojusi lovą iš samanų, vaikščiosiu plaukus pasidabinusi gėlėmis, gyvensiu santarvėje su lokiais, lapėmis ir vienaragiais. Priėjau upelį, perbridau jį. Tada užlipau ant didžiulės ir aukštos it kalnas kalvos.

Viršuje ant kalvos gulėjo didžiausias, kokį kada nors regėjau, akmuo. Jis riogsojo ant kalvos išsigaubęs lyg pilvotas laivo korpusas, bet viršus buvo lygus it stalviršis. Nelabai ką daugiau ir prisimenu iš tos pirmosios mano kelionės, išskyrus tai, kad vieną po kito suvalgiau visus sausainius ir jaučiausi taip, lyg visa ta miško dalis priklausytų man vienai. Dar atsimenu, kad kai grįžau namo (nuo sausainių skaudėjo skrandį), labai nusiminiau, nes mano tėvai visai nesijaudino, kad buvau dingusi. Buvau tikra, jog miške praleidau valandų valandas, bet laikrodis rodė, kad manęs nebuvo vos keturiasdešimt minučių. Tada nusprendžiau, jog tas akmuo — nepaprastas: ten sustoja laikas.

Tą vasarą dar daug kartų buvau nuėjusi prie akmens. Eidavau tenai vos pajutusi norą ištrūkti iš namų. Ir kitą vasarą dažnai lankydavausi. Kartą gulėjau išsitiesusi ant akmens, spoksodama į rausvai violetinį dangų, panašų į nutįsusį įvairiaspalvį ledinuką, ir pamačiau į šiltus kraštus išskrendantį žąsų pulką, išsidėsčiusį taisyklinga V raidės forma. Sukdamasi ore atlėkė plunksnelė ir nukrito tiesiai man prie rankos. Pakrikštijau tą vietą Žąsies uola. Metų metus saugojau plunksnelę mažoje dailioje dėžutėje, kurią įspraudžiau į akmens apačioje aptiktą nedidelį tarpelį. Tačiau vieną dieną dėžutė dingo. Pamaniau, gal per audrą bus nuplovęs lietus. Ilgai ieškojau dėžutės tarp lapų ir tarp šakalių, o neradusi apsiverkiau.

Net ir metusi jodinėjimą kartais dar užlipdavau iki Žąsies uolos , nors taip nutikdavo vis rečiau. Buvau užlipusi tenai šeštoje klasėje, po to, kai per fizinio lavinimo pamoką visi berniukai įvertino mano užpakalį kaip „per plokščią“. Užlipau ir kai nebuvau pakviesta į Leksos Hil gimtadienio vakarėlį su nakvyne, nors per gamtos mokslų pamokas mudvi sėdėjome viename suole ir keturis mėnesius kikenome svaigdamos dėl gražuolio Džono Lipinkoto. Kiekvieną kartą grįžusi namo pastebėdavau, kad praėjo mažiau laiko, nei maniau. Žinojau, tai kvaila, bet kaskart vis kartodavau sau, jog Žąsies uola — nepaprasta vieta.

Paskui vieną dieną, man stovint Taros Fliut namų virtuvėje, prie manęs priėjo Lindsė Edžkomb. Ji pasilenkė ir sušnabždėjo: Ar nori kai ką pamatyti? Nuo tos akimirkos mano gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Nuo tos dienos nė karto nebuvau prie Žąsies uolos.

Tikriausiai dėl to, nors lauke ir spigino šaltis, šiandien panūdau nusivesti tenai Izę. Noriu pamatyti, ar ta vieta vis dar tokia pati, ar man ji išliko tokia pati. Nežinia kodėl man tai labai rūpi. Be to, iš visų mintyse sudaryto sąrašo darbų šitas įgyvendinamas lengviausiai. Kad privatus lėktuvas tiesiog ims ir nusileis iš dangaus kieme prie mano namų — mažai tikėtina. O pasiplaukiojimas nuogai gali baigtis areštu arba plaučių uždegimu, arba areštu ir plaučių uždegimu.

Tad, manyčiau, tai — geriausias pasirinkimas. Turbūt tuomet man ir topteli: svarbiausia daryti tai, ką gali.

— Ar tikrai čia tas kelias?

Izė tipena šalia manęs, ji prisirengusi tiek, kad atrodo panaši į sniego žmogų. Kaip įprasta, ji pareikalavo ir aksesuarų: rausvos ir juodos spalvų „leopardinių“ ausinių nuo šalčio ir dviejų skirtingų šalikų.

— Tikrai čia, — sakau, nors ką tik dingtelėjo, kad atsidūrėme ne toje vietoje. Atrodo, viskas aplink sumažėjo. Upelis virto siaura, vos vieno žingsnio pločio, užšalusia pajuodavusio vandens srovelė, apraizgyta ledo voratinkliais. Už jo — nestati, nuožulniai aukštyn kylanti kalvelė, nors mano prisiminimuose ji atrodė panaši į statų kalną.

Tačiau blogiausia — naujos statybos. Kažkas nusipirko čia žemės sklypą ir dabar jau riogso du nebaigti statyti namai. Vienas — dar tik karkasas iš šviesaus medžio, aplinkui pilna nuolaužų ir smaigalių. Jis panašus į išmestą į krantą sudužusį laivą. Kitas namas jau beveik baigtas. Jis didžiulis ir neišvaizdus — toks, kaip Elės. Stūkso ant kalvos ir, regis, spokso į mus. Tik po kurio laiko suprantu, kodėl jis man taip atrodo: ant langų dar nėra žaliuzių.

Pajuntu nusivylimą. Akivaizdu, be reikalo čionai atėjome. Bet tada prisimenu, ką kartą skleisdama savo kliedesius yra sakiusi anglų kalbos mokytoja Harbor. Per pamoką skaitėme garsius posakius ir aptarinėjome jų reikšmę. Perskaičius Tomo Vulfo žodžius Negali vėl grįžti namo , mokytoja pasakė: namo sugrįžti negalima ne tik dėl to, kad pasikeitė vieta , o ir kad keičiasi patys žmonės. Štai kodėl viskas kassyk atrodo kitaip.

Jau ketinau pasiūlyti Izei grįžti atgalios, bet ji spėjo peršokti upelį ir nulėkė ant kalvos.