Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Kai paleidžiu mamą iš glėbio, ji žiūri į mane taip, tarsi būčiau ką tik pranešusi, kad metu mokyklą ir ketinu tapti cirko akrobate.

— Ką? — tarsteli tėtis, mesdamas keptuvę į kriauklę ir į pašluostę šluostydamasis rankas. — O savo senio nemyli?

Pakeliu akis į dangų. Nekenčiu, kai tėtis ima kalbėti neva paaugliškai. Bet nepuolu priekaištauti. Šiandien niekas nesugadins man nuotaikos.

— Viso, tėti. — Nesipriešinu, kai jis tarsi meškinas suspaudžia mane glėbyje.

Jaučiuosi nuo galvos iki kojų pilna meilės. Viskas viduje kunkuliuoja, tarsi kažkas manyje būtų gerai pakratęs buteliuką kolos. Visa aplinkui — indai kriauklėje, Izės bandelė, mamos šypsena — atrodo dailūs, tarsi būtų padaryti iš stiklo, tarsi regėčiau juos pirmą kartą. Viskas taip nuostabu, kad man kyla noras paliesti visus daiktus — kad įsitikinčiau, ar jie tikri. Jei tik turėčiau laiko, taip ir padaryčiau. Paimčiau į rankas ant stalo gulintį apkramtytą greipfrutą ir pauostyčiau jį. Perbraukčiau pirštais Izei per plaukus.

Bet neturiu laiko. Šiandien — Valentino diena, kieme manęs laukia Lindsė, ir man reikia sutvarkyti keletą reikalų. Šiandien aš išgelbėsiu dvi gyvybes: Julijos Saiks ir savo.

TEBŪNIE ŠVIESA

— Pyp, pyp! — pro langelį šaukia Lindsė. Aš lekiu apledijusiu takučiu, giliai į plaučius traukdama šaltą orą. Man patinka, kad jis toks ledinis, man netgi patinka Lindsės cigaretės dūmų ir orą teršiančių išmetamųjų dujų smarvė. — Karšta pupytė? Kiek nori?

— Jeigu klausi, — sakau sėsdamasi ant priekinės sėdynės, — vadinasi, negali įpirkti.

Lindsė išsišiepia ir, man nė nespėjus atkišti rankos, paduoda indelį su kava.

— Laimingos Valentino dienos!

— Laimingos Valentino dienos, — atsakau, ir mudvi susidaužiame kartoniniais indeliais.

Ir Lindsę matau aiškiau nei bet kada: angeliškas veidas, susivėlę šviesūs plaukais, juodai lakuoti apsilaupę nagai, aptrinta odinė Dooney&Bourke rankinė, kurioje ant dugno visad pilna tabako trupinių ir praplėštų Trident Original gumos pakelių. Lindsė — nekenčianti nuobodulio, visad judanti krutanti, nuolat skubanti. Kartą per vakarėlį botanikos sode ji girtutėlė apsikabino mus visas ir tarė: Brangutės, esame vienos prieš visą pasaulį. Ir ji pasakė tai labai rimtai. Lindsė — bloga ir linksma, žiauri ir ištikima, manoji Lindsė.

Nevalingai pasilenkiu ir pabučiuoju ją į skruostą.

— Oho, lesbiniesi? — Lindsė kilsteli petį ir patrina jį į skruostą — nusivalo mano lūpų blizgio žymę. — O gal praktikuojiesi ruošdamasi šiam vakarui?

— Galbūt ir tai, ir tai, — atsakau.

Lindsė garsiai nusijuokia.

Gurkšteliu kavos. Ji tokia karšta, kad galima nusiplikyti liežuvį. Tikriausiai pati gardžiausia kava visame Ridževju miestelyje, visame pasaulyje. Dieve, laimink Dunkin’ Donuts kavines.

Lindsė plepa apie tai, kiek rožių tikisi gauti, svarsto, ar Marse Posner ir šįsyk palūš ir per penktą pamoką apsiverks tualete prisiminusi, kad prieš trejus metus Džastinas Strimeris metė ją per Valentino dieną, pasmerkdamas amžinai būti tik pusiau populiaria. Aš tuo metu žiūriu pro langą ir stebiu, kaip pro šalį, apgaubtas pilkos miglos, lekia Ridževju miestelis. Praeis vos keli mėnesiai, ir medžiai išskleis pumpurėlius, viskas pasidengs žiedų ir žalumos migla. Paskui, dar po kelių mėnesių, visą miestelį liete užlies žaluma: aplink bus tiek medžių ir tiek žolės, jog visa atrodys panašu į šviežiai nutapytą dar drėgną paveikslą. Įsivaizduoju kantriai lūkuriuojančią vasarą, tarsi laukiančią, kad kas įdėtų skaidrę į projektorių, ir ji tuoj pat ateis.

Štai ir Elodė: tipena takeliu apsiavusi aukštakulniais, be striukės, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Pamačiusi ją, visą švytinčią ir gyvą, pajuntu tokį palengvėjimą, kad net prapliumpu juoktis, kelis kartus net klykteliu. Lindsė nustebusi pažvelgia į mane.

