Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Labas. — Jai tinka šis vardas, jis kažin koks tyras. O man prakaituoja delnai. Nusišluostau juos į džinsus. — Aš — Samė.

Mariana droviai nuleidžia akis.

— Žinau.

Dvi rankos apsiveja man aplink liemenį — iš nugaros priėjo Izė. Ji baksteli smakru man į šoną.

— Ledų jau beveik nebeliko, — sako ji. — Ar tikrai nenori nė truputėlio?

Mariana nusišypso Izei.

— Kuo tu vardu?

— Elžbieta, — išdidžiai ištaria Izė, bet tuoj truputį susigėsta. — Tačiau visi vadina mane Ize.

— Kai buvau maža, mane visi vadindavo Mere. — Mergina susiraukia. — Bet dabar vadina Mariana.

— Man visai patinka ir Izė, — kramtydama lūpą sako mano mažoji sesutė, lyg būtų ką tik apsisprendusi.

Mariana pažvelgia į mane.

— Ir tu turi jaunesnę sesutę, taip?

Staiga nebegaliu žiūrėti į ją. Nebegaliu galvoti apie tai, kas įvyks vėliau. Juk žinau , kaip bus: ramybė namuose, o tada — šūvis.

O kas paskui? Ar Mariana pirmoji nulėks laiptais žemyn pažiūrėti, kas vyksta? Ar jai atmintyje išliks vien tas paskutinis — gulinčios ant grindų sesers — vaizdas ir užgoš visus kitus, kauptus metų metus?

Išsigąstu. O kokią mane prisimena (ar prisimins) Izė?

— Eime, Ize. Netrukdykim merginoms valgyti. — Mano balsas dreba, bet vargu ar jos tai pastebėjo.

Patapšnoju Izei per galvą, ir ji nušuoliuoja atgal prie mūsų staliuko.

Dabar merginos daug ramesnės. Veiduose pasirodo šypsenos. Jos žiūri į mane su pagarbia baime, tarsi negalėtų patikėti, kad esu tokia maloni. Atrodo, lyg būčiau joms ką nors padovanojusi. Kaip kvaila. Jos turėtų nekęsti manęs. Jeigu tik žinotų, kokia esu, neabejotinai nekęstų.

Nežinau, kodėl tą akimirką mintyse šmėsteli Kento veidas, bet taip jau yra. Jis irgi nekęstų, jeigu geriau pažinotų mane. Pagalvojus apie tai apima liūdesys.

— Pasakyk Julijai, kad to nedarytų, — burbteliu.

Aš pasakiau tai? Negaliu patikėti.

Mariana suraukia kaktą.

— Ko nedarytų?

— To mokslinio tyrimo, — sakau ir priduriu: — Ji supras, apie ką kalbu.

— Gerai, — linkteli Mariana ir plačiai nusišypso. Apsigręžiu ir patraukiu prie mūsų staliuko, bet Mariana šūkteli: — Same!

Aš atsisuku. Mariana užsidengia delnu burną ir sukikena, tarsi negalėtų patikėti, kad išdrįso ištarti mano vardą.

— Galėsiu pasakyti jai tik rytoj. Šįvakar Julija eina į vakarėlį. — Ji ištaria tai tokiu tonu, lyg sakytų: Julija sakys atsisveikinimo kalbą per mokyklos baigimo ceremoniją.

Kaipmat įsivaizduoju, kaip viskas vyksta: mama, tėtis ir sesutė sėdi apačioje, o Julija kaip įpratusi užsirakina savo kambaryje ir visu garsu paleidžia muziką. O tada įvyksta stebuklų stebuklas: Julija nusileidžia laiptais, plaukai pakelti ir surišti pakaušyje, atrodo rami, pasitikinti savimi ir praneša, kad eis į vakarėlį. Jie laimingi ir ja didžiuojasi. Jų maža mergaitė, toji atsiskyrėlė, baigiantis paskutiniesiems mokslo metams pagaliau atsigriebs už prarastą laiką.

Julija eis pas Kentą į vakarėlį. Kad susirastų Lindsę, kad susirastų mane. Kad būtų stumdoma ir aplaistyta alumi.

Staiga pajuntu, kad mano skrandžiui nelabai kaip sekasi virškinti susius. Jeigu tik jie žinotų...

— Bet rytoj būtinai pasakysiu. — Marianos šypsena šviečia it automobilio žibintas, tamsoje nukreiptas tiesiai į mane.

Važiuojant namo visą kelią mėginu išmesti iš galvos Marianą Saiks. Kai tėtis palinki man labos nakties (išgėręs alaus jis visad nulūžta, o šįvakar išgėrė net du (!) bokalus), mėginu pamiršti Marianą Saiks. Kai po pusvalandžio mano kambaryje pasirodo Izė — nusipraususi, kvepianti švara ir apsivilkusi nudėvėtą Fėjos pižamą — ir jausmingai pabučiuoja man į skruostą, aš vis dar mėginu pamiršti Marianą Saiks. Kai po valandos tarpdury pasirodo mama ir taria: „Didžiuojuosi tavimi, Same“, aš vis dar galvoju apie Marianą Saiks.

Mama nueina miegoti. Namus apgaubia tyla. Tamsoje tiksi laikrodis. Užsimerkiu ir įsivaizduoju prie manęs lėtai einančią Juliją Saiks. Jos batai kaukši į medines grindis, jai iš akių varva kraujas...

Atsisėdu lovoje. Mano širdis daužosi. Tada atsikeliu ir tamsoje susirandu North face striukę.

Šįryt prisiekiau sau, kad niekas neprivers manęs eiti į vakarėlį pas Kentą. O dabar štai pirštų galais nusileidžiu laiptais žemyn, slenku tamsiais koridoriais, nušvilpiu mamos automobilio raktelius, gulinčius sandėliuke ant lentynėlės. Šiandien mama buvo man stebėtinai gera. Bet dabar tikrai nesu pasiruošusi diskutuoti su ja tokia svarbia tema kaip: Nemanyk, kad gali praleisti pamokas, o vakare eiti linksmintis.

Mėginu įtikinti save, kad Julijos Saiks reikalai man nerūpi. Bet vis dėlto būtų siaubinga, jeigu ši diena būtų paskutinė jos gyvenime. Jeigu jai tektų išgyventi ją vėl, iš naujo. Manau, beveik visi, net ir Julija Saiks, nusipelno mirti geresnę dieną nei ši.

Durys į sodą girgžda taip garsiai, kad galėtų atstoti žadintuvą. (Gal tėvai tyčia įstatė tokias duris?) Virtuvėje atsargiai užpilu ant popierinio rankšluosčio alyvuogių aliejaus ir patrinu juo durų vyrius. Šios gudrybės mane išmokė Lindsė. Ji vis sugalvoja naujų, tobulesnių būdų, kaip nepastebėtai išslinkti iš namų, nors jos namuose ir neįvesta komendanto valanda, taigi visai nesvarbu, pro kur ji išeina ar grįžta namo. Tiesą sakant, manau, tokia laisve ji nėra labai patenkinta. Manau, kaip tik dėl to ir prisigalvoja visokių gudrybių — jai patinka apsimetinėti, neva slapta sprunka iš namų.

Durys, pagardintos itališku aliejumi, atsidaro nė negirgžtelėdamos, ir aš išeinu į lauką.

Iki šiol nesvarsčiau, kodėl važiuoju pas Kentą arba ką veiksiu tenai nuvažiavusi. Tad, užuot lėkusi tiesiai į vakarėlį, klaidžioju atsitiktinėmis gatvelėmis ir aklagatviais, pirmyn atgal suku ratus. Dauguma namų stovi toliau nuo gatvės, jų langai tamsoje atrodo stebuklingai — lyg šviečiantys žibintai. Nuostabu — naktį viskas atrodo kitaip, beveik neatpažįstamai, ypač lyjant lietui. Pievelių apsupti griozdiški namų siluetai atrodo susirūpinę, tarsi gyvi. Tai taip nepanašu į dieninį Ridževju miestelį, švarų, išblizgintą, nepriekaištingai sutvarkytą, kuriame viskas vyksta pagal tam tikrą tvarką: vyrai eina prie automobilių nešini vienkartiniais kavos puodeliais, paskui juos tipena sportiniais kostiumais vilkinčios žmonos ir mažytės mergaitės, aprengtos Baby Gap drabužėliais. Vaikiškos kėdutės, Lexus visureigiai, Starbucks kavos puodeliai ir normalumas. Įdomu, kuris įvaizdis atspindi tikrovę?

Kelyje automobilių beveik nėra. Judu iš lėto, trisdešimties kilometrų per valandą greičiu. Kažko ieškau, bet nežinau ko. Pravažiuoju Elodės gatvę, bet nesustoju. Pravažiuojant pro kiekvieną gatvės žibintą automobilio vidun trumpam įsibrauna piltuvėlio formos šviesos pluoštas, paskui mane vėl apsupa tamsa.

Mano automobilio priekiniai žibintai apšviečia sulinkusį žalios spalvos kelio ženklą, stovintį už penkiolikos metrų: Ramybės alėja . Staiga prisimenu, kaip prieš keletą metų sėdėjau pas Elę virtuvėje, o tuo metu jos mama, apsimovusi jogos kelnėmis, basa vaikštinėjo po verandą pirmyn atgal. Ji gauna kasdieninę paskalų dozę , tąkart pasakė Elė. Mindė Sachs — geresnis šaltinis nei „Us Weekly“ žurnalas. O Lindsė pridūrė: kaip ironiška, kad ponia Sachs gyvena Ramybės alėjoje. Savo paskalomis ji kaip tik ir drumsčia tą ramybę. Tąkart aš pirmą kartą iš tikrųjų supratau, ką reiškia žodis „ironiška“.