Лорен Оливер - Kai aš žuvau

Jis plačiai nusišypso, veidas nušvinta lyg saulės spindulys.

— Tu niekada nesužinosi, — atsako ir mirkteli man.

Nevalingai žengiu keletą žingsnių prie jo, kad galėčiau pajusti jo kūno šilumą. Įdomu, ką jis darytų, jeigu dabar prisitraukčiau jį ir švelniai priglausčiau savo lūpas prie jo lūpų taip, kaip jis savo lūpas priglaudė prie manųjų. Tikiuosi, kad priglaudė. Vien nuo šios minties pajuntu širdyje plazdenant daugybę drugelių, o kūnas ima keistai virpėti.

Tą akimirką prisimenu, ką pačią pirmą dieną, kurią viskas prasidėjo, pasakė Elė: Tailande vienu metu pakilęs būrys plaštakių gali sukelti liūtį Niujorke. Pagalvoju apie milijardus teisingų ir klaidingų žingsnių, galimybių ir atsitiktinumų, dėl kurių atsidūriau čia ir stoviu priešais Kentą, rankoje laikydama dar neišsiskleidusią kreminės spalvos rožę. Tai — pats didžiausias stebuklas pasaulyje.

— Ačiū, — burbteliu ir tuoj priduriu: — Na, kad atnešei ją man.

Kentas linkteli. Atrodo patenkintas, bet ir sutrikęs.

— Nėra už ką.

— Aš... hm... girdėjau, šįvakar rengi vakarėlį?

Pykstu ant savęs, kad kalbu taip kvailai. Maniau, viskas bus daug paprasčiau. Maniau, jis pasilenks prie manęs ir švelniai prisilies lūpomis kaip anądien. Aš taip trokštu viską ištaisyti, trokštu vėl pajusti vakarykštį jaudulį, mudviejų abiejų jaudulį (jis juk irgi jaudinosi). Baiminuosi, kad dabar ką nors pasakiusi viską sugadinsiu. Nuo minties, kad turbūt praradau vakarykštę akimirką, mane užlieja liūdesys. Ta vienintelė akimirka, toji trumpa dalelė sekundės, kai mūsų lūpos susilietė, pradingo begaliniame amžinybės sūkuryje.

— Taip, rengiu. — Kento veidas nušvinta. — Na, mano tėvai išvažiuoja, supranti. Ateisi?

— Būtinai, — ištariu taip tvirtai, kad jis net nustemba. — Tai yra... — sakau jau įprastu tonu, — juk visi susirinks, ar ne?

— Tikiuosi. — Kento balsas šiltas, liejasi lyg sirupas. Norėčiau užsimerkti ir klausytis. — Turiu dvi statinaites alaus. — Jis iškelia pirštą ir pasuka ore, tarsi norėtų pasakyti: Valio!

— Aš vis tiek būčiau atėjusi. — Vėl supykstu ant savęs: ką čia pliauškiu?

Bet Kentas, regis, suprato, nes parausta.

— Ačiū, — linkteli. — Tikėjausi, kad ateisi. Na, vyliausi, nes juk visad dalyvauji vakarėliuose, na, supranti, lankaisi visokiuose pasilinksminimuose ir panašiai. Aišku, jeigu kas nors kitas nerengia vakarėlio arba tu su draugėmis penktadienį nesi suplanavusi ko nors kito...

— Kentai?

Jis vėl kaipmat užsičiaupia, atrodo toks mielas.

— Ką?

Aš niekaip negaliu ryžtis. Apsilaižau lūpas ir sugniaužiu kumščius.

— Aš... aš noriu tau kai ką pasakyti.

Kentas suraukia kaktą. Kaip miela — ir kodėl anksčiau nepastebėjau, koks jis mielas? Bet ta mintis man nė kiek nepadeda.

Giliai kvėpuoju — įkvepiu, iškvepiu.

— Gal tau pasirodys, kad tai beprotybė, bet...

— Kas?

Kentas pasilenkia prie manęs dar arčiau, ir mūsų lūpas skiria vos dešimt centimetrų. Užuodžiu jam iš burnos sklindantį mėtinio saldainiuko kvapą. Mano širdis ima plakti pašėlusiu greičiu, tarsi supčiausi milžiniškoje karuselėje.

— Aš... hm... aš...

— Same!

Pro valgyklos duris išsmunka Lindsė, ant peties užsikabinusi mano ir savo rankines. Abu su Kentu nevalingai atsitraukiame per žingsnį vienas nuo kito. Tiesą pasakius, pajuntu Lindsei dėkingumą, nes būčiau arba prisipažinusi Kentui, kad numiriau prieš keletą dienų, arba kad įsimylėjau jį.

Lindsė eina prie mūsų vaidindama, kad vos paneša dvi rankines, tarsi jos būtų prikrautos plytų.

— Na, eime?

— Ką?

Jos žvilgsnis stabteli prie Kento, bet Lindsė nuduoda jo nepastebinti. Atsistoja beveik priešais Kentą atsukusi jam nugarą, tarsi jis būtų tuščia vieta, tarsi dėl jo nevertėtų gaišti laiko. Kai Kentas mandagiai nusuka akis į šalį apsimesdamas, neva viskas gerai, man pasidaro silpna. Norėčiau, kad jis suprastų: Lindsė — tai ne aš. Aš mielai skirsiu jam savo laiką. Jis daug vertingesnis už visą mano laiką.

— Tai einam į jogurtinę ar ne? — Lindsė priglaudžia delną sau prie pilvo ir nutaiso grimasą. — Nuo tų bulvyčių mano skrandis taip išsipūtė, kad, prisiekiu, dabar padės tik chemikalų prigrūstas skanėstas.

Kentas man vos linkteli ir apsisukęs nueina. Nei viso , nei iki — nieko. Tiesiog pasistengė kuo greičiau dingti iš čia.

Išlindusi iš už Lindsės sušunku jam pavymui:

— Viso, Kentai! Iki greito!

Jis staigiai atsisuka ir nustebęs plačiai nusišypso.

— Iki greito, Same! — Ir atsisveikindamas atiduoda pagarbą, panašiai kaip tie vaikinai iš senų nespalvotų filmų. Tada nuliuoksi atgal į pagrindinį pastatą.

Lindsė kurį laiką stebi jį, paskui prisimerkusi pažvelgia į mane.

— Kas čia vyksta? Gal Kentas uoliai tave persekiojo ir galų gale privertė nusileisti?

— Galbūt, — atsakau. Man nerūpi, ką pagalvos Lindsė. Mane svaigina Kento šypsena, svaigina, kad jis taip arti. Jaučiuosi lengvutė ir nenugalima — tai pats maloniausias svaigulys gyvenime.

Lindsė vis dar nenuleidžia nuo manęs akių. Paskui gūžteli pečiais.

— Geriausias meilės įrodymas — į langą mesta plyta. — Ji įsikabina man į parankę. — Gal jogurto?

Kaip tik dėl to, nepaisydama tūkstančio ir vienos jos kaltės, aš ir myliu Lindsę Edžkomb.

ŠAKNYS IR PUMPURAI

— Gana, Same. Eime. — Lindsė godžiai žiūri į Kento namą, tarsi jis būtų šokoladinis. — Atrodai puikiai.

Tikrindama makiažą gal penkiasdešimtąjį kartą pasižiūriu į atlenkiamą veidrodėlį. Užsitepu dar vieną sluoksnį lūpų blizgio, nuo blakstienų prie akies kampučio nukrapštau lipnų tušo gumuliuką. Mintyse repetuoju savo kalbą: Klausyk, Kentai, žinau, galbūt nustebsi, bet norėjau paklausti: ar... na, žinai... gal norėtum kada nueiti kur nors kartu...

— Nieko nesuprantu. — Elė, sėdinti ant galinės sėdynės, šiugždendama pūstu Burberry švarkeliu, pasilenkia prie manęs. — Jei neketini to daryti su Robiu, dėl ko tada taip jaudiniesi?

— Aš nesijaudinu, — atsakau.

Nors ir pasitepiau veidą drėkinamuoju kremu su atspalviu, nors ir pasidažiau skaistalais, vis tiek atrodau išblyškusi lyg vampyrė.

— Tu jaudiniesi, — kartu ištaria Lindsė, Elodė ir Elė, ir visos nusijuokia.

— Tikrai nenori įkalti? — Elė baksteli degtinės buteliu man į petį.

Papurtau galvą.

— Ne, ačiū.

Aš taip nervinuosi, kad neprisiversčiau paragauti nė lašo. Be to, šiandien — pirmoji mano naujos pradžios diena. Nuo šiol viską darysiu taip, kaip reikia. Būsiu visai kitas, daug geresnis žmogus. Toks, apie kurį išliks vien tik geri prisiminimai, o ne tiesiog prisiminimas. Aš vis kartoju tai sau, kad gerai įsikalčiau į galvą. Ir tai suteikia man jėgų, tarsi toji mintis būtų apčiuopiama, lyg gelbėjimo ratas, į kurį galiu įsikibti. Be to, tai padeda man nuvyti šalin baimę ir giliai manyje įkyriai zyziančią mintį, jog kažką pamiršau padaryti, kažką praleidau.

Lindsė apsikabina mane, skambiai pabučiuoja į skruostą. Iš burnos jai trenkia degtine ir Tic Tac žirniukais.

— Tu būsi mūsų atsakingoji vairuotoja, — sako ji. — Jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau mokomąjį dokumentinį filmą apie deramą paauglių elgesį.

— Tu ir esi kaip tie mokomojo filmo herojai, — įsiterpia Elodė. — Kuriuos reikia perspėti dėl netinkamo elgesio.

— Tik paklausykit, kas prabilo. Doruolė! — atitaria Lindsė ir apsigręžusi meta į Elodę lūpų blizgio tūtelę.