Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Neturiu jėgų ginčytis. Leidžiuosi jo vedama. Kento rankos nepaleidžia manęs. Nors jis tik vos prilaiko mane už nugaros, jaučiu, kad viena pati kaipmat parkrisčiau.

Nė nepajutau, kaip grįžome pas Kentą į namus. Man atrodė, kad nepajudėjome iš vietos. Einame į virtuvę, jis ištraukia iš po stalo kėdę ir pasodina mane. Kento lūpos juda, balsas skamba maloniai, tik niekaip negaliu suprasti, ką jis sako. Ant pečių pajuntu storą antklodę. Kai vėl pradedu jausti rankų ir kojų pirštus, juos perveria aštrūs diegliai, tarsi kažkas badytų karštomis smailomis adatėlėmis. Negaliu liautis drebėjusi. Dantys barška taip, tarsi kažkas puodelyje kratytų kauliukus.

Kampe vis dar stovi alaus statinaitės, visur pilna pustuščių bokalų, juose plaukioja nuorūkos. Bet muzika išjungta, ir tušti namai atrodo visiškai kitaip. Sutelkiu dėmesį į daugybę aplink esančių smulkmenų, mintimis šokinėju nuo vienos prie kitos, tarsi būčiau stalo teniso kamuoliukas: virš kriauklės kabo paveiksliukas su išsiuvinėtu užrašu MARTA STIUART ČIA NEGYVENA ; ant šaldytuvo priklijuota nuotraukų, kuriose matyti Kentas su šeima kažkur pajūryje, jo giminaičiai, kurių nepažįstu, daug senų atvirukų iš Paryžiaus, Maroko ir San Fransisko; spintelėse už stiklinių durelių išrikiuota eilė puodelių su užrašais: KOFEINAS ARBA MIRTIS ir LAIKAS GERTI ARBATĄ.

— Vieną ar du zefyrus? — klausia Kentas.

— Ką? — Mano balsas užkimęs ir keistas.

Staiga man sugrįžta visi pojūčiai: girdžiu, kaip šnypščia puodelyje kaistantis pienas; išryškėja Kento veidas, toks mielas, susirūpinęs. Susivėlusiuose ruduose jo plaukuose pastebiu tirpstančias snaiges. Man ant pečių užmesta antklodė kvepia levandomis.

— Įdėsiu kelis, — sako Kentas ir nusisuka į viryklę.

Po minutėlės priešais mane jau garuoja didžiulis puodelis (ant jo užrašas: NAMAI TEN, KUR YRA ŠOKOLADO ), pilnas karšto putojančio šokolado (tikro, o ne iš pakelių), ir pūpso keli dideli zefyrai. Nežinau, ar garsiai pasakiau, kad norėčiau karšto šokolado, ar Kentas tiesiog perskaitė mano mintis.

Kentas atsisėda priešais mane, kitoje stalo pusėje, ir stebi, kaip gurkšteliu šokolado. Jis nepaprastai skanus, ne per saldus, jaučiasi cinamonas ir dar kažkas, ko negaliu atpažinti. Pastatau puodelį ant stalo. Rankos virpa jau mažiau.

— Kur Lindsė? — klausiu, kai mintyse vėl šmėsteli neseniai regėtas vaizdas: Lindsė atsiklaupusi vemia visų akivaizdoje. Turbūt ji neteko proto, nes niekada taip nesielgia viešoje vietoje. — Ar jai viskas gerai?

Kentas linkteli, neatitraukdamas žvilgsnio nuo mano veido.

— Lindsė sveika. Nuvežė į ligoninę, nes ištiko šokas. Bet jai viskas bus gerai.

— Ji... Julija taip staigiai iššoko ant kelio. — Užsimerkiu ir pamatau neryškią baltą dėmę. Kai atmerkiu akis, Kentas atrodo kažin koks persimainęs. — Ar ji... Na, ar Julija...

Kentas kresteli galvą.

— Nebebuvo galima nieko padaryti, — ištaria taip tyliai, kad tikrai nebūčiau išgirdusi, jeigu iš anksto nebūčiau žinojusi, ką pasakys.

— Aš mačiau ją... — prabylu, bet negaliu užbaigti frazės. — Galėjau sulaikyti ją. Ji buvo visai šalia manęs.

— Tai buvo nelaimingas atsitikimas. — Kentas nudelbia akis. Vargu ar pats tuo tiki.

Norėčiau pasakyti: Ne, tai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Prisimenu tą keistą, vos pastebimą šypseną Julijos veide, kai ji ištarė: Galbūt kitąkart, bet tikriausiai niekada. Užsimerkiu trokšdama, kad šis prisiminimas išnyktų.

— O Elė kaip? Ar nesusižeidė?

— Elė sveika. Nė vieno įdrėskimo, — jau garsiau atsako Kentas, bet balse girdėti maldaujanti gaidelė. Suprantu, jis norėtų, kad nebekalbėčiau. Jis nenori, kad paklausčiau to, ko ketinu paklausti.

— O Elodė? — sušnabždu.

Kentas nukreipia žvilgsnį į šoną. Matau, kaip įsitempia jo žandikaulio raumuo.

— Ji sėdėjo priekyje, — pagaliau prabyla. Atrodo, lyg kiekvienas tariamas žodis keltų jam skausmą. Pagalvoju apie Elodę, pasilenkusią ir verkšlenančią: Kodėl Samė visad sėdi priekyje? — Nuo smūgio labiausiai nukentėjo priekinė keleivio sėdynė.

Kažin, ar ir mano tėvams bus taip paaiškinta ligoninėje: susidūrimas, keleivio sėdynė, smūgis.

— Ar ji... — paskutinio žodžio negaliu ištarti.

Kentas žiūri į mane taip, jog, regis, tuoj pravirks. Jis dar niekada neatrodė toks vyriškas, akys tamsios, pilnos liūdesio.

— Man labai gaila, Same, — tyliai ištaria jis.

— Ką? — Sugniaužiu kumščius taip stipriai, kad nagai susminga į odą. — Nori pasakyti, kad ji... kad ji... — Nutylu, vis dar negaliu ištarti to žodžio. Vos ištarsiu, tai virs tikrove.

Kentas kalba taip, tarsi kiekvienas žodis būtų aštrus daiktas, kurį jis turi ištraukti iš širdies.

— Tai buvo... Tai įvyko akimirksniu. Neskausmingai.

— Neskausmingai? — pakartoju drebančiu balsu. — Neskausmingai? Tu juk nežinai, kaip ten buvo. Tu negali to žinoti. — Gerklėje jaučiu kumščio dydžio gniužulą. — Ar tai jie taip sakė? Jie pasakė: neskausmingai ? Tarsi sakytų — taikiai ? Tarsi tai būtų gerai?

Kentas siekteli per stalą mano rankos.

— Same...

— Ne! — Su visa kėde atsistumiu nuo stalo ir atsistoju. Iš pykčio net drebu. — Ne! Nesakyk, kad viskas bus gerai. Nesakyk, kad jai neskaudėjo. Tu nežinai, tu nė neįsivaizduoji, niekas iš jūsų neįsivaizduojate, kaip skauda. Skauda...

Nebežinau, ar kalbu apie Elodę, ar apie save. Kentas atsistoja ir apkabina mane. Atsiremiu jam į petį ir imu kūkčioti. Jis laiko mane glėbyje, tvirtai prispaudęs prie savęs, ir tyliai kažką šnabžda man į plaukus. Prieš atsipalaiduojant ir panyrant į tamsą galvoje man dar šmėsteli keista ir baisiai kvaila mintis — kad mano galvai labai patogu ant Kento peties.

Mintis apie Elodę ir Juliją tuoj mane pribaigs. Protas apsiblausia lyg užmetus sunkų šydą, ir pravirkstu dar garsiau. Tai jau antras vakaras iš eilės, kai Kento akivaizdoje jaučiuosi tokia bejėgė. Bet jis to, aišku, nežino. Turėčiau džiaugtis, kad neprisimena, jog vakar abu sėdėjome tamsiame kambaryje, taip arti vienas kito, kad beveik lietėsi mūsų keliai, bet pasijuntu tik dar vienišesnė. Aš pasiklydau nežinia kokiame rūke, migloje. Kai pagaliau vėl susivokiu, pajuntu, kad Kentas laiko mane pakėlęs. Mano kojos beveik neliečia žemės.

Jo lūpos paliečia man plaukus. Prie ausies jaučiu jo kvėpavimą. Mano kūnu perbėga šiurpuliukai ir pasijuntu siaubingai bjauriai, esu sutrikusi labiau nei bet kada. Kiek atsitraukiu, tarp mūsų palikdama mažytį tarpelį. Bet Kentas ir toliau stovi apglėbęs mane, stipriai glausdamas prie savęs, ir aš tuo džiaugiuosi. Jo glėbys tvirtas ir šiltas.

— Tu visa suledijusi, — sako jis ir paliečia man skruostą. Tai trunka tik dešimtadalį sekundės, bet kai jis atitraukia ranką, aš vis dar jaučiu jo prisilietimą, tarsi būtų mane nudeginęs. — Tavo drabužiai kiaurai peršlapę.

— Apatiniai, — burbteliu.

Kentas suraukia kaktą.

— Ką?

— Mano... hm... apatiniai. Norėjau pasakyti, sušlapo kelnės, striukė ir net apatiniai. Visa aplipau sniegu. Na, jis jau beveik ištirpo. Bet man tikrai labai šalta. — Jaučiuosi tokia išsekusi, kad nieko nebesigėdiju.

Kentas prikanda lūpą ir linkteli.

— Pabūk čia, — sako jis. — Ir išgerk! — linkteli puodelio su karštu šokoladu pusėn.

Kentas pasodina mane ant kėdės ir išeina. Aš tebedrebu, bet dabar bent jau pavyksta išlaikyti puodelį rankose neišlaistant šokolado ant stalo. Galva ištuštėjo, jaučiu tik puodelį, artėjantį prie lūpų, kakavos skonį, girdžiu katino su nuleista uodega formos laikrodžio tiksėjimą ir matau už lango baltuojant sniegą. Po kelių sekundžių Kentas grįžta nešinas didžiuliu džemperiu, nublukusiomis treninginėmis kelnėmis ir sulankstytomis dryžuotomis vyriškomis apatinėmis kelnaitėmis.