— Ji sustirs, — sakau sunkiai gaudydama orą. Tegu Lindsė mano, kad tai ir yra juoko priežastis.

Lindsė pasukinėja pirštą prie smilkinio.

— Jai tikrai pasimaišė. Turbūt ko nors apsivalgė.

— Kas paminėjo valgį? — pasiteirauja Elodė, lipdama į automobilį. — Aš mirštu iš bado.

Apsisuku ir pažvelgiu į ją. Norėčiau nulįsti ant galinės sėdynės, pripulti ir apkabinti ją. Vos susilaikau. Jaučiu nesuvaldomą norą paliesti Elodę, įsitikinti, kad ji tikra, kad yra čia, kad ji gyva. Ji pati drąsiausia, bet ir pati trapiausia iš mūsų. Norėčiau jai tai pasakyti.

— Kas yra? — Elodė suraukia nosį, ir aš susiprantu, kad per ilgai spoksau į ją. — Kas nors negerai? Gal išsitepliojau dantų pasta ar dar kuo?

— Ne, — atsakau ir vėl nusijuokiu, mane užlieja laimės ir palengvėjimo banga. Dingteli: Galėčiau amžinai išgyventi šią akimirką. — Atrodai labai gražiai.

Lindsė sukikena ir pasižiūri į Elodę per galinio vaizdo veidrodėlį.

— Po tavo subine yra bandelių, gražuole.

— Niam, subinės bandelės. — Elodė įkiša ranką į maišelį ir ištraukia apmaigytą bandelę. Tada, pabrėždama kiekvieną judesį, atsikanda didelį kąsnį. — Victorias Secret apatinių skonio.

— Kelnaičių juostelės skonio, — priduriu.

— Kvepalų skonio, — papildo Lindsė.

— Bezdalų skonio, — užbaigia Elodė.

Lindsė prunkšteli taip, kad kava apspjauna prietaisų skydelį. Imu juoktis ir negaliu sustoti. Visą kelią iki mokyklos sukame galvas, kokio skonio galėtų būti subinės bandelės. Mąstau, kad visa tai — mano gyvenimas, štai jos, mano draugės. Kad ir kaip viskas klotųsi — keistai ar sumautai, netobulai ar ne taip, — man visa nepaprastai miela.

Kai įvažiuojame į mokyklos automobilių aikštelę, rikteliu Lindsei, kad sustotų. Lindsė staigiai sustabdo mašiną, Elodė apsilaisto kava ir nusikeikia.

— Kokio velnio? — Lindsė uždeda ranką sau ant krūtinės. — Tu mane mirtinai išgąsdinai.

— Oi, atsiprašau. Man pasirodė, kad pamačiau Robį. — Stebiu, kaip priešais mus į Vyresniųjų alėją įsuka Saros Grundel Chevrolet , aplenkdamas mus penkiolika sekundžių. Vieta aikštelėje — tik menkniekis, smulkmena, bet šiandien neketinu padaryti nė vienos klaidos. Nenoriu rizikuoti. Tai lyg žaidimas, kurį žaisdavome vaikystėje: einant šaligatviu turėdavome neužlipti ant įtrūkimų asfalte, kitaip mūsų mamos numirs. Net jeigu ir netikėjome, jog tai tiesa, kojas vis tiek statydavome taip, kad tik neužliptume ant plyšelio. Dėl visa ko. — Atsiprašau, apsirikau.

Lindsė pakelia akis į dangų ir nuspaudžia greičio pedalą.

— Tik nesakyk, kad tapai viena iš tų pamišusių persekiotojų!

— Atstok nuo jos. — Elodė pasilenkusi patapšnoja man per petį. — Ji tik nervinasi dėl šio vakaro.

Prikandu lūpą, kad tik nenusijuokčiau. Jeigu Lindsė ir Elodė bent įtartų, kokios mintys iš tiesų sukasi mano galvoje, jos tikriausiai pasirūpintų, kad būčiau uždaryta į beprotnamį. Visą rytą, kai tik užmerkiu akis, jaučiu Kento Makfalerio lūpas, švelniai priglundančias prie manųjų, taip švelniai, tarsi sparnu prisiliestų drugelis; matau jo veidą, apsuptą mėnulio šviesos vainiku; jaučiu jo rankas, prilaikančias mane, kad nepargriūčiau. Kakta atsiremiu į langą. Atspindys lange šypsosi man. O kai Lindsė, Vyresniųjų alėja važinėdama pirmyn atgal, ima keiktis, nes Sara Grundel užėmė paskutinę laisvą vietą, šypsena lange dar paplatėja.

Užuot paskui Elodę ir Lindsę nusekusi į pagrindinį pastatą, pasuku link A pastato, kur yra medicinos seselės kabinetas. Draugėms burbteliu, neva man skauda galvą. Per Valentino dieną kaip tik čia laikomos rožės, o man reikia atlikti keletą pakeitimų. Žinau, į gerų poelgių sąrašą melas turbūt neįtrauktas (ypač jei meluoji geriausioms draugėms), bet taip elgiuosi tikrai dėl labai rimtos priežasties.