Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Iš automobilio bagažinės paimu prožektorių ir patraukiu į mišką.

Nesitikėjau, kad kelias bus toks tolimas. Kai kur jį dengia plonas ledo sluoksnis, kitur jis pažliugęs purvu, į kurį, lyg į smėlį, smenga mano nauji violetiniai New Balance sportbačiai. Po kelių minučių išgirstu tyliai dundant muziką, pulsuojančią tamsoje, lyg ritmas būtų neatsiejama nakties tamsos dalis. Praeina dar dešimt minučių, ir pamatau silpnai mirgančias šviesas, švysčiojančias iš už medžių. Ačiū Dievui! Jau buvau pradėjusi galvoti, kad pasiklydau miške ir vaikštau ratais. Dar po penkių minučių miškas praretėja, ir pagaliau pamatau namą, kuris atrodo panašus į didžiulį ledų torto gabalą, pūpsantį ant pievelės. Lietus blaško ir sklaido prieangyje degančias šviesas, namas išnyra ir vėl pradingsta tamsoje. Aš sušalau į ragą ir šimtu procentų gailiuosi, kad nusprendžiau eiti pėsčiomis. Štai kodėl aukojimasis yra problemiškas. Tai — skausmas tiesiogine žodžio prasme.

Vos tik įžengiu pro duris, dvi merginos ima kikenti, o grupelė jaunėlių žiopso į mane net išsižioję. Nekaltinu jų — žinau, atrodau šūdinai. Prieš išeidama iš namų nė nepasivarginau persirengti, tebemūviu savo „poilsio drabužiu“ — gerokai per didelėmis veliūrinėmis treninginėmis kelnėmis, kurias padovanojo mama, kai jos dar buvo madingos.

Bet nešvaistau laiko veltui, nekreipiu į jaunėlius jokio dėmesio. Baiminuosi, kad tik nebūčiau atvažiavusi per vėlai.

Laiptais žemyn leidžiasi Tara. Prasibraunu prie jos, sugriebiu už rankos ir pasilenkiu prie ausies.

— Julija Saiks! — garsiai išrėkiu jai į ausį.

— Ką? — šypsodamasi rikteli Tara.

— Julija Saiks! Ar ji čia?

Tara užsidengia ausį, suprask, ji nieko negirdi.

— Ieškai Lindsės?

Tarai už nugaros stovi Kortnė. Ji pasilenkia ir smakru atsiremia Tarai į petį.

— Mes aptikom slėptuvę. Ten pilna romo ir kitokių gėrimų. Tara sudaužė vazą. — Kortnė juokiasi. — Nori gurkštelėti?

Papurtau galvą. Dar niekada nebuvau tokia blaivi šalia taip nusitašiusių žmonių. Mintyse meldžiuosi, kad būdama girta pati nebūčiau tokia įkyrybė kaip jie. Laiptais lipu į viršų, o Tara man šaukia:

— Lindsė galiniame kambaryje.

Toldama nuo jų dar spėju išgirsti Kortnę rėkiant:

— Ar matei, kaip ji apsirengusi?

Giliai įkvepiu ir kartoju sau, kad tai — visiškai nesvarbu. Svarbiausia surasti Juliją. Bent jau tiek.

Tačiau su kiekvienu žingsniu mano viltys surasti Juliją blėsta. Koridorius viršuje — sausakimšas. Tad Julija veikiausiai jau bus išėjusi. O gal ji apskritai nepasirodė vakarėlyje? Menkai tikėtina.

Vis tiek grūduosi pirmyn ir pagaliau nusigaunu iki galinio kambario. Vos pamačiusi mane, artyn ima brautis Lindsė (šokte peršoka per penkis žmones). Akimirką pasijuntu patenkinta geriausią savo draugę matydama girtą, bet laimingą, esu patenkinta, kad ji apkabina mane taip stipriai, jog man net ima trūkti oro. Trumpam netgi pamirštu, ko čia atėjau.

— Negera mergaitė. — Lindsė pliaukšteli man per ranką ir paleidžia mane. — Praleidai pamokas, bet atėjai į vakarėlį, ką? Išdykėlė, išdykėlė.

— Aš ieškau vieno žmogaus, — sakau.

Apsidairau kambaryje: Julijos nėra. Tiesą pasakius, ir nesitikėjau pamatyti jos sėdinčios ant sofos ir besišnekučiuojančios su Džeiku Samersu. Apsidairau nevalingai, žibant mažytei vilčiai.

— Robis apačioje. — Lindsė žengia žingsnį atgal, iškelia delną ir pažvelgia į mane pro tarpelį tarp nykščio ir rodomojo piršto, lyg pro kokį rėmą. — Atrodai kaip benamė valkata, apiplėšusi Walmart parduotuvę. Nenori, kad nusitemptų į lovą, ką?

Susierzinu. Lindsė niekada nevaldo liežuvio.

— Gal matei Juliją Saiks? — klausiu.

Lindsė nustebusi žvilgteli į mane, tada pratrūksta juoku.

— Tu rimtai?

Man išsyk palengvėja. Galbūt ji dar nebuvo pasirodžiusi. Galbūt sugedo jos automobilis arba ji neišdrįso ateiti, arba...

— Ji išvadino mane kale, — visas mano viltis sudaužo Lindsė. Vadinasi, Julija jau buvo. — Gali patikėti? — Lindsė vis dar juokiasi. Ji užmeta ranką man ant peties ir sušunka: — Elode! Ele! Samė atėjo! Ieško savo geriausios draugės Julijos!

Elodė nė neatsigręžia — ji burkuoja su Stivu Dougu. O Elė svyruodama patraukia prie manęs. Ji šypsosi ir šaukia:

— Labas, saulele! — Tada atkiša tuščią degtinės butelį. — Jeigu pamatysi Juliją, paklausk, kur dingo mano gėrimas!

Jiedvi su Lindse turbūt mano, kad tai labai juokinga, ir Lindsė rikteli jai:

— Psichopatinis martinis!

Taip, aš pavėlavau. Suvokus tai man pasidaro bloga. Vėl užsidegu pykčiu Lindsei.

— Mano geriausia draugė? — pakartoju. — Juokinga. O aš maniau, kad tu buvai Julijos draugužė.

Lindsė surimtėja.

— Ką čia pliauški?

— Vaikystės draugės. Geriausios draugės. Neperskiriamosios. Nė žingsnio viena be kitos. — Lindsė ketina kažką sakyti, bet neleidžiu jai nė prasižioti. — Aš mačiau nuotraukas. Tai kas tarp jūsų įvyko? Gal ji išgirdo, kaip tu pabezdėjai ar dar ką? O gal pamatė, kaip krapštai nosį? Gal paaiškėjo, kad įžymioji Lindsė Edžkomb iš tikrųjų nėra jokia tobulybė? Ką bloga ji tau padarė?

Lindsė prasižioja, bet ir vėl užsičiaupia.

— Ji nenormali, — piktai sušnabžda. Tačiau jos akyse pamatau kažką, ko niekada anksčiau nesu regėjusi. Tą žvilgsnį sunku apibūdinti.

— Nesvarbu, — tarsteliu. Dabar man svarbiausia surasti Juliją.

Stumdydamasi nusigaunu laiptais žemyn, nekreipdama dėmesio į žmones, kurie šaukia mane vardu, tapšnoja per petį ar šnabždasi tarpusavyje, esą viešumoje vilkiu naktiniais (žinoma, taip ir yra). Manau, jei paskubėsiu, dar galiu pasivyti Juliją. Įdomu, kur jos automobilis? Turbūt apstatytas kitais, kad būtų sunku išvažiuoti. Ji užtruks kokią valandą, kol visus įtikins patraukti savo automobilius. (Žinoma, jeigu jai apskritai pavyks prisiprašyti.) O jeigu ji nuspręs pėdinti namo pėsčiomis, užtruks dar ilgiau.

Laimė, nusigauti žemyn pavyksta nesusitikus su Robiu. Dabar tikrai nėra kada aiškintis santykių. Prie lauko durų stovi grupelė antraklasių gimnazisčių. Jos atrodo persigandusios ir gana blaivios, tad pasiteirauju:

— Ar nematėte Julijos Saiks?

Merginos abejingai spokso į mane.

Tramdydama susierzinimą atsidustu.

— Šviesūs plaukai, žydros akys, aukšta. — Merginos vis dar spokso į mane tuščiais žvilgsniais ir aš suvokiu, kad nė nežinau, kaip tiksliai apibūdinti Juliją. Vos nepasakau: Nevykėlė. Prieš tris dienas būčiau taip ir pasakiusi. Bet dabar man nežinia kodėl nepavyksta ištarti to žodžio. — Graži, — sakau tikėdamasi, kad suveiks. Bet kai nepadeda ir tai, sugniaužiu kumščius ir ištariu: — Šlapia, kiaurai permirkusi.

Pagaliau merginų veidai nušvinta.

— Vonios kambary, — sako viena ir parodo į mažytę nišą netoli virtuvės.

Prie uždarų durų vingiuoja merginų eilė. Viena trypčioja sukryžiavusi kojas, kita beldžia į duris, trečia baksnoja į laikrodį ant rankos ir kažką sako. Negirdžiu ką, bet ji atrodo labai pikta.

— Ji užsidariusi ten gal dvidešimt minučių, — paaiškina antraklasė gimnazistė.

Man širdis nusirita į kulnus. Vos nenualpstu.

Vonios kambariuose būna tablečių. Vonios kambariuose būna skutimosi peiliukų. Žmonės užsirakina tenai, kai nori padaryti ką nors negera, pavyzdžiui, pasidulkinti arba išsivemti. Arba nusižudyti.

Viskas turėtų būti ne taip. Aš turėčiau tave išgelbėti. Stumdydamasi alkūnėmis pro žmonių minią prasibraunu iki tualeto durų.