Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Jis linkteli ir netardamas žodžio prie lovos krašto pristumia rašomojo stalo kėdę. Pakelia kojas, smakru atsiremia į kelius ir žiūri į mane. Pro langus sklindanti mėnulio šviesa nudažo jo plaukus sidabru.

— Kentai?

— Ką?

— Turbūt tau keista, kad esu čia, su tavimi? — Tai sakydama užsimerkiu, kad nematyčiau jo veido.

— Aš esu vyriausiasis „Sielvarto“ redaktorius, — atsako jis. — Kartą tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas pravaikščiojau su kroksais. Man niekas neatrodo keista.

— Buvau visai pamiršusi „kroksų fazę“, — sakau. Pagaliau sušilau po antklode. Jaučiu iš lėto atslenkant miegą, tarsi stovėčiau šiltame paplūdimyje ir jūros vanduo po truputėlį semtų kojų pirštus. — Kentai?

— Ką?

— Kodėl tu toks geras man?

Kentas tyli taip ilgai, jog dingteli, kad neatsakys. Įsivaizduoju, kad girdžiu ant žemės lėtai krintant sniegą, kuris užkloja dieną ir viską švariai ištrina. Man baugu atsimerkti, aš bijau, kad burtai išsisklaidys, bijau pamatyti Kentą supykusį ar įskaudintą.

— Atsimeni, kai mokėmės antroje klasėje? Mano senelis buvo ką tik miręs, — tyliai ramiu balsu pagaliau prabyla Kentas. — Aš apsiverkiau valgykloje, ir Filas Houvelis išvadino mane pediku. Ėmiau verkti dar labiau, nors nežinojau, ką tas žodis reiškia. — Kentas tyliai nusijuokia.

Užmerkusi akis leidžiuosi nešama jo balso. Pernai Filas Houvelis buvo užtiktas pusnuogis kartu su Šonu Treboru, ant jo tėčio BMW užpakalinės sėdynės. Juokinga, kaip keistai viskas susiklosto.

— O kai pasakiau jam, kad atstotų, jis trenkė per mano padėklą, ir maistas išsilakstė į visas puses. Niekada nepamiršiu: tai buvo bulvių košė ir kalakutienos kotletai. Ir tada priėjai tu, rankomis susėmei nuo grindų bulvių košę ir sviedei tiesiai Filui į veidą. Paskui pakėlei kalakutienos kotletą ir sutrynei į Filo marškinėlius. Ir pasakei: Tu esi blogesnis nei maistas valgykloje. — Kentas vėl nusijuokia. — Antroje klasėje tai buvo rimtas įžeidimas. Šonas baisiai nustebo. Jis atrodė taip juokingai, visas aplipęs bulvių koše ir svogūnų laiškų gabaliukais, kad praplyšau juoktis. Įsijuokiau taip, kad negalėjau nustoti, be to, juokiausi pirmą kartą nuo tada, kai sužinojau apie... apie senelio mirtį. — Kentas nutyla. — Atsimeni, ką pasakiau tau tą dieną?

Iš pačios atminties gelmės tarsi balionas iškyla prisiminimas. Nė nemaniau, kad buvau jį išsaugojusi. Prieš akis šmėsteli aiškūs ir labai ryškūs vaizdai.

— Tu esi mano didvyrė, — ištariame abu kartu.

Negirdėjau, kad Kentas būtų sujudėjęs, bet jo balsas nuskamba prie pat manęs. Tamsoje jis suranda mano rankas ir suspaudžia delnuose.

— Tą dieną prisiekiau, kad ir aš būsiu tavo didvyris, nesvarbu, kiek laiko man teks laukti, — sušnabžda jis.

Taip ir liekame susikabinę rankomis — ilgai, galbūt valandų valandas. Miegas vis mėgina pasiglemžti mane, atitraukti nuo Kento, bet mano širdis plazda tarsi drugys, vydama šalin sapnus ir tamsą, ir sąmonę gaubiantį rūką. Jei tik užmigsiu, prarasiu jį. Amžinai prarasiu šią akimirką.

— Kentai? — tariu. Atrodo, lyg mano balsas kiltų it rūkas, lyg visą amžinybę keliautų iš smegenų iki lūpų.

— Ką?

— Pažadi, kad pasiliksi su manimi?

— Pažadu, — sušnabžda jis.

Ir tada, tą akimirką, kai nebesuprantu, ar jau sapnuoju, ar dar ne, gal klajoju po kažin kokį slėnį tarp tikrovės ir sapnų, kur išsipildo visi troškimai, pajuntu, kaip jo lūpos švelniai prisiliečia prie mano lūpų. Bet jau per vėlu. Aš išslystu, tolstu. Tolsta ir jis. Akimirka sukasi atgal, traukiasi tarsi gėlės žiedas, susiskleidžiantis nakčiai.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Šį kartą sapne girdžiu garsą. Krisdama tamsoje girdžiu grojant erzinančią dainelę, panašią į muzikėlę, skambančią gydytojo laukiamajame ar lifte. Staiga suprantu, kad muzikėlė sklinda iš Tomo Džefersono mokyklos konsultanto kabineto.

Vos tik suvokiu, iš kur sklinda muzika, tamsoje ima sproginėti maži šviesūs taškeliai — prieš akis sušmėžuoja visi tie erzinantys pamokantys plakatai, kuriais mokyklos konsultantė mokytoja Gardner nukabinėjo savo kabineto sienas. Tik mano sapne visi plakatai didesni gal šimtą kartų, kiekvienas didumo sulig namu. Viename pavaizduotas Einšteinas, o apačioje parašyta: „Jeigu patekai į meilės pinkles, visuotinės traukos dėsnis dėl to nekaltas Kitame — Tomo Edisono frazė: „Genijus yra 1 procentas talento ir 99 procentai darbo.“ Norėčiau užsikabinti už vieno iš plakatų, bet bijau, kad neišlaikys mano svorio. Paskui pralekiu pro paveikslėlį, kuriame pavaizduotas rainas katinas, kabantis ant medžio šakos, įsikibęs į ją nagais. Apačioje užrašas: LAIKYKIS!

Keisčiausia tai, jog vos tik pamatau tą paveikslėlį, ausyse nustoja švilpti, baimė išgaruoja. Tada suprantu, kad niekur aš nekritau. Aš tiesiog plūduriavau.

Mane išbudinantis žadintuvo pypsėjimas — pats švelniausias garsas, kokį tik esu girdėjusi. Atsisėdu ir jaučiu, kaip manyje pučiasi juoko burbulas. Man norisi paliesti visus daiktus kambaryje: sienas, langą, Lindsės koliažą, nuotraukas, sumestas ant rašomojo stalo, ant grindų numestus džinsus ir biologijos vadovėlį, ir netgi blankią šviesą, sėlinančią palange. Jeigu galėčiau, paimčiau ją į rankas ir išbučiuočiau.

— Kai kas atsikėlė geros nuotaikos, — sako mama, kada laiptais nulipu žemyn.

Kaip įprasta, Izė sėdi prie stalo, priešais pasidėjusi bandelę su riešutų sviestu, ir valgo ją, kąsdama lėtai ir atsargiai.

— Geros Valentino dienos! — sako tėtis. Jis stovi prie viryklės ir mamai pusryčiams kepa kiaušinienę.

— Mano pati mėgstamiausia, — sakau ir mikliai atsikandu Izės bandelės.

Izė sucypusi pliaukšteli man per ranką. Lūpomis įsisiurbiu Izei į kaktą — bučinys šlapias ir ilgas.

— Baik mane seilėti, — purkšteli Izė.

— Iki pasimatymo, driežiuk, — sakau.

— Nevadink manęs driežiuku. — Izė parodo man liežuvį. Jis aplipęs žemės riešutų sviestu.

— Kai taip elgiesi, esi panaši į driežą.

— Same, ar valgysi ko pusryčiams? — pasiteirauja mama.

Aš niekada nepusryčiauju namie, bet mama vis tiek paklausia kiekvieną rytą. (Žinoma, jeigu spėja pagauti prieš man išlekiant iš namų.) Tą akimirką suvokiu, kad dievinu kasdienes, įprastas mūsų gyvenimo smulkmenas: tai, kad mama kasryt pasiteirauja, ar pusryčiausiu, ir tai, kad kasdien atsakau jai „ne“, nes Lindsės automobilyje manęs laukia bandelė su sezamais; tai, kad įsukdamos į mokyklos automobilių aikštelę visad klausomės „Daugiau jokių dramų“; tai, kad sekmadieniais mama verda spagečius ir mėsos kukulius; tai, kad kartą per mėnesį tėtis perima virtuvės vairą ir gamina „ypatingąjį troškinį“, kuris yra ne kas kita kaip dešrelių gabaliukai ir virtos pupelės su daug daug kečupo ir dar kažin kokiais padažais; ir tai, kad aš niekada neprisipažįstu, jog man labai gardu, tiesą pasakius, tai vienas mėgstamiausių mano patiekalų. Kasdienės smulkmenos — tai ypatingas mano gyvenimą puošiantis raštas, tarsi smulkios siuvinėjimo klaidelės — ant rankomis austo kilimo palikti tarpeliai ir mazgeliai, kurių negali atkartoti, ir dėl to kilimas tampa unikalus.

Yra tiek daug gražių dalykų... Jeigu gerai įsižiūri.

— Ne, jokių pusryčių. Bet ačiū. — Prieinu prie mamos ir apkabinu ją. Ji aikteli nustebusi. Tikriausiai bus praėję bent keletas metų nuo paskutinio mūsų apsikabinimo (neskaitant privalomų, kelias sekundes trunkančių prisiglaudimų per gimtadienius). — Myliu tave.