Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Paskutinę sekundę pristabdau ir įsuku į Ramybės alėją. Gatvė neilga, namų ne daugiau kaip dvidešimt. Ji baigiasi aklagatviu — kaip dauguma gatvelių Ridževju miestelyje. Viename kieme pamatau tvarkingai pastatytą sidabrinės spalvos Saab automobilį, ir mano širdis išgąstingai suspurda. Automobilio numeris — MAMA4. Tai ponios Sachs mašina. Turbūt esu šalia jos namų.

Gretimo namo numeris — 59. Jis užrašytas ant metalinės gaidžio formos laiškų dėžutės, įtaisytos virš gėlių lysvės, kuri tokiu metų laiku tėra ilgas juodos žemės plotelis. Ant gaidelio sparno užrašyta SAIKS . Raidelės smulkutės, vos pastebimos.

Negalėčiau paaiškinti kodėl, bet išsyk supratau, kieno čia namas. Jis nėra koks nors keistas , niekuo nesiskiria nuo kitų, nei didžiausias, nei mažiausias, tvarkingas, nudažytas baltai, langinės tamsios, prieangyje dega šviesa. Ir vis dėlto jis kitoks, atrodo, tarsi pats sau būtų per didelis, lyg kažkas mėgintų išsiveržti iš jo laukan, rodos, namas tuoj suirs per siūles. Ir jis tarytum apimtas nevilties.

Įvažiuoju į kiemą. Neturėčiau čia būti, pati žinau, bet nieko negaliu sau padaryti. Mane traukte traukia artyn. Lauke smarkiai lyja. Nuo galinės sėdynės čiumpu kažin kokį seną megztinį, tikriausiai Izės, prisidengiu juo galvą ir lekiu iki prieangio, iš burnos pūsdama baltus garų debesis. Nė nespėjusi susivokti, paskambinu į duris.

Ilgokai laukiu, kol kas atidarys, trypčioju pūsdama garų kamuolius, stengdamasi susišildyti. Pagaliau išgirstu viduje kažką šlepsint, ir durys girgždėdamos atsidaro. Tarpduryje stovi moteris ir sutrikusi mirksėdama žiūri į mane. Tai Julijos mama. Ji įsisupusi į chalatą, kurį prilaiko ranka. Moteris liekna kaip ir Julija, akys žydros, ir oda tokia pat blyški kaip abiejų dukterų. Žiūrėdama į ją įsivaizduoju tamsoje aukštyn kylančią dūmų sruogelę.

— Kuo galiu padėti? — Moters balsas labai švelnus.

Jaučiuosi sutrikusi. Kažin kodėl tikėjausi, kad duris atidarys Mariana.

— Aš Samė, Samanta Kingston. Ieškau Julijos. — Kadangi kartą jau suveikė, priduriu: — Mes kartu atliekame laboratorinius darbus.

Išgirstu atsklindant vyrišką balsą, turbūt Julijos tėčio:

— Kas ten? — Tai nuskamba lyg šuns lojimas, balsas garsus ir visai kitoks nei ponios Saiks. Nevalingai žingteliu atatupsta.

Ponia Saiks krūpteli ir greitai nusisuka. Netyčia ji praveria duris dar per keletą centimetrų. Koridoriuje jai už nugaros tamsu. Ant sienų šokinėja neryškūs mėlynai žalsvi šešėliai, kuriuos meta kambaryje stovintis televizorius.

— Niekas, — skubiai atsako Julijos mama, kreipdamasi į tamsą sau už nugaros. — Atėjo pas Juliją.

— Pas Juliją? Kas galėjo ateiti pas Juliją? — vėl suamsi vyras. Au, au, au au. Jaučiu, tuoj pratrūksiu nervingu juoku.

— Aš tuo pasirūpinsiu. — Ponia Saiks atsisuka į mane. Durys vėl kiek užsiveria, lyg sektų jos judesius, lyg ji būtų atsirėmusi į jas ieškodama paramos. Ponia Saiks šypsosi, bet jos akys prigesusios. — Julijos nėra namie. Ar galiu kuo padėti?

— Aš... šiandien praleidau pamokas. Mums buvo uždavę vieną darbą... — Bejėgiškai nutylu. Pradedu gailėtis, kad čionai atėjau. Nors North Face striukė ir stora, drebu kaip pamišusi. Galų gale, ir turėčiau atrodyti kaip pamišėlė, šokinėjanti nuo kojos ant kojos, laikanti megztuką virš galvos lyg skėtį.

Ponia Saiks pagaliau pastebi, kad stoviu lietuje.

— Užeik, — pakviečia ji ir žingteli atgal. Įsmunku vidun, tada koridoriumi nuseku jai iš paskos.

Kairėje pamatau atidarytas duris į kambarį, kuriame stovi televizorius. Vos įžiūriu fotelį ir žmogaus siluetą jame. Matyti didžiulis žandikaulis, melsvai nuspalvintas televizoriaus ekrano skleidžiamos šviesos. Kartą Lindsė sakė, kad Julijos tėtis — alkoholikas. Nelabai prisimenu, kas apie jį buvo pasakojama, bet, girdėjau, lyg ir įvyko avarija, buvo kalbama apie dalinį kūno paralyžių, nežinia kokias tabletes ir panašiai. Gaila, kad nesiklausiau atidžiau.

Pastebėjusi, kad žvilgčioju į kambarį, ponia Saiks prišoka prie durų ir uždaro jas. Pasidaro taip tamsu, kad beveik nieko nematau. Mane vis dar purto šaltis. Gal namuose ir šildoma, bet aš to nejaučiu. Iš kambario su televizoriumi atsklinda siaubo filmo nuotrupos — klyksmai ir ritmingai kalenančio kulkosvaidžio šūviai.

Dabar jau tikrai gailiuosi, kad atvažiavau čionai. Galvą užplūsta beprotiški vaizdai: Julija ir visa jos šeima yra serijiniai žudikai maniakai, ir ponia Saiks bet kurią akimirką ims sėlinti prie manęs lyg žudikė iš filmo Ėriukų tylėjimas. Lindsė sakė, kad visa jų šeimynėlė kuoktelėjusi . Slogi tamsa mane tiesiog prislegia.

Netikėtai ponia Saiks įjungia šviesą. Vos nešūkteliu dėkinga. Koridoriuje pasidaro šviesu, jis atrodo visai įprastas — nėra nei lavonų, nei siaubingų trofėjų. Ant nėriniuota staltiese uždengto staliuko, stovinčio prie sienos, — sausų gėlių puokštė, šalia — įrėmintos šeimos nuotraukos.

— Ar užduotis labai svarbi? — beveik pašnibždomis klausia ponia Saiks. Ji nervingai žvilgteli kambario pusėn. Tikriausiai baiminasi, kad kalba per garsiai.

— Aš... buvau pažadėjusi Julijai užsukti kai ko pasiimti, kad pasiruoščiau pristatymui pirmadienį. — Stengiuosi kalbėti labai tyliai, bet moteris vis tiek nervingai krūpčioja. — Maniau, šį vakarą Julija bus namie.

— Julija išėjo, — atsako ji. — Ji išėjo, — pakartoja, lyg būtų nepratusi tarti šios frazės ir norėtų dar kartą išgirsti, kaip ji skamba. — Bet galbūt tai, ko tau reikia, ji paliko savo kambaryje?

— Galėčiau paieškoti, — sakau. Juk dėl to čia ir esu: noriu pamatyti Julijos kambarį. Man tiesiog būtinąjį pamatyti. — Tikriausiai bus numetusi ant lovos ar dar kur nors. — Stengiuosi kalbėti abejingai, lyg mudvi su Julija labai gerai sutartume, neva visai nekeista, kad įsiveržiau į jos namus vėlų penktadienio vakarą, pusę vienuolikos, ir mėginu patekti į jos kambarį.

Ponia Saiks dvejoja.

— Galiu paskambinti jai į mobilųjį, — sako ir lyg atsiprašydama priduria: — Julija negali pakęsti, kai kas nors eina į jos kambarį.

— Nereikia, neskambinkite, — greitai burbteliu. Julija tikriausiai lieps mamai užsiundyti ant manęs mentus . — Nėra taip svarbu. Paimsiu rytoj.

— Ne, ne. Aš paskambinsiu. Užtruksiu tik sekundėlę. — Julijos mama jau pradingo virtuvėje. Tiesiog nuostabu, kaip greitai ir be garso ji juda, lyg gyvūnas, sėlinantis šešėliuose.

Svarstau, gal dingti iš čia, kol ji virtuvėje? Norėčiau grįžti namo, kristi į lovą ir kompiuteryje žiūrėti senus filmus. Išsivirčiau didžiulį puodą kavos ir sėdėčiau visą naktį. Galbūt, jeigu neužmigsiu, ši diena taps rytojumi ? Įdomu, kiek laiko man pavyktų ištverti be miego? Galbūt galiausiai kuoktelėčiau ir pradėčiau lakstyti gatvėmis vienais apatiniais, regėdama haliucinacijas su rožiniais vorais?

Tačiau lieku stovėti ir laukiu. Nežinodama, ko imtis, žengiu keletą žingsnių į priekį, pasilenkiu ir imu apžiūrinėti nuotrauką ant staliuko. Kurį laiką spoksau sumišusi. Nuotraukoje nepažįstama moteris, kokių dvidešimt penkerių ar trisdešimties, rankomis apsivijusi gerai atrodantį vaikiną, vilkintį flaneliniais marškiniais. Spalvos nuotraukoje sodrios ir dirbtinai ryškios. Pora atrodo tiesiog tobulai — dantys balti, šypsenos akinamos, nuostabūs rudi plaukai. Tada apatiniame nuotraukos kamputyje pastebiu užrašą Shadow Cast Images, Inc. ir suprantu, kad tai visai ne šeimos nuotrauka, o vienas iš tų standartinių paveiksliukų, kurie būna įdėti naujuose nuotraukų rėmeliuose. Tai tobulai laimingų akimirkų, kurias galima įamžinti 10 x 15 cm dydžio sidabriniuose rėmeliuose su drugeliu, tobula reklama. Niekas nė nesiteikė jos išmesti.