Лорен Оливер - Kai aš žuvau

— Tiesiog atsiprašyk, Same. — Elės žvilgsnis ima klaidžioti po kambarį. Staiga ji žingteli atatupsta, išsižioja ir delnu užsidengia burną. — O Dieve, — ištaria spoksodama man per petį. Jos lūpos ištįsta į plačią šypseną. — Negaliu patikėti.

Kai atsisuku, atrodo, tarsi staiga būtų sustojęs laikas. Kartą skaičiau, kad jis iš tiesų sustoja prie pat juodosios skylės kraštų. Tad jeigu netyčia atsidurtum tenai, visiems laikams įstrigtum ant to nelemto krašto, būtum amžinai plėšomas į gabalus, amžinai mirštantis. Taip pasijuntu ir šią akimirką. Aplink mane — spūstis, žmonių vis daugėja, lyg čia būtų koks nesibaigiantis kraterio kraštas.

Ir štai ji — stovi tarpduryje. Julija Saiks. Julija Saiks, kuri vakar paėmė tėvų šautuvą ir ištaškė sau smegenis.

Jos plaukai pakaušyje surišti į arklio uodegą, bet aš matau juos susivėlusius, aptaškytus krauju, o po plonyte plaukų uodegyte žioji didžiulė skylė. Ji mane siaubingai baugina, tarsi būtų vaiduoklis, panašus į vaikystėje regėtus košmaruose arba siaubo filmuose.

Staiga prisimenu žinių laidą apie nuteistuosius mirties bausme (mums liepė ją žiūrėti per pasirenkamąjį etikos ir diskusijų kursą) ir joje nuskambėjusią frazę: vaikščiojantis lavonas. Kai pirmą kartą išgirdau tai, dingtelėjo: kaip siaubinga. Bet dabar suprantu, ką ta frazė iš tiesų reiškia. Julija Saiks — vaikščiojantis lavonas. Beje, manau, ir aš pati esu vaikščiojantis lavonas.

— Ne! — burbteliu garsiai, nors norėjau ištarti tik mintyse.

Žengiu žingsnį atgal ir išgirstu suspiegiant Harlovę Rouzen:

— Užlipai man ant kojos!

— Negaliu patikėti, — pakartoja Elė. Jos balsas man regisi kažin koks prislopęs. Ji jau nusisukusi nuo manęs ir perrėkdama muziką šaukia: — Lindsė, ar matei, kas pasirodė?

Julija svyruodama stovi tarpdury. Ji atrodo rami, tik plaštakos sugniaužtos į kumščius.

Metuosi į priekį, bet kaip tik tą akimirką žmonės aplinkui nutaria apjuosti mane siena. Negaliu žiūrėti į visa tai dar kartą. Nenoriu regėti to, kas netrukus įvyks. Sunkiai bepastoviu ant kojų, tad visi stumdo mane pirmyn atgal, o aš maluosi tarp žmonių lyg atmušinėjamas stalo teniso kamuoliukas, beviltiškai mėgindama išsigauti iš kambario. Minu ant kojų, alkūnėmis kumščiuoju į nugaras, bet man tai nerūpi. Svarbiausia dabar — dingti iš čia.

Pagaliau prasibraunu pro žmones. Tarpdury stovi Julija. Ji nežiūri į mane, nepasitraukia iš kelio. Stovi didingai rami, lyg kokia statula, o akys žvelgia man per petį kažkur į tolį. Julija žiūri į Lindsę. Staiga suprantu, kad jai rūpi tik Lindsė, tai jos Julija nekenčia labiausiai. Bet dėl to nepasijuntu geriau.

Kai jau ruošiuosi nustumti ją šalin ir prasibrauti į koridorių, Julija suvirpa ir mūsų žvilgsniai susitinka.

— Palauk, — sako ji, uždedama ranką man ant riešo. Jos plaštaka šalta kaip ledas.

— Ne, — tarsteliu ir išsilaisvinusi nusvirduliuoju tolyn, vos kvėpuodama iš baimės, nes mintyse šmėsčioja pakriki vaizdai: alumi aplieta Julija susilenkusi, atkišusi rankas svirduliuoja į priekį; Julija guli kraujo klane ant šaltų grindų. Mano mintys painiojasi, tad galvoje abu šie vaizdai susilieja į vieną: visiems garsiai juokiantis Julija blaškosi po kambarį, o šlapi jos plaukai permirkę krauju.

Jaučiuosi tokia išmušta iš vėžių, kad koridoriuje Robį pastebiu tik į jį atsitrenkusi.

— Ei! — Robis jau girtas. Iš burnos nukarusi kyšo nepridegta cigaretė. — Ei, tu!

— Robi... — Stipriai prisiglaudžiu prie jo. Viskas aplinkui sukasi. — Einam iš čia, gerai? Važiuojam pas tave namo. Dabar aš jau pasiruošusi. Būsim tik tu ir aš, tik mes dviese.

— Ei, ramiau, mergaite! — Vienas Robio lūpų kamputis lėtai pakyla, bet kitas nenori virsti šypsena. — Kai parūkysiu, gerai? — Robis apsigręžia ir pasuka į kitą namo galą. — Tada ir važiuosim.

— Ne! — kone rikteliu.

Robis svyruodamas atsisuka į mane. Jam nė nespėjus mirktelėti, išplėšiu iš dantų cigaretę ir imu jį bučiuoti. Delnais suimu veidą, prisišlieju visu kūnu. Robiui prireikia minutės, kad susigaudytų, kas vyksta. Galų gale jis ima grabalioti mane, ranka braukia per drabužius, ratais sukioja liežuvį mano burnoje ir tyliai dejuoja.

Mudu stovime koridoriuje ir svyruojame pirmyn atgal, lyg šoktume. Jaučiu, kaip įlinksta ir iš po kojų slysta grindys. Robis netyčia, bet stiprokai stumteli mane į sieną, ir aš aikteliu.

— Atleisk, maže. — Jo akys pasidaro it žvairos, bet tuoj vėl tampa įprastos.

— Mums reikia susirasti kokį kambarį. — Iš kito namo galo ataidi dainelė: Psichopate, Psichopate. — Mums reikia susirasti kokį nors kambarį dabar.

Paimu Robį už rankos ir mudu klupinėdami imame brautis koridoriumi, skindamiesi kelią tarp priešinga kryptim judančių žmonių. Jie visi eina pasižiūrėti, kas ten triukšmauja.

— Čionai. — Robis iš visų jėgų trenkiasi į pirmas pasitaikiusias duris (į tas, ant kurių priklijuota įvairiausių lipdukų). Durys užrakintos, bet pasigirsta pokštelėjimas, ir mudu įlekiame vidun. Vėl pabučiuoju Robį stengdamasi mėgautis artumu, Robio kūno šiluma, kad tik nukreipčiau dėmesį nuo vis garsėjančių klyksmų ir juoko, sklindančių iš galinio kambario. Apsimetu, kad esu tik kūnas, nes galvoje — tuštuma, migla, lyg mintys būtų apsnigtos.

Susigūžiu ir visą dėmesį sutelkiu į savo odą — noriu jausti tik Robio pirštų prisilietimus, o visa kita tegu išnyksta.

Užsidarom duris, ir kambarys paskęsta tamsoje. Juoduma, nors į akį durk, jokio šviesos spindulėlio — arba čia nėra langų, arba užtrauktos užuolaidos. Toji tamsa tiršta, net slegia. Staiga mane apima keistas jausmas, tarytum būtume įkalinti kažin kokioje dėžėje. Išsigąstu. Robis apsikabinęs mane, bet jis taip svirduliuoja, kad man ima svaigti galva. Jaučiu, tuoj supykins, tad stumteliu Robį, bet tada atsiremiu į kažin kokį minkštą daiktą. Tai lova. Robis atbulas parkrinta ant jos, o aš atsigulu ant jo.

— Palauk, — sumurma Robis.

— Argi ne to norėjai? — sušnabždu.

Net ir čia girdžiu juoką ir riksmus psichopatė, psichopatė , perrėkiančius muziką. Dar stipriau bučiuoju Robį. Jis ima kovoti su mano suknelės užtrauktuku. Girdžiu plyštant medžiagą, bet man nesvarbu. Nusismaukiu suknelę iki liemens, ir Robis imasi mano liemenėlės.

— Ar tikrai nori? — suvapa man į ausį.

— Ša! Bučiuok mane!

Psichopatė, psichopatė. Koridoriuje aidi balsai. Pakišu rankas po Robio džemperiu ir nuvelku per galvą. Tada patraukiu marškinėlių apykaklę ir imu bučiuoti Robiui kaklą. Jo oda sūri, atsiduoda prakaitu ir cigaretėmis. Bet aš ir toliau jį bučiuoju, o Robio rankos slysta mano nugara žemyn iki pat sėdmenų. Iš tamsos išnyra mane užgulusio mokytojo Deimlerio (ir margų lubų) vaizdai, bet nuveju juos šalin.

Nuvelku Robiui marškinėlius, ir krūtinėmis prisispaudžiame vienas prie kito. Kai mūsų pilvai susiliečia, paskui vėl atsitraukia, kaskart pasigirsta pliaukštelėjimas. Tada Robis patraukia rankas nuo mano kūno. Vis dar bučiuoju jį, iš lėto slenku žemyn jo krūtine, vietomis apžėlusia plaukeliais. Plaukai ant krūtinės man visad kėlė pasišlykštėjimą. Bet tai dar vienas dalykas šį vakarą, apie kurį negalvoju.

Robis nurimo. Tikriausiai yra suglumęs. Mudu dar niekada nebuvome pažengę taip toli. Kai glamonėjamės, iniciatyvą paprastai rodo Robis. Aš visad baiminausi, kad padarysiu ką ne taip. Tačiau dabar elgiuosi užtikrintai. Keista. Glamonėdamasi su Robiu dar niekada nebuvau išsirengusi nuoga